Keliaujantiems po Lietuvą – žymių moterų istorijos pėdsakai

Pasaulio cirko rekordininkė, lietuviškoji Žana d’Ark, pirmoji kandidatė į Lietuvos Respublikos prezidentes – tai tik kelios moterys, kurių pėdsakus galite rasti keliaudami Lietuvoje. Besitęsiant vasarai, kviečiame jų ieškoti visuose šalies kampeliuose!

O kad pradėti kelionę būtų lengviau, pristatome 16 lankytinų vietų, kuriose galima sužinoti daugiau apie moterų pasiekimus.

1. Emilijos Pliaterytės muziejus, kapas ir paminklai (Kapčiamiestis, tarp Lazdijų ir Druskininkų)

Sužeista 1831 m. sukilimo mūšiuose, Emilija su būriais traukėsi link Lenkijos, tačiau, dėl patirtų sužeidimų ir prastėjančios sveikatos, jai teko sustoti pakeliui – Kapčiamiestyje. Šiandiena šitoje mažytėje gyvenvietėje, vos 10 km iki sienos su Lenkija, galime rasti ryškiausios Lietuvoje karinių pajėgų kapitonės kapą, muziejų ir paminklą. Dar vieną atminimo ženklą – su kardu pašonėj besimeldžiančią lietuviškąją Žaną d’Ark rasite netoli esančiame Justinavo dvare, Vainežerio kaime.

KUR? Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejus: Taikos g. 11, Kapčiamiestis. Paminklai – Kapčiamiesčio centrinėje aikštėje bei Justinavo dvare.

Iliustracija straipsnio viršuje – paminklas Emilijai Pliaterytei Justinavo dvare. Albino Jarmalos nuotr.

2. Veronikos Šleivytės nuotraukos (Viktariškiai, netoli Kupiškio)

Veronika Šleivytė sovietmečiu buvo žinoma dėl savo pastelinės tapybos darbų, tačiau po jos mirties archyvuose rasta visiškai kitokių meno kūrinių, triuškinusių konservatyvias tarpukario normas. Veronika savo pačios darytose nuotraukose – ir nuskusta galva, ir besikarpanti nagus, o vynuoges valganti tiesiai iš vienuolės rankų. Su netikėtu fotografės palikimu galima susipažinti Viktariškių kaime. Ten Veronikos Šleivytės tėvų sodyboje atidaryta dailininkės vardo galerija, priklausanti Kupiškio etnografijos muziejui.

KUR? Dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galerija, Viktariškių kaimas, Kupiškio rajonas.

3. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas ir knygynas (Vilnius)

Daugiau kaip 40 m. veikusio lietuviško knygyno legendos epicentre – ponia Šlapelienė, pergyvenusi daugybę okupacijų ir kratų, ruošdavusi knygų siuntas keliauti po visą žemės planetą ir net pirmojoje lietuviškoje operoje sudainavusi. Sovietmečiu Marija liko gyventi bute užspeista į vieną kambariuką. Tačiau buvo įsitikinusi, kad vieną dieną čia veiks muziejus. Ir nesuklydo! Lankydamiesi būtinai pakalbinkit puikų kolektyvą ir sužinokite, ką slepia muziejaus sienos. Taip pat netolimoje Domininkonų gatvėje ieškokite namo, kuriame buvo įsikūręs pats legendinis knygynas – jį žymi atminimo lenta.

KUR? Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, Pilies g. 40, Vilnius. Pastatas, kuriame veikė knygynas, o dabar kabo atminimo lenta – Dominikonų g. 11, Vilnius.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvo nuotr.

4. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinė (Puziniškis, netoli Panevėžio)

Puziniškio dvare ir sode priešais jį kadaise dvi ryškiausios ano laikmečio moterys Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė kartu sukritusios rašė pjeses ir skaldė juokus. Dvare Gabrielė gimė ir augo, sumaniai slėpė nelegalias knygas, mokytojavo, užsiėmė bitininkyste, o perskaičiusi pirmą „Varpo” numerį, ėmėsi politinės veiklos ir aršios kovos už moterų teises. Bitė kadaise netgi kandidatavo į prezidentus! „Aš esu iš atkakliųjų veislės” – rašė ji. Panevėžyje ir Joniškėlyje galima rasti ir daugiau Bitės atminimo ženklų.

KUR? Puziniškio muziejus – Puziniškio k., Smilgių sen., Panevėžio rajonas. Paminklai: Respublikos g., prie Juozo Balčikonio gimnazijos, Panevėžys; G. Petkevičaitės-Bitės ir Vytauto gatvių sankirta Joniškėlyje.

Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos nuotr.

5. Liudvikos Didžiulienės sodyba (Griežionėlės k., prie Anykščių)

Kur ir kada Liudvika Nitaitė-Didžiulienė – pirmoji lietuviškai grožinę literatūrą pradėjusi rašyti moteris, tai darė ir kodėl pasirašinėjo slapyvardžiu – Žmona? Galima ne tik sužinoti, bet ir gyvai įsivaizduoti aplankius Didžiulių muziejų. Ten gyveno Liudvika – neprofesionali rašytoja, beveik profesionali kulinarė, sodininkė ir verslininkė, dešimties vaikų motina, vienu žodžiu – gaspadinė. Daug dėmesio muziejuje skiriama ir knygnešystės istorijai pasakoti. Netoli esančiose senosiose Padvarninkų kapinaitėse taip pat galite rasti aukšta skulptūra papuoštą Liudvikos kapą.

KUR? Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba-muziejus, Griežionėlės k. 1, Anykščių r.

poilsisanyksciuose.lt nuotr.

6. Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės namai (Kaunas)

Ąžuolyno modernizmo perlu vadinamame trijų aukštų name 1932-1971 m. gyveno operos solistė ir dirigentė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė su vyru – dailės istoriku ir grafiku Pauliumi Galaune. Jų pačių lėšomis statyme name šiandien galite apžiūrėti namą-muziejų, bylojantį apie poros aistrą istorijai, menui bei čia virusį spalvingą Lietuvos inteligentijos socialinį gyvenimą.

KUR? A. ir P. Galaunių namas-muziejus, Vydūno al. 2, Kaunas.

turizmas.lt nuotr.

7. Perlojos istorijos muziejus (Perloja, pakeliui iš Vilniaus į Druskinkus)

Itin unikalaus miestelio – Perlojos, kraštotyros muziejuje galite susipažinti su iškilia jos piliete Petronėle Česnulevičiūte. Čia rasite ne tik pedagogės, dramaturgės, literatūros tyrinėtojos asmeninius daiktus, bet ir sužinosite apie Perlojos respubliką. Dėka Petronėlės žinome, kad 1918 m. įkurta nykštukinė valstybė turėjo savo prezidentą, policiją, teismą ir net kariuomenę.

KUR? Perlojos istorijos muziejus, Perliaus g. 22, Perloja, Varėnos r.

Perlojos istorijos muziejaus nuotr.

8. Gražbylės Venclauskaitės namai (Šiauliai)

Žymios Lietuvos advokatės, žydų gelbėtojos ir skautės Gražbylės Venclauskaitės šeimos namai, jos pačios pageidavimu atiduoti Šiaulių „Aušros” muziejui. Šiame pastate kadaise Gražbylės mama rūpinosi šimtais beglobių vaikų, vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas. Dabar čia veikia istorinės bei meninės parodos, galima susipažinti ir su šeimos palikimu, puikiai menamas ir šmaikštus Gražbylės charakteris ir didžiulis pomėgis šokoladui!

KUR? Venclauskių namai, Vytauto g. 89, Šiauliai.

Muziejaus nuotr.

Kodėl reikalingas sveikinimų koncertas tėčiams?

Pakanka trumpam įsijungti sveikinimų koncertą ir tampa aišku – motina (arba močiutė) yra centrinė figūra šeimoje. Jai skiriami posmai ir „visos pasaulio gėlės”. O tėtis? Kartais skamba dainos ir jam, tačiau koks yra lyginamasis šių kūrybinių dedikacijų santykis? 1:10? 1:100?

Šis ir panašūs kontekstai įtvirtina nuostatą: moterys (mamos) yra pagrindinės globėjos, o vyrai (tėčiai) geriausiu atveju – uolūs jų pagalbininkai. Todėl, jeigu vaiko auginimą vertintume plačiau, ne vien materialinio aprūpinimo požiūriu, tektų pripažinti, kad vaikus mamos augina vienos daug dažniau nei skelbia oficialioji statistika.

Tokiai nuomonei įsitvirtinti padėjo ir mokslinė tradicija – ilgą laiką gilintasi tik į mamos santykius su vaiku. Vaiko raidos sunkumai pernelyg dažnai aiškinti šiame santykyje iškilusiais sunkumais. Džiugu, kad kelis pastaruosius dešimtmečius įdėmiau nagrinėjama tėvystė. Dabar mokslininkai daro išvadą, kad tėčiai yra ne mažiau svarbūs auginant vaikus. Kai vyrai išties įsitraukia į tėvystę, yra emociškai prieinami, jų rūpesčio ir meilės poveikis ne mažesnis nei mamos.

Tėčiams tenka svarbus vaidmuo skatinant kognityvinį, socialinį ir emocinį vaikų vystymąsi nuo kūdikystės iki paauglystės: ugdant kritinį mąstymą, bendravimo įgūdžius, savarankiškumą, stiprinant motyvaciją, įveikiant paauglystėje kylančius iššūkius. Du aktyvūs tėvai, turintys skirtingą požiūrį į vaikų auklėjimą, gali vaikams atskleisti įvairiapusį pasaulio matymą ir problemų sprendimus, abu būti autoritetais. Tai didžiulis resusras vaikui.

Vyrams įtrauki tėvystė irgi atneša naudos. Ji daro teigiamą poveikį ir poros santykiams, padeda jiems tapti brandžia, lygiaverte partneryste. Ilgalaikėje perspektyvoje tai laikoma veiksminga smurto artimoje aplinkoje prevencija bendruomenės mastu. Aktyvus vyrų dalyvavimas prižiūrint ir ugdant vaikus išstumia pasenusius mačizmo idealus ir jų vietoje padeda įtvirtinti rūpestingojo vyriškumo normai, kurio stiprybė glūdi gebėjime prisiimti atsakomybę ir pasirūpinti kitu, o ne tuščiai demonstruoti pranašumą ar jėgą.

Taigi, įtrauki tėvystė naudinga vaikui, poros santykiams, pačiam vyrui ir bendruomenei. Kodėl šios praktikos sunkiai skinasi kelią? Kodėl Tėvo diena pažymima taip vangiai, palyginus su Motinos diena?

Neskubėkime ant stalo dėti ekonominio pobūdžio argumentų – esą moteris uždirba mažiau, todėl šeimai naudingiau, kad ji būtų namie su vaiku. Šie argumentai svarbūs, tačiau dažnai naudojami kaip figos lapai, po kuriais slepiami su konservatyviais, patriarchalinių stereotipų paskatinti motyvai, įkalinantys tiek moteris, tiek vyrus ribotuose vaidmenyse. Priklijuota šeimos maitintojo etiketė vyrą verčia savo laiką aukoti tik karjerai, įtikėjus, kad materialinę gerovę bet kada be nuostolių galima saugiai konvertuoti į emocinio ryšio valiutą. Todėl dauguma tėvų, net ir turėdami įstatymais garantuotą teisę į vaiko priežiūros atostogas, ja nepasinaudoja. Jie nuskurdina savo patirtis, prarasdami galimybę sukurti autentiškus santykius su vaiku.

Tokiu būdu visa vaikų priežiūros našta daugumoje porų vis tiek deleguojama moterims. Šiais laikais joms nedraudžiama daryti karjeros, negailima ir padrąsinimų „eikit pirmyn!”, tačiau nepraleidžiama proga (ypač reklamose) priminti, kad geros mamos rūpinasi savo atžalomis 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Kai kokybės kartelė užkeliama į nepasiekiamas aukštumas ir nuolat primenama „prigimtinė” pareiga, moterims irgi sunku pasiryžti vaiko priežiūros pareigomis dalintis su partneriu, kuris juk viską darys ne taip tobulai… Visuomenės spaudimo akivaizdoje ne taip legva išvengti ir vidinės kaltės, kad nesilaikai „gerai motinai” keliamų reikalavimų.

Šias, vyrus ir moteris ribojančias nuostatas svarbu keisti. Vienas iš kelių tai padaryti – pagaliau mums visiems švęsti Tėvo dieną, jos metu įvertinti tėvystės svarbą, kalbėti apie tėčių iššūkius.

Dar vienas svarbus žingsnis turi būti atliktas kiekvienos vaikų susilaukti planuojančios šeimos viduje. Būtent sąmoningas ir išankstinis (dar negimus kūdikiui) susitarimas lygiai dalintis rūpinimusi vaiku, padeda šį planą ir įgyvendinti, kartu atlaikyti aplinkos spaudimą bei gyvenimo iššūkius.

Pasakyti lengviau nei padaryti. Tačiau ištarmė „lašas po lašo ir akmenį pratašo” kaip niekad gerai tinka kintančioms vyriškumo normoms apibrėžti: kuo daugiau tėčių, mamų, juos konsultuojančių specialistų supras, kad aktyvus tėvo dalyvavimas vaikų gyvenime, ugdyme, globoje ir priežiūroje yra raktas į pastarųjų sėkmę, skatina lyčių lygybės nuostatomis grįstą partnerystę, o tuo pačiu veikia ir kaip smurto artimoje aplinkoje prevencija, tuo greičiau  įtvirtinsime normas, kurios rūpinimąsi kitu pavers visos visuomenės etosu.

Straipsnį parengė Margarita Jankauskaitė.

Informacinės skrajutės apie aktyvią tėvystę

Skatinant vyrus įsitraukti į aktyvią ir pozityvią tėvystę bei pandemijos plitimo metu atšaukus mokymus, su vaikų darželiais, o per juos – ir tėčiais, dalinamės  informacija apie įtraukią, aktyvią tėvystę, jos naudą, strategijomis, kurios padės tėčiams išlaikyti tvirtus ir pozityvius ryšius su savo vaikais, nepaisant įvairiausių iššūkių.

Įsigykite knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą“ (atnaujinta)

Knygoje „Moterys, kūrusios Lietuvą” rasite 100 savo darbu prie Lietuvos kūrimo – meno, mokslo, sporto, kultūros ir kitų sričių puoselėjimo prisidėjusių moterų gyvenimo istorijas. Tačiau tai nėra sėkmės istorijos ar pergalingos kovos triumfo liudijimas. Veikiau veidrodis, kuris atspindi šiandienes sistemines lyčių nelygybės problemas ir primena, kad gyvenimas gerėja ne visoms moterims ir ne visoms vienodai.

Knygos sudarytoja – Aurelija Auškalnytė; dizainerė – Jurga Juodytė; dailininkė – Akvilė Malukienė.

Kaip įsigyti knygą?

Apmokėkite internetu ir atsiųsime knygą paštu. Kaina: 22 eur siunčiant Lietuvoje, 27 eur siunčiant į užsienį.