Naujienos

2021 02 10

Šiuolaikiniai vyrai ir lyčių lygybė: paskatos ir kliūtys vyrams įsitraukti į vaiko priežiūrą

Neproporcingas su vaiko priežiūra susijusių atsakomybių tarp tėvų pasidalijimas yra itin svarbi atlyginimo tarp lyčių atotrūkio Lietuvoje priežastis. Tai turi ilgalaikių pasekmių moterų karjerai ir bendrai gyvenimo kokybei.

Tačiau pokytis link proporcingo pasidalijimo vaiko auginimo našta galėtų atnešti daug naudos ne tik moterims, šeimoms, bet ir valstybei. Deja, bet ilgą laiką lyčių lygybės politika, sprendžiant su nelygybe susijusias problemas viešajame sektoriuje, paliko vyrus šios politikos „paraštėse” arba neutralioje pozicijoje.

Siekdami užpildyti šią spragą, drauge su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Nomoshiti vykdomame projekte atlikome tyrimą apie tėčių įsitraukimą į vaiko priežiūrą ir to įtaką lyčių lygybei. Pristatome šio tyrimo ataskaitą, išvadas ir rekomendacijas socialinės politikos formuotojams.

Tyrimas atliktas vykdant projektą “Visi apie tai kalba; darbo ir asmeninio gyvenimo derinimas virsta realybe”, kuris iš dalies yra finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014-2020) (sutarties su Europos Komisija Nr. 881615 – BALANCE – REC-AG-2019 / REC-RGEN-WWLB-AG-2019) bei LR Vyriausybės lėšomis.

Skaityti toliau

2021 02 02

Zoom‘iniai pašnekesiai: Lygių galimybių plėtros centro užkulisiai

Parengta praktikantės Ramunės Giedraitės

Žinojau, kad praktiką noriu atlikti nevyriausybinėje organizacijoje, kurios tikslas skatinti lygybę. Ilgai negalvojusi išsirinkau Lygių galimybių plėtros centrą. Apie lyčių lygybę dabar kalbama ir rašoma tikrai nemažai, o apie pačias organizacijas – kaip kilo idėja įkurti, kaip atrodė pradžia, kokie pokyčiai įvyko – rečiau. O man šie klausimai kirbėjo. Džiaugiuosi, kad organizacijos vadovė Virginija Aleksejūnė ir neatskiriamos nuo šios veiklos ekspertės Margarita Jankauskaitė ir Vilana Pilinkaitė Sotirovič rado laiko ir noro pasidalinti savo prisiminimais. Tai leido man pasijausti šios organizacijos dalimi.

Virginija, paklausta apie šios organizacijos atsiradimo istoriją, giliai atsiduso. Iškart supratau, kad organizacijos priešistorė nebuvo lengva. Virginija dirbo Atviros Lietuvos Fonde, koordinavo Moterų programą ir prisidėjo prie tarptautinių projektų, kuriuose dalyvavo kartu su kitomis Rytų Europos šalimis. Tai buvo tyrimai, stebėsenos, dokumentinių filmų kolekcijai „Lyčių montažas” kūrimas, parama moterų iniciatyvoms Lietuvoje. Tačiau, 2003 m. pradžioje dėl įvairių aplinkybių Moterų programa buvo uždaryta. Žinote tą jausmą, kai investuoji savo laiką, pastangas ir atiduodi visą save, tačiau staiga tau pasako, kad nebereikia. Būtent, tokio jausmo vedama ir matydama, kad lyčių lygybės klausimas ypatingai aktualus Virginija nusprendė tęsti pradėtus darbus. Nors buvo įvairių minčių dėl organizacijos formato, nutarta įsteigti savarankišką ir nepriklausomą nevyriausybinę organizaciją.

Netrukus Virginija pakvietė prisijungti Margaritą Jankauskaitę. Prieš pradėdama atlikti praktiką, viešojoje erdvėje matydavau Margaritą, todėl jau turėjau susidariusi tam tikrą nuomonę. Pokalbis su Margarita tik patvirtino, kad ji yra labai stipri, savimi pasitinkinti ir žodžių į vatą nevyniojanti moteris. Kaip teigia Margarita, darbo organizacijoje pradžioje vien žodis „projektai” atrodė visiškas kosmosas, prireikė laiko tapti tokia eksperte, kokia yra šiandieną. Po poros metų, išėjusi iš renginio dabar jau nebeegzistuojančiame „Šarūno” viešbutyje, Virginija stabtelėjo persimesti keliais žodžiais su lyčių eksperte Vilana Pilinkaitė Sotirovič. Netrukus Vilana irgi tapo neatskiriama komandos dalimi.

Ilgai negalvojusios kolegės man prasitarė, kad didžiuojasi centro pasiekimais. Tuo, kad prisidėjo prie smurto artimoje aplinkoje įstatymo parengimo, priėmimo ir įgyvendinimo. Be to, jų organizacija pirmoji Lietuvoje pradėjo kalbėti tėvystės temomis, kai kartu su partneriais inicijavo projektą „Tėvystė veža”. Taip pat išleido knygą „Drąsa-kalbėti, aistra-gyventi”, kuri buvo pirma tokio pobūdžio knyga Lietuvoje, pasakojanti nutildytos ir nematomos grupės – lesbiečių – istorijas. Minint Lietuvos šimtmetį pavyko iš istorinės atminties ištraukti ir šimtą moterų bei išleisti knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą”. Organizacija vystėsi ir šiuo metu trijulė džiaugiasi išaugusiomis pajėgomis – komandoje šiuo metu dirba idėjų nestokojančios Aurelija Auškalnytė ir Aistė Frišmantaitė. Tai, kad organizacija gyvuoja tiek metų ir lengvu žingsneliu auga – dar vienas labai svarbus pasiekimas.

Nors yra nemažai darbų, kuriais gali pasigirti, tačiau ekspertės neslepia, kad ne visos patirtys gražios ir lengvos. Iš pradžių trūko žinių ir gebėjimo kalbėti su auditorija, įveikti jos pasipriešinimą, su kuriuo neretai susiduria ir šiandien. „Būdavo labai įdomu stebėti tą visą dinamiką. Pirmas susitikimas būdavo toks, kad kai kurie dalyviai vos nekibdavo vienas kitam į atlapus. Aršiausi jau į kitą susitikimą nebeatvažiuodavo, o kiti – nepatenkinti, bet atvažiuoja. Jau antras susitikimas kitoks – bent jau klausosi, trečias dar kitoks, o jau ketvirtame būdavo drąsiai dalijamasi refleksijomis apie lyčių nelygybę ir ketinimais kažką daryti, kad to nebūtų”, – prisiminimais dalijasi Vilana.

Klausantis šių istorijų buvau įsitikinusi, kad dabar žmonių nuostatas pakeisti turėtų būti kur kas paprasčiau. Labai nustebau, sulaukusi priešingo atsakymo. Ekspertės paaiškino, kad šiandieninėje visuomenėje skatinti lyčių lygybę nėra nei kiek lengviau. 2000-ųjų pradžioje problematika buvo kur kas aiškesnė. Dabar iššūkiu tampa paruošti tokią kalbą, kuri įtikintų, kad problema tikrai egzistuoja, svarbu pateikti konkrečių pavyzdžių, kaip ir kur ji pasireiškia.
„Lietuvoje praktiškai jokio progreso neįvyko nuo 2005 metų, jeigu žiūrėtume pagal lyčių lygybės indeksą. Esame vienintelė Europos Sąjungos šalis narė, kurios situacijos atotrūkis lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu didėja. Iš esmės situacija nėra pagerėjusi, bet atsiranda daug paviršutiniško pobūdžio iniciatyvų, kurios apsunkina galimybes paaiškinti kaip sistema funkcionuoja ir nugalina moteris”, – pasakoja Margarita.

Margaritos atsakymas mane dar labiau suglumino ir privertė susimąstyti. Pasak jos, lyčių nelygybė kapitalistinei sistemai funkcionuoti yra svarbi, tačiau ji yra maskuojama. Paprastais žodžiais tariant, pati sistema adaptuojasi taip, kad lyčių nelygybė nebūtų akivaizdžiai matoma – daug įvairių iniciatyvų susijusių su moterimis, daug kalbama lyčių nelygybės klausimais, yra daugiau moterų sprendimų priėmime ir panašiai. Visa tai sudaro iliuziją, kad lyčių lygybė jau pasiekta.

Jau supratau, kad nuostatų keitimas yra vienas iš didžiausių iššūkių organizacijai. Nepaisant to, buvau teisi galvodama, kad tai vienintelis centro sunkumas. Virginija pastebi, kad nevyriausybinėje organizacijoje išsilaikyti nelengva: „2004 metais, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą buvo sunkus metas, nes Lietuva įgavo naują statusą, o rėmėjai, kurie buvo Lietuvoje ir rėmė nevyriausybines iniciatyvas praktiškai nuo 2004 metų išėjo. Dar nebuvo sureguliuoti mechanizmai ir Vyriausybė neturėjo savo projektų, neturėjo kažkokio rėmimo”.

Finansavimo sunkumai yra neatskiriama NVO sektoriaus dalis. Tokios organizacijos gyvuoja tik vykdydamos projektus. O tai turi savų iššūkių, vienas iš jų – išlaikyti ekspertus. Pasibaigus projektui ir nerandant, kur kitur būtų galima pritaikyti eksperto žinias, tenka su juo atsisveikinti.

Kaip ir daugelyje kitų sričių, taip ir NVO sektoriuje įvyko tam tikrų pokyčių. Pradžioje buvo daugiau laisvės, kūrybiškumo ir didesnės galimybės eksperimentuoti. Lėtą laiką pakeitė greitis – anksčiau buvo galima daugiau laiko skirti pačiai temai, jos gilinimuisi ir prisijaukinimui, diskusijoms ir idėjų pasidalijimui. Dabar daug darbo reikalauja projektų administravimas, popierizmas, kitaip tariant, NVO sektorius biurokratėja. Taip pat padidėjo atotrūkis tarp didmiesčiuose ir regionuose veikiančių nevyriausybinių organizacijų. Regionuose organizacijos daugiausiai susitelkė į smurto klausimus ir paslaugų teikimą nukentėjusiems nuo smurto, o kitos temos susijusios su lyčių lygybe atsitraukė į paraštes. Vis labiau į nevyriausybinių organizacijų sektorių žiūrima kaip į komercinę struktūrą. Tačiau yra ir pozityvių pokyčių – organizacijos jungiasi į didesnius tinklus, o tai padeda daryti didesnę įtaką politikos srityje ir įgyvendinti didesnius projektus.

Gaila, kad praktika dėl COVID-19 pandemijos vyksta nuotoliniu būdu – neteko paragauti biure per pietus ruošiamų salotų. Pasirodo, tai yra komandos tradicija. Pjaustant daržoves ir jas gardinant spintelėje laikomais prieskoniais skiriama laiko pašnekesiams ne tik darbo temomis. Kad jau pradėjau kalbėti apie tradicijas, išduosiu, kad jų centras turi ir daugiau. Kovo 8 dieną mini savo profesinę dieną, rengia kalėdinį vakarėlį, į kurį sukviečia ekspertus ir partnerius, su kuriais tais metais buvo dirbama. Primiršta tradicija, kurią kaip teigia Virginija reikėtų atgaivinti – kasmetinė pirtis su įvairiais ritualais, kurie atgaivina kūną ir sielą.

Neslėpsiu apmaudo, kad praktiką teko atlikti nuotoliniu būdu. Kita vertus, jei būtų buvę kitaip, pokalbis būtų įvykęs tik prie pietų stalo, nukloto salotų, ir likęs neužrašytas. Džiaugiuosi, kad pažinau šį kolektyvą ir atsakydama į sau užduotus klausimus, galėjau atskleisti tai, kas dažnai lieka po istorijos šydu.

Skaityti toliau

2020 08 12

Keliaujantiems po Lietuvą – žymių moterų istorijos pėdsakai

Pasaulio cirko rekordininkė, lietuviškoji Žana d’Ark, pirmoji kandidatė į Lietuvos Respublikos prezidentes – tai tik kelios moterys, kurių pėdsakus galite rasti keliaudami Lietuvoje. Besitęsiant vasarai, kviečiame jų ieškoti visuose šalies kampeliuose!

O kad pradėti kelionę būtų lengviau, pristatome 16 lankytinų vietų, kuriose galima sužinoti daugiau apie moterų pasiekimus.

1. Emilijos Pliaterytės muziejus, kapas ir paminklai (Kapčiamiestis, tarp Lazdijų ir Druskininkų)

Sužeista 1831 m. sukilimo mūšiuose, Emilija su būriais traukėsi link Lenkijos, tačiau, dėl patirtų sužeidimų ir prastėjančios sveikatos, jai teko sustoti pakeliui – Kapčiamiestyje. Šiandiena šitoje mažytėje gyvenvietėje, vos 10 km iki sienos su Lenkija, galime rasti ryškiausios Lietuvoje karinių pajėgų kapitonės kapą, muziejų ir paminklą. Dar vieną atminimo ženklą – su kardu pašonėj besimeldžiančią lietuviškąją Žaną d’Ark rasite netoli esančiame Justinavo dvare, Vainežerio kaime.

KUR? Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejus: Taikos g. 11, Kapčiamiestis. Paminklai – Kapčiamiesčio centrinėje aikštėje bei Justinavo dvare.

Iliustracija straipsnio viršuje – paminklas Emilijai Pliaterytei Justinavo dvare. Albino Jarmalos nuotr.

panoramas.lt nuotrauka

2. Veronikos Šleivytės nuotraukos (Viktariškiai, netoli Kupiškio)

Veronika Šleivytė sovietmečiu buvo žinoma dėl savo pastelinės tapybos darbų, tačiau po jos mirties archyvuose rasta visiškai kitokių meno kūrinių, triuškinusių konservatyvias tarpukario normas. Veronika savo pačios darytose nuotraukose – ir nuskusta galva, ir besikarpanti nagus, o vynuoges valganti tiesiai iš vienuolės rankų. Su netikėtu fotografės palikimu galima susipažinti Viktariškių kaime. Ten Veronikos Šleivytės tėvų sodyboje atidaryta dailininkės vardo galerija, priklausanti Kupiškio etnografijos muziejui.

KUR? Dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galerija, Viktariškių kaimas, Kupiškio rajonas.

panoramas.lt nuotr.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvo nuotrauka

3. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas ir knygynas (Vilnius)

Daugiau kaip 40 m. veikusio lietuviško knygyno legendos epicentre – ponia Šlapelienė, pergyvenusi daugybę okupacijų ir kratų, ruošdavusi knygų siuntas keliauti po visą žemės planetą ir net pirmojoje lietuviškoje operoje sudainavusi. Sovietmečiu Marija liko gyventi bute užspeista į vieną kambariuką. Tačiau buvo įsitikinusi, kad vieną dieną čia veiks muziejus. Ir nesuklydo! Lankydamiesi būtinai pakalbinkit puikų kolektyvą ir sužinokite, ką slepia muziejaus sienos. Taip pat netolimoje Domininkonų gatvėje ieškokite namo, kuriame buvo įsikūręs pats legendinis knygynas – jį žymi atminimo lenta.

KUR? Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, Pilies g. 40, Vilnius. Pastatas, kuriame veikė knygynas, o dabar kabo atminimo lenta – Dominikonų g. 11, Vilnius.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvo nuotr.

bite_panrb

4. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinė (Puziniškis, netoli Panevėžio)

Puziniškio dvare ir sode priešais jį kadaise dvi ryškiausios ano laikmečio moterys Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė kartu sukritusios rašė pjeses ir skaldė juokus. Dvare Gabrielė gimė ir augo, sumaniai slėpė nelegalias knygas, mokytojavo, užsiėmė bitininkyste, o perskaičiusi pirmą „Varpo” numerį, ėmėsi politinės veiklos ir aršios kovos už moterų teises. Bitė kadaise netgi kandidatavo į prezidentus! „Aš esu iš atkakliųjų veislės” – rašė ji. Panevėžyje ir Joniškėlyje galima rasti ir daugiau Bitės atminimo ženklų.

KUR? Puziniškio muziejus – Puziniškio k., Smilgių sen., Panevėžio rajonas. Paminklai: Respublikos g., prie Juozo Balčikonio gimnazijos, Panevėžys; G. Petkevičaitės-Bitės ir Vytauto gatvių sankirta Joniškėlyje.

Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos nuotr.

hhjhjti-2358312604

5. Liudvikos Didžiulienės sodyba (Griežionėlės k., prie Anykščių)

Kur ir kada Liudvika Nitaitė-Didžiulienė – pirmoji lietuviškai grožinę literatūrą pradėjusi rašyti moteris, tai darė ir kodėl pasirašinėjo slapyvardžiu – Žmona? Galima ne tik sužinoti, bet ir gyvai įsivaizduoti aplankius Didžiulių muziejų. Ten gyveno Liudvika – neprofesionali rašytoja, beveik profesionali kulinarė, sodininkė ir verslininkė, dešimties vaikų motina, vienu žodžiu – gaspadinė. Daug dėmesio muziejuje skiriama ir knygnešystės istorijai pasakoti. Netoli esančiose senosiose Padvarninkų kapinaitėse taip pat galite rasti aukšta skulptūra papuoštą Liudvikos kapą.

KUR? Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba-muziejus, Griežionėlės k. 1, Anykščių r.

poilsisanyksciuose.lt nuotr.

2093717_7

6. Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės namai (Kaunas)

Ąžuolyno modernizmo perlu vadinamame trijų aukštų name 1932-1971 m. gyveno operos solistė ir dirigentė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė su vyru – dailės istoriku ir grafiku Pauliumi Galaune. Jų pačių lėšomis statyme name šiandien galite apžiūrėti namą-muziejų, bylojantį apie poros aistrą istorijai, menui bei čia virusį spalvingą Lietuvos inteligentijos socialinį gyvenimą.

KUR? A. ir P. Galaunių namas-muziejus, Vydūno al. 2, Kaunas.

turizmas.lt nuotr.

perloja

7. Perlojos istorijos muziejus (Perloja, pakeliui iš Vilniaus į Druskinkus)

Itin unikalaus miestelio – Perlojos, kraštotyros muziejuje galite susipažinti su iškilia jos piliete Petronėle Česnulevičiūte. Čia rasite ne tik pedagogės, dramaturgės, literatūros tyrinėtojos asmeninius daiktus, bet ir sužinosite apie Perlojos respubliką. Dėka Petronėlės žinome, kad 1918 m. įkurta nykštukinė valstybė turėjo savo prezidentą, policiją, teismą ir net kariuomenę.

KUR? Perlojos istorijos muziejus, Perliaus g. 22, Perloja, Varėnos r.

Perlojos istorijos muziejaus nuotr.

venclauskiu-namai

8. Gražbylės Venclauskaitės namai (Šiauliai)

Žymios Lietuvos advokatės, žydų gelbėtojos ir skautės Gražbylės Venclauskaitės šeimos namai, jos pačios pageidavimu atiduoti Šiaulių „Aušros” muziejui. Šiame pastate kadaise Gražbylės mama rūpinosi šimtais beglobių vaikų, vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas. Dabar čia veikia istorinės bei meninės parodos, galima susipažinti ir su šeimos palikimu, puikiai menamas ir šmaikštus Gražbylės charakteris ir didžiulis pomėgis šokoladui!

KUR? Venclauskių namai, Vytauto g. 89, Šiauliai.

Muziejaus nuotr.

9. Joanos Pavalkytės-Griniuvienės namai (Marijampolė)

Marijampolės bažnyčioje Joanos Pavalkytės-Griniuvienės suburtas choras kadaise giedojo lietuviškai, bet ne kuo gražiau, o kuo garsiau. Tokiu būdu buvo pramušta teisė į lietuvių kalbos naudojimą. Joana, lietuvybės skleidėja, kultūrininkė ir veikli anticarinio judėjimo organizatorė 1904-1914 m. gyveno visai netoli tos bažnyčios – name, kuriame dabar veikia Lietuvos prezidento K. Griniaus, jos vyro, memorialinis muziejus. Nepaisant to, kad moters vardas nepaminėtas muziejaus pavadinime, apsilankius galime gauti žinių ir apie Joanos veiklą ir visą Suvalkijos kraštą.

KUR? Lietuvos prezidento K. Griniaus muziejus, Bažnyčios g. 23, Marijampolė.

Marijampolės turizmo informacijos centro nuotr.

zemaites_memorialinis_muziejus__1_

10. Žemaitės muziejus (Bukantė, netoli Plungės)

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Bukantės dvarelyje gimė bei praleido pirmuosius dvylika savo gyvenimo metų. Dabar čia veikia Žemaitės gyvenimą ir kūrybą atspindinti ekspozicija, gaminamas lietuviškas kastinys ir miela diskutuoti su draugiškomis muziejininkėmis, kokia gi ta Žemaitė buvo ir ar visgi rūkė pypkę skaitydama Šekspyrą vidury dirbamų laukų, ar ne. Nors Žemaitę žino visi, daugybėje Lietuvos miestų rasime Žemaitės gatvę, rašytojos ir moterų teisių aktyvistės progresyvumas ir… mandrumas dar tikrai nepakankamai pažinti!

KUR? Žemaitės memorialinis muziejus (Bukantės dvaro sodyba): Žemaitės g. 25, Godeliai, Plungės r.

zemai.lt nuotr.

11. Marijonos Rakauskaitės namai (Kaunas)

Operos solistės Marijonos Rakauskaitės bei jos gyvenimo ir kūrybos draugo, dailininko Liudo Truikio bendruose namuose Žaliakalnyje šiandien veikia muziejus. Menininkų poros namuose jaučiama judviejų puoselėta rytietiškų ir vakarietiškų kultūrų bei filosofijų sintezė. Čia galima daugiau sužinoti ir apie pačią ekstravagantiškąją Marijoną, gimusią Jungtinėse Valstijose ir iš ten tiesiai į tarpukario Lietuvą atvežusią kitokius gyvenimo būdo, elegancijos, madų vėjus.

KUR? L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai-muziejus: E. Fryko g. 14, Kaunas.

R. Tenio nuotr.

12. Jadvygos Stankutės-Ramanauskienės eksponatai (Kaunas)

Nutrūktgalvės mergaitės, legvai išmokusios minti dviratį lynu, istorija slepiasi Lietuvos sporto muziejuje. Ten sukaupta lietuviško cirko pionierių Jadvygos Stankutės-Ramanauskienės ir Jono Ramanausko cirko istorijos ekspozicija. Pora surinko daugiau nei 2000 eksponatų – nuotraukų, asmeninių daiktų, senų reklaminių plakatų, knygų bei suvenyrų, parvežtų iš gastrolių po visą pasaulį.

KUR? Jadvygos ir Jono Ramanauskų ekspozicija Lietuvos sporto muziejuje: Muziejaus g. 7, Kaunas.

Sporto muziejaus nuotr.

unnamed

13. Eugenijos Šimkūnaitės butas (Vilnius)

Mažai kam žinoma, kad Lazdynų mikrorajone Vilniuje veikia žolininkės, habilituotos gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis muziejus. Šiame bute rasite jos asmeninius daiktus, apdovanojimus, o tarp jų – ir už „vyriausiosios Lietuvos žyniuonės” titulą skirtą šluotą. Gal pavyks atsakyti ir į klausimą, kaip mokslininkė į savo paskaitas sutraukdavo šimtus smalsuolių.

KUR? Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas-muziejus: Erfurto g. 4, Vilnius.

Daivos Červokienės nuotr.

crop

14. Lazdynų Pelėdos muziejus (Paragiai, vidur Telšių, Šiaulių ir Mažeikių)

Buvusio Paragių dvaro pastate veikia čia gyvenusių seserų – Sofijos ir Marijos Ivanauskaičių, žinomų kaip Lazdynų Pelėda, vardo muziejus. Kaip pačios sesės sakė – „pas mus nuo vaikystės viena kasa”, tai užteko ir vieno slapyvardžio. Muziejuje galima susipažinti su šių moterų, tapusių pirmosiomis Lietuvos rašytojomis – feministėmis gyvenimu ir kūryba. Ji puikiai atspindi neteisybės jausmą dėl gausybės apribojimų moterims.

KUR? Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus: Paragių k., Papilės seniūnija, Akmenės r. sav.

Ventos regioninio parko direkcijos nuotr.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

15. Janinos Monkutės-Marks galerija (Kėdainiai)

Prieš keletą dešimtečių Kėdainiuose Lietuvos išeivijos tapytoja, grafikė, tekstilininkė Janina Monkutė-Marks pati įkūrė savo vardo galeriją. Jos kūriniams skirtingais laikotarpiais poveikį turėjo brutalus menas, popartas, senųjų kultūrų simbolika. Visa tai atsispindi ekspozicijoje.

KUR? Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija: J. Basanavičiaus g. 45, Kėdainiai.

Muziejaus nuotr.

DSCF2644-2

16. Šatrijos Raganos muziejus (Židikai, netoli Mažeikių)

Jei kada nors panirtumėte į XIX-XX a. sandūroje vykusį Lietuvos šviesuolių susirašinėjimą, nuobodu nebūtų. Šalia gimstančių idėjų apie kultūrą, praktiškų detalių, pastebėtumėte mįslingas jausmų nuotrupas. Jų epicentre būtų ir Marija Pečkauskaitė, geriau žinoma kaip Šatrijos Ragana, pirmoji lietuvė moteris romanistė. Jos istoriją galima patyrinėti muziejuje, o tarp knygų ir dokumentų rasti ir patarimą: „Nebūkite pamotės savo pačių sieloms!”.

KUR? M. Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos memorialinis muziejus: S.Dariaus ir S.Girėno g. 2, Židikai, Mažeikių r.

Mažeikių muziejaus nuotr.

Kelionių maršrutą sudarė Lygių galimybių plėtros centro stažuotojos Aistė Frišmantaitė ir Gustė Gurčinaitė

Daugiau apie moterų istorijas skaitykite Lygių galimybių plėtros centro parengtoje knygoje „Moterys, kūrusios Lietuvą”. Daugiau informacijos, kaip įsigyti.

Skaityti toliau

2020 05 29

Kodėl reikalingas sveikinimų koncertas tėčiams?

Pakanka trumpam įsijungti sveikinimų koncertą ir tampa aišku – motina (arba močiutė) yra centrinė figūra šeimoje. Jai skiriami posmai ir „visos pasaulio gėlės”. O tėtis? Kartais skamba dainos ir jam, tačiau koks yra lyginamasis šių kūrybinių dedikacijų santykis? 1:10? 1:100?

Šis ir panašūs kontekstai įtvirtina nuostatą: moterys (mamos) yra pagrindinės globėjos, o vyrai (tėčiai) geriausiu atveju – uolūs jų pagalbininkai. Todėl, jeigu vaiko auginimą vertintume plačiau, ne vien materialinio aprūpinimo požiūriu, tektų pripažinti, kad vaikus mamos augina vienos daug dažniau nei skelbia oficialioji statistika.

Tokiai nuomonei įsitvirtinti padėjo ir mokslinė tradicija – ilgą laiką gilintasi tik į mamos santykius su vaiku. Vaiko raidos sunkumai pernelyg dažnai aiškinti šiame santykyje iškilusiais sunkumais. Džiugu, kad kelis pastaruosius dešimtmečius įdėmiau nagrinėjama tėvystė. Dabar mokslininkai daro išvadą, kad tėčiai yra ne mažiau svarbūs auginant vaikus. Kai vyrai išties įsitraukia į tėvystę, yra emociškai prieinami, jų rūpesčio ir meilės poveikis ne mažesnis nei mamos.

Tėčiams tenka svarbus vaidmuo skatinant kognityvinį, socialinį ir emocinį vaikų vystymąsi nuo kūdikystės iki paauglystės: ugdant kritinį mąstymą, bendravimo įgūdžius, savarankiškumą, stiprinant motyvaciją, įveikiant paauglystėje kylančius iššūkius. Du aktyvūs tėvai, turintys skirtingą požiūrį į vaikų auklėjimą, gali vaikams atskleisti įvairiapusį pasaulio matymą ir problemų sprendimus, abu būti autoritetais. Tai didžiulis resusras vaikui.

Vyrams įtrauki tėvystė irgi atneša naudos. Ji daro teigiamą poveikį ir poros santykiams, padeda jiems tapti brandžia, lygiaverte partneryste. Ilgalaikėje perspektyvoje tai laikoma veiksminga smurto artimoje aplinkoje prevencija bendruomenės mastu. Aktyvus vyrų dalyvavimas prižiūrint ir ugdant vaikus išstumia pasenusius mačizmo idealus ir jų vietoje padeda įtvirtinti rūpestingojo vyriškumo normai, kurio stiprybė glūdi gebėjime prisiimti atsakomybę ir pasirūpinti kitu, o ne tuščiai demonstruoti pranašumą ar jėgą.

Taigi, įtrauki tėvystė naudinga vaikui, poros santykiams, pačiam vyrui ir bendruomenei. Kodėl šios praktikos sunkiai skinasi kelią? Kodėl Tėvo diena pažymima taip vangiai, palyginus su Motinos diena?

Neskubėkime ant stalo dėti ekonominio pobūdžio argumentų – esą moteris uždirba mažiau, todėl šeimai naudingiau, kad ji būtų namie su vaiku. Šie argumentai svarbūs, tačiau dažnai naudojami kaip figos lapai, po kuriais slepiami su konservatyviais, patriarchalinių stereotipų paskatinti motyvai, įkalinantys tiek moteris, tiek vyrus ribotuose vaidmenyse. Priklijuota šeimos maitintojo etiketė vyrą verčia savo laiką aukoti tik karjerai, įtikėjus, kad materialinę gerovę bet kada be nuostolių galima saugiai konvertuoti į emocinio ryšio valiutą. Todėl dauguma tėvų, net ir turėdami įstatymais garantuotą teisę į vaiko priežiūros atostogas, ja nepasinaudoja. Jie nuskurdina savo patirtis, prarasdami galimybę sukurti autentiškus santykius su vaiku.

Tokiu būdu visa vaikų priežiūros našta daugumoje porų vis tiek deleguojama moterims. Šiais laikais joms nedraudžiama daryti karjeros, negailima ir padrąsinimų „eikit pirmyn!”, tačiau nepraleidžiama proga (ypač reklamose) priminti, kad geros mamos rūpinasi savo atžalomis 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Kai kokybės kartelė užkeliama į nepasiekiamas aukštumas ir nuolat primenama „prigimtinė” pareiga, moterims irgi sunku pasiryžti vaiko priežiūros pareigomis dalintis su partneriu, kuris juk viską darys ne taip tobulai… Visuomenės spaudimo akivaizdoje ne taip legva išvengti ir vidinės kaltės, kad nesilaikai „gerai motinai” keliamų reikalavimų.

Šias, vyrus ir moteris ribojančias nuostatas svarbu keisti. Vienas iš kelių tai padaryti – pagaliau mums visiems švęsti Tėvo dieną, jos metu įvertinti tėvystės svarbą, kalbėti apie tėčių iššūkius.

Dar vienas svarbus žingsnis turi būti atliktas kiekvienos vaikų susilaukti planuojančios šeimos viduje. Būtent sąmoningas ir išankstinis (dar negimus kūdikiui) susitarimas lygiai dalintis rūpinimusi vaiku, padeda šį planą ir įgyvendinti, kartu atlaikyti aplinkos spaudimą bei gyvenimo iššūkius.

Pasakyti lengviau nei padaryti. Tačiau ištarmė „lašas po lašo ir akmenį pratašo” kaip niekad gerai tinka kintančioms vyriškumo normoms apibrėžti: kuo daugiau tėčių, mamų, juos konsultuojančių specialistų supras, kad aktyvus tėvo dalyvavimas vaikų gyvenime, ugdyme, globoje ir priežiūroje yra raktas į pastarųjų sėkmę, skatina lyčių lygybės nuostatomis grįstą partnerystę, o tuo pačiu veikia ir kaip smurto artimoje aplinkoje prevencija, tuo greičiau įtvirtinsime normas, kurios rūpinimąsi kitu pavers visos visuomenės etosu.

Straipsnį parengė Margarita Jankauskaitė.

: Dainiaus Putino nuotr.

Lygių galimybių plėtros centras kartu su partneriais iš Portugalijos, Italijos ir Austrijos įgyvendina Europos Sąjungos iš dalies finansuojamą projektą PARENT: vyriškumo normų kaita įsitraukiant į atsakingą tėvystę, kurio tikslas stiprinti visuomenės, socialinės srities specialistų ir vaikus auginančių porų, tiek mamų, tiek tėčių suvokimą, kad vyrai gali, turi ir geba būti aktyviai į vaikų gyvenimą įsitraukusiais ugdytojais ir globėjais.