Zoom‘iniai pašnekesiai: Lygių galimybių plėtros centro užkulisiai

Parengta praktikantės Ramunės Giedraitės

Žinojau, kad praktiką noriu atlikti nevyriausybinėje organizacijoje, kurios tikslas skatinti lygybę. Ilgai negalvojusi išsirinkau Lygių galimybių plėtros centrą. Apie lyčių lygybę dabar kalbama ir rašoma tikrai nemažai, o apie pačias organizacijas – kaip kilo idėja įkurti, kaip atrodė pradžia, kokie pokyčiai įvyko – rečiau. O man šie klausimai kirbėjo. Džiaugiuosi, kad organizacijos vadovė Virginija Aleksejūnė ir neatskiriamos nuo šios veiklos ekspertės Margarita Jankauskaitė ir Vilana Pilinkaitė Sotirovič rado laiko ir noro pasidalinti savo prisiminimais. Tai leido man pasijausti šios organizacijos dalimi.

Virginija, paklausta apie šios organizacijos atsiradimo istoriją, giliai atsiduso. Iškart supratau, kad organizacijos priešistorė nebuvo lengva. Virginija dirbo Atviros Lietuvos Fonde, koordinavo Moterų programą ir prisidėjo prie tarptautinių projektų, kuriuose dalyvavo kartu su kitomis Rytų Europos šalimis. Tai buvo tyrimai, stebėsenos, dokumentinių filmų kolekcijai „Lyčių montažas” kūrimas, parama moterų iniciatyvoms Lietuvoje. Tačiau, 2003 m. pradžioje dėl įvairių aplinkybių Moterų programa buvo uždaryta. Žinote tą jausmą, kai investuoji savo laiką, pastangas ir atiduodi visą save, tačiau staiga tau pasako, kad nebereikia. Būtent, tokio jausmo vedama ir matydama, kad lyčių lygybės klausimas ypatingai aktualus Virginija nusprendė tęsti pradėtus darbus. Nors buvo įvairių minčių dėl organizacijos formato, nutarta įsteigti savarankišką ir nepriklausomą nevyriausybinę organizaciją.

Netrukus Virginija pakvietė prisijungti Margaritą Jankauskaitę. Prieš pradėdama atlikti praktiką, viešojoje erdvėje matydavau Margaritą, todėl jau turėjau susidariusi tam tikrą nuomonę. Pokalbis su Margarita tik patvirtino, kad ji yra labai stipri, savimi pasitinkinti ir žodžių į vatą nevyniojanti moteris. Kaip teigia Margarita, darbo organizacijoje pradžioje vien žodis „projektai” atrodė visiškas kosmosas, prireikė laiko tapti tokia eksperte, kokia yra šiandieną. Po poros metų, išėjusi iš renginio dabar jau nebeegzistuojančiame „Šarūno” viešbutyje, Virginija stabtelėjo persimesti keliais žodžiais su lyčių eksperte Vilana Pilinkaitė Sotirovič. Netrukus Vilana irgi tapo neatskiriama komandos dalimi.

Ilgai negalvojusios kolegės man prasitarė, kad didžiuojasi centro pasiekimais. Tuo, kad prisidėjo prie smurto artimoje aplinkoje įstatymo parengimo, priėmimo ir įgyvendinimo. Be to, jų organizacija pirmoji Lietuvoje pradėjo kalbėti tėvystės temomis, kai kartu su partneriais inicijavo projektą „Tėvystė veža”. Taip pat išleido knygą „Drąsa-kalbėti, aistra-gyventi”, kuri buvo pirma tokio pobūdžio knyga Lietuvoje, pasakojanti nutildytos ir nematomos grupės – lesbiečių – istorijas. Minint Lietuvos šimtmetį pavyko iš istorinės atminties ištraukti ir šimtą moterų bei išleisti knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą”. Organizacija vystėsi ir šiuo metu trijulė džiaugiasi išaugusiomis pajėgomis – komandoje šiuo metu dirba idėjų nestokojančios Aurelija Auškalnytė ir Aistė Frišmantaitė. Tai, kad organizacija gyvuoja tiek metų ir lengvu žingsneliu auga – dar vienas labai svarbus pasiekimas.

Nors yra nemažai darbų, kuriais gali pasigirti, tačiau ekspertės neslepia, kad ne visos patirtys gražios ir lengvos. Iš pradžių trūko žinių ir gebėjimo kalbėti su auditorija, įveikti jos pasipriešinimą, su kuriuo neretai susiduria ir šiandien. „Būdavo labai įdomu stebėti tą visą dinamiką. Pirmas susitikimas būdavo toks, kad kai kurie dalyviai vos nekibdavo vienas kitam į atlapus. Aršiausi jau į kitą susitikimą nebeatvažiuodavo, o kiti – nepatenkinti, bet atvažiuoja. Jau antras susitikimas kitoks – bent jau klausosi, trečias dar kitoks, o jau ketvirtame būdavo drąsiai dalijamasi refleksijomis apie lyčių nelygybę ir ketinimais kažką daryti, kad to nebūtų”, – prisiminimais dalijasi Vilana.

Klausantis šių istorijų buvau įsitikinusi, kad dabar žmonių nuostatas pakeisti turėtų būti kur kas paprasčiau. Labai nustebau, sulaukusi priešingo atsakymo. Ekspertės paaiškino, kad šiandieninėje visuomenėje skatinti lyčių lygybę nėra nei kiek lengviau. 2000-ųjų pradžioje problematika buvo kur kas aiškesnė. Dabar iššūkiu tampa paruošti tokią kalbą, kuri įtikintų, kad problema tikrai egzistuoja, svarbu pateikti konkrečių pavyzdžių, kaip ir kur ji pasireiškia.
„Lietuvoje praktiškai jokio progreso neįvyko nuo 2005 metų, jeigu žiūrėtume pagal lyčių lygybės indeksą. Esame vienintelė Europos Sąjungos šalis narė, kurios situacijos atotrūkis lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu didėja. Iš esmės situacija nėra pagerėjusi, bet atsiranda daug paviršutiniško pobūdžio iniciatyvų, kurios apsunkina galimybes paaiškinti kaip sistema funkcionuoja ir nugalina moteris”, – pasakoja Margarita.

Margaritos atsakymas mane dar labiau suglumino ir privertė susimąstyti. Pasak jos, lyčių nelygybė kapitalistinei sistemai funkcionuoti yra svarbi, tačiau ji yra maskuojama. Paprastais žodžiais tariant, pati sistema adaptuojasi taip, kad lyčių nelygybė nebūtų akivaizdžiai matoma – daug įvairių iniciatyvų susijusių su moterimis, daug kalbama lyčių nelygybės klausimais, yra daugiau moterų sprendimų priėmime ir panašiai. Visa tai sudaro iliuziją, kad lyčių lygybė jau pasiekta.

Jau supratau, kad nuostatų keitimas yra vienas iš didžiausių iššūkių organizacijai. Nepaisant to, buvau teisi galvodama, kad tai vienintelis centro sunkumas. Virginija pastebi, kad nevyriausybinėje organizacijoje išsilaikyti nelengva: „2004 metais, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą buvo sunkus metas, nes Lietuva įgavo naują statusą, o rėmėjai, kurie buvo Lietuvoje ir rėmė nevyriausybines iniciatyvas praktiškai nuo 2004 metų išėjo. Dar nebuvo sureguliuoti mechanizmai ir Vyriausybė neturėjo savo projektų, neturėjo kažkokio rėmimo”.

Finansavimo sunkumai yra neatskiriama NVO sektoriaus dalis. Tokios organizacijos gyvuoja tik vykdydamos projektus. O tai turi savų iššūkių, vienas iš jų – išlaikyti ekspertus. Pasibaigus projektui ir nerandant, kur kitur būtų galima pritaikyti eksperto žinias, tenka su juo atsisveikinti.

Kaip ir daugelyje kitų sričių, taip ir NVO sektoriuje įvyko tam tikrų pokyčių. Pradžioje buvo daugiau laisvės, kūrybiškumo ir didesnės galimybės eksperimentuoti. Lėtą laiką pakeitė greitis – anksčiau buvo galima daugiau laiko skirti pačiai temai, jos gilinimuisi ir prisijaukinimui, diskusijoms ir idėjų pasidalijimui. Dabar daug darbo reikalauja projektų administravimas, popierizmas, kitaip tariant, NVO sektorius biurokratėja. Taip pat padidėjo atotrūkis tarp didmiesčiuose ir regionuose veikiančių nevyriausybinių organizacijų. Regionuose organizacijos daugiausiai susitelkė į smurto klausimus ir paslaugų teikimą nukentėjusiems nuo smurto, o kitos temos susijusios su lyčių lygybe atsitraukė į paraštes. Vis labiau į nevyriausybinių organizacijų sektorių žiūrima kaip į komercinę struktūrą. Tačiau yra ir pozityvių pokyčių – organizacijos jungiasi į didesnius tinklus, o tai padeda daryti didesnę įtaką politikos srityje ir įgyvendinti didesnius projektus.

Gaila, kad praktika dėl COVID-19 pandemijos vyksta nuotoliniu būdu – neteko paragauti biure per pietus ruošiamų salotų. Pasirodo, tai yra komandos tradicija. Pjaustant daržoves ir jas gardinant spintelėje laikomais prieskoniais skiriama laiko pašnekesiams ne tik darbo temomis. Kad jau pradėjau kalbėti apie tradicijas, išduosiu, kad jų centras turi ir daugiau. Kovo 8 dieną mini savo profesinę dieną, rengia kalėdinį vakarėlį, į kurį sukviečia ekspertus ir partnerius, su kuriais tais metais buvo dirbama. Primiršta tradicija, kurią kaip teigia Virginija reikėtų atgaivinti – kasmetinė pirtis su įvairiais ritualais, kurie atgaivina kūną ir sielą.

Neslėpsiu apmaudo, kad praktiką teko atlikti nuotoliniu būdu. Kita vertus, jei būtų buvę kitaip, pokalbis būtų įvykęs tik prie pietų stalo, nukloto salotų, ir likęs neužrašytas. Džiaugiuosi, kad pažinau šį kolektyvą ir atsakydama į sau užduotus klausimus, galėjau atskleisti tai, kas dažnai lieka po istorijos šydu.