Istorija/etnografija

Agotė-Saulevičiūtė-Žuraulienė-instaAGOTĖ SAULEVIČIŪTĖ-ŽURAULIENĖ (1916–2012)

Kiek dainų moki mintinai? 5? 10? Agotė Saulevičiūtė-Žuraulienė mokėjo daugiau nei 600. O kur dar patarlės, mįslės, žaidimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai…

Agotė augo gausioje Margionių kaimo (Varėnos raj.) ūkininkų šeimoje. Lenkų valdžiai uždarius lietuvišką mokyklą, keturias klases pabaigusios Agotės mokslai taip ir nutrūko vos prasidėję. Vienuolika vaikų auginantys tėvai neturėjo galimybių tinkamai pasirūpinti gabios, žinių ištroškusios mergaitės išmokslinimu. Užtat ji lavinosi kitaip – per dainas.

Archajiški mamos, močiutės ir kitų kaimo moterų lūpomis skambėję kūriniai lydėjo Agotę nuo pat vaikystės. „Išgirstu, būdavo, naują dainą ir visa užsidegu – trūks plyš turiu ir aš ją išmokt” – pasakojo ji. Ne tik visas įsiminė, bet ir pati ne vieną sukūrė. Dainuodavo visur ir visada: vaidindama vietiniame teatre, linksmindamasi vakaronėse, dirbdama laukuose ar prie verpimo ratelio, dešimtmetį kęsdama tremtį. Dainos suteikdavo jai stiprybės ir padėdavo visomis aplinkybėmis į gyvenimą žvelgti su pozityvumo užtaisu.

Grįžusi iš tremties Agotė įsikūrė Druskininkuose. Įsisuko į meno kolektyvų, buvusių tremtinių ir kitų vietos organizacijų veiklą. Atsitiktinumo dėka 1976 m. susipažino su kraštotyrininku Broniumi Šukiu. Per kelerius bendradarbiavimo metus Agotė iš atminties išdainavo jam šimtus dainų ir ratelių, išpasakojo daugybę autentiškų tautosakos tekstų. Visa tai pavirto knygomis, dainų albumais ir nugulė į Lietuvių tautosakos rankraštyno fondus. Agotės dėka dzūkų tautosakos paveldą pavyko išsaugoti ateities kartoms.

Laidos „Dainų karalienė A. Žuraulienė” įrašas, kuriame kalba ir pati Agotė, skamba jos dainos

Straipsnis „Dzūkų dainų karalienė” portale „Druskonis”

Daugiau informacijos galima rasti Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos tinklalapyje

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Ona-Girčytė-Maksimaitienė-insta

ONA GIRČYTĖ-MAKSIMAITIENĖ (1902–1999)

Kaip atrodo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė? Ona Girčytė-Maksimaitienė žinojo geriausiai. Būtent ji išleido pirmąją sieninį Lietuvos istorijos žemėlapį.

Istorikė pradėjo savo karjerą mokytojaudama. Kaune, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Panevėžyje dar galima sutikti buvusių jos mokinių. Tačiau tik sulaukusi garbaus amžiaus galėjo atsidėti moksliniams Lietuvos praeities tyrinėjimams: „Sulaukusi 55 metų amžiaus, užuot išėjusi į pensiją, aš pradėjau naują gyvenimo etapą, kada galėjau atsidėti vien mokslo kūrybai. Juk tai buvo mano svajonė!”

Be polinkio kartografijai ir dešimčių Lietuvai reikšmingų žemėlapių sudarymo, Ona ypatingai domėjosi 1863–1864 m. sukilimu, kurio tyrinėjimas jai pelnė istorijos mokslų kandidatės vardą (dabar: humanitarinių mokslų daktarės). Istorikė detaliai aprašė sukilėlių vyriausybės organizaciją, nuostatas, kovinius veiksmus, nagrinėdama iki tol netyrinėtą archyvinę medžiagą. Onos pasišventimas istorijai buvo toks stiprus, kad net sulaukusi 68 metų ir dėl to atleista iš Mokslo akademijos Istorijos instituto dar ne vienerius metus dirbo be jokio atlygio.

Panevėžiečiams ypač svarbūs moters atlikti jų miesto istorijos tyrinėjimai. Ona netgi nustatė Panevėžio įkūrimo datą – 1503 m. Deja, knyga apie Panevėžio istoriją išvydo pasaulį tik po 21 metus trukusių ir istorikę iškankinusių „taisymų”, t.y. nesibaigiančių sovietinės nomenklatūros bandymų ideologizuoti istoriją. Nepriklausomybės išvakarėse pagaliau surinkti reikalingi pinigai knygos leidybai, bet ir tuomet gyvai prieš akis vykstanti istorija sumaišė istorikės kortas. Pinigai nuvertėjo ir visas procesas dar kartą prasidėjo nuo nulio. Sutrumpintas leidinys galiausiai išleistas 1992 m.

Išsamus A. Astramsko straipsnis apie Onos atliktus Panėvėžio miesto istorijos tyrinėjimus: „Onos Maksimaitienės indėlis tiriant Panevėžio praeitį”

Onos sudarytas LDK žemėlapis

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Čiurlionytė-Jadvyga-insta

JADVYGA ČIURLIONYTĖ (1899-1992)

Už tai, kad iki šių dienų turime tokį turtingą liaudies muzikos lobyną, turėtume būti dėkingi jį išsaugojusiai lietuvių etnomuzikologijos pradininkei Jadvygai Čiurlionytei.

Muzikalioje šeimoje augusi Jadvyga turėjo nepaprastą muzikinį talentą, absoliučią klausą, meninę intuiciją. Prie viso šito pridėkime Berlyno konservatorijos diplomą ir gausime vieną perspektyviausių to meto Lietuvos muzikančių. Deja, moterims, nepaisant jų talentų, prasimušti į vyrų dominuojamą viešąjį muzikinį gyvenimą buvo vargiai įmanoma, tad Jadvygai teko ieškoti kitų būtų save realizuoti.

Kurį laiką pedagogine veikla užsiėmusios moters karjeroje lūžis įvyko tada, kai ją netikėtai priėmė dirbti į Lietuvių tautosakos archyvą. Su lietuvių liaudies muzika ji ryšį užmezgė dar vaikystėje, klausydamasi tėvo ir brolių namuose atliekamų liaudies dainų ir jų melodijų, bet naujasis darbas privertė ją dar labiau praverti akis ir ištempti ausis.

Vykdama į ekspedicijas po visos šalies kaimus, Jadvyga atrado nenusakomą daugybę unikalių, ištisus amžius išgyvenusių melodijų, dainų, sutartinių, instrumentinės muzikos kūrinių. Užmezgusi glaudų santykį su Lietuvos folkloru ir jo atlikėjais, Jadvyga dėjo pastangas mėgindama kuo preciziškiau liaudies kūrybą užrašyti, kuo daugiau jos iššifruoti iš fonografo plokštelių, sukauptų archyvuose, susisteminti ir taip išsaugoti ateities kartoms. Tarp mokslo ir meno vis svyravusi moteris sudarė ir pirmąją lietuvių liaudies melodijų antologiją, atspindėjusią lietuviškų melodijų gausą ir įvairovę skirtinguose etnografiniuose regionuose.

re930059kL.`jpg

Jadvygos darbą Lietuvių tautosakos archyve nutraukė istorinės negandos, tačiau nepaisant okupacijos ji kiek įmanoma tęsė savo misiją. Valstybinėje konservatorijoje įsteigė Liaudies muzikos kabinetą, ilgainiui išaugusį į solidų folkloro tyrimų centrą, publikavo ir redagavo dainų rinktines ir folkloristikos veikalus, iš kurių dar daug metų žinių sėmėsi muzikologai, muzikos kūrėjai, istorikai ir Lietuvoje, ir už jos ribų.

Straipsnis apie Jadvygos folkloristinius darbus

Straipsnis „Jadvyga Čiurlionytė – lietuvių etnomuzikologijos pradinininkė”

Jadvygos parengtas leidinys „Lietuvių liaudies melodijos” (1938 m.)

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Andziulytė-Ruginienė-insta

MARIJA ANDZIULYTĖ RAUGINIENĖ (1896–1973)

Vilkaviškio mokytoja su šveicarišku išsilavinimu. Marija Andziulytė Ruginienė – pirmoji istorijos mokslų daktarė moteris Lietuvoje.

Marijos gyvenimo kelias prasidėjo Vilkaviškio raj., mažame Smalinyčios kaime. Tiek brolį Vincą, tiek pačią Mariją šeima skatino mokytis, tad Marija pradėjo lankyti Vilkaviškyje įkurtą mergaičių gimnaziją. Pabaigus mokyklą ir atėjus karui, mergina išvyko studijuoti į Maskvą, vėliau – į dabartinį Sankt Peterburgą, kur studijavo istoriją ir filologiją. Ten ji susipažino su Vincu Mokylaičiu–Putinu, kuris pasiūlė bei paskatino Mariją vykti į Šveicariją ir studijuoti Friburgo universitete su stipendija. Kartu su keliomis kitomis lietuvėmis, lydimomis V. Mykolaičio–Putino, ji netrukus išvyko į Šveicariją ir pradėjo mokslus. Sulaukusi 27-erių metų, Marija gavo daktarės laipsnį Friburgo universitete, kuriame sėkmingai apgynė savo disertaciją „Apie Žemaičių christianizacijos pradžią.” Netrukus ji grįžo į Lietuvą ir pradėjo dėstyti istoriją Vilkaviškio „Žiburio” gimnazijoje. Tarp jos mokinių buvo ir Salomėja Nėris.

Vėliau Marija dėstė Kauno ir Ukmergės gimnazijose, tačiau po Antrojo pasaulinio karo mokytoja dirbti nebegalėjo, nes buvo tremtinio žmona. Okupacija sustabdė ir jos mokslinį darbą. Atleista iš mokytojos pareigų, iki pat pensijos Marija buvo paskirta dirbti mokyklos sekretore.

Labai išsamus biografinis straipsnis „Marija Andziulytė-Ruginienė – pirmoji lietuvė istorijos mokslų daktarė” (30-37 psl.)

Mokslinis straipsnis „Pirmosios profesionalios lietuvos istorikės 1918 – 1940 m.” Straipsnyje ne kartą minima ir M. Andziulytė-Ruginienė.

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

Stefanija-Glemzaite-instaSTEFANIJA GLEMŽAITĖ (1885–1974)

Stefanija Glemžaitė – asmenybė, savo gyvenime derinusi ir akušerės, ir kraštotyrininkės darbą. Įdomu, kad jie abu buvo savaip susiję. Nėščiosios ir gimdyvės, žinodamos Stefanijos pomėgį rinkti etnografinius daiktus, kartais už suteiktą pagalbą atiduodavo savo senus tautinius kostiumus.

Stefanija gimė Kupiškyje, didelėje valstiečių šeimoje. Kadangi tėvai neišgalėjo vaikus leisti į mokyklą, Stefanija kartu su broliais ir seserimis buvo mokomi rašto ir siuvimo amato, kad vėliau galėtų susirasti darbą. Tačiau Stefanijos gyvenimas pasisuko į kitą pusę. Akušerės darbą ji pradėjo 1919 m., kai, būdama 34-erių, Sankt Peterburge baigė akušerijos mokyklą ir grįžo į Kupiškį dirbti pagal specialybę. Kupišky je, tėvų namuose Stefanija įrengė penkių lovų butą gimdyvėms, kurie tapo pirmaisiais gimdymo namais mieste. Akušere dirbo iki pensijos. Tuo pačiu metu rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką, įdainavo daugiau kaip 200 liaudies dainų, sutartinių. Kupiškio ir kitiems Lietuvos muziejams atidavė per 6 tūkst. eksponatų.

Nuotraukoje kairėje Stefanija Glemžaitė 1957 metais (nuotraukos šaltinis: Lietuvių tautosakos rankraštyno fototeka Lietuvių literatūros ir tautosakos institute)

Straipsnis apie S. Glemžaitę portale „Kupiškėnų mintys”

Kupiškio etnografijos muziejuje saugoma daugybė seserų Glemžaičių surinktų eksponatų

 

- – -

 

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

 

Piešiniai – Akvilės Malukienės Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

 

Untitled design

atkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb