Medicina

vanda-mingailaiteVANDA MINGAILAITĖ-TUMĖNIENĖ (1880–1976)

„Kova su vaikų mirtingumu yra ne tiktai vienas svarbiausių socialinės medicinos ir higienos uždavinių, bet drauge tai yra kova už tautos gyvavimą”, – buvo įsitikinusi profesorė Vanda Mingailaitė-Tumėnienė. Jos pastangomis buvo išsaugotas ne vienas talentas, vėliau dirbęs nepriklausomos Lietuvos labui.

Vanda augo Šlavėnų kaime, Anykščių rajone, su būriu seserų ir brolių tėvų ūkyje. Namuose ilgai užsibūti neteko – išvyko mokytis į Kauno mergaičių gimnaziją. Ją baigė sidabro medaliu. Sankt Peterburgas, Bernas ir Berlynas – tai miestai, kuriuose Vanda mokėsi, studijavo, specializavosi, dirbo. Grįžo į Lietuvą jau įgijusi medicinos daktarės laipsnį, pasiryžusi kurti modernią Lietuvos valstybę.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Vaikų ligų katedros ir Vaikų ligoninės įsteigimas – tai asmeninis Vandos indėlis klojant Lietuvos sveikatos sistemos pamatus. Panemunės miške Vanda savo lėšomis pastatė ir pirmąją Lietuvoje privačią sanatoriją. Joje buvo gydomi kūdikiai ir vaikai, sergantys kaulų tuberkulioze. Sanatorija išlikusi ir veikia iki šių dienų.

Su kitomis išsilavinusiomis ir aktyviomis moterimis Vanda tarpukariu įkūrė BAMMS – Baigusiųjų aukštąjį mokslą moterų sąjungą, ir tapo jos pirmininke. Kauniečius stebino ne tik tuo, kad turėjo savo tyrimų laboratoriją, bet ir vairuodama automobilį. Tiek savo pavyzdžiu, tiek veikla įvairiose draugijose griovė patriarchalinius įsitikinimus, ką gali ir ko negali moteris.

Antrojo pasaulinio karo metu patyrusi sovietų valdžios persekiojimus ji pasitraukė į Vakarus.

Apie Vandos veiklą elektroniniame žinyne „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas”

Išsami Vandos biografija

Apie Vandą iš konferencijos „Laiko ženklai kultūros istorijoje”, Šveicarijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje

Lignugarienė, Asta, Vilma Gudienė, ,,Lietuvos universiteto (Vytauto Didžioji Universiteto) Medicinos fakulteto vaikų klinikos veikla 19924-199388 metas”. Medicinos teorija ir praktika, T.14 (Nr. 2), 2008.

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Aldona-Gryžaitė-Blužienė-

ALDONA GRYŽAITĖ-BLUŽIENĖ (1929–2005)

Prie Aldonos Gryžaitės-Blužienės kabineto visuomet driekdavosi eilės – sudėtingiausi akių ligų atvejai iš visos Lietuvos būdavo nukreipiami būtent pas ją.

Aldona gimė ir užaugo Kėdainiuose, akušerės ir Lietuvos kariuomenės kapitono šeimoje. Mokykloje mokėsi geriausiais pažymiais. Okupacijos metais, nors tėvų raginama dėl saugumo nepolitikuoti, kiekvieną Vasario 16-ąją nueidavo prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams, kad pagerbtų jų atminimą.

Baigusi mokyklą, išvyko į Kauną mokytis medicinos. Polinkį į dailę ir architektūrą turinčiai merginai pirmieji studijų mėnesiai, praleisti mintinai kalant anatomiją, buvo kankinančiai sunkūs. Bet ji nepasidavė, o ilgainiui ir pamėgo savo studijų kryptį.

Po šešių studijų metu Aldona gavo diplomą ir… paskyrimą dirbti atokioje Pskovo srities (dab. Rusija) gyvenvietėje. Dešimt kilometrų nuo artimiausios autobuso stotelės, vos viena gatvė ir vėjo perpučiami nameliai be jokių patogumų. Visa laimė, kad tokiomis sąlygomis reikėjo gyventi tik pusmetį.

Grįžusi į Lietuvą Aldona ilgus metus dirbo gydytoja oftalmologe Kėdainių ligoninėje ir Kauno klinikose, dėstė Kauno medicinos institute (dab. LSMU). Sukaupė išskirtinį žinių bagažą vaikų akių ligų, ypač žvairumo, gydymo srityje ir įgijo habilituotos daktarės mokslo laipsnį. Aldona tapo tikra žvairuojančių vaikų chirurginės korekcijos meistrė. Kartais net fiziškai nebespėdavo atlikti operacijų pas ją suvažiavusiems pacientams.

Gydytoja per savo karjerą sukūrė tris išradimus, parašė beveik pusantro šimto mokslinių darbų. Nuolat ieškojo būdų, kaip tobulinti gydymo metodus. Pavyzdžiui, su prastai veikiančiais ergometrais vaikų regėjimo sutrikimų Aldona matuoti nenorėjo. Todėl nieko nelaukusi pasikvietė pagalbon pažįstamą aukštos kvalifikacijos mechaniką ir… ergometrą patobulino.

Daugiau apie Aldoną skaitykite jos vyro J. Blužo ir dukros Inos sudarytoje prisiminimų knygoje „Dar būnant kartu” (Kaunas, 2006).

Trumpa Aldonos biografija

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Jadvyga-Dobrovolskaitė-Tiknienė

JADVYGA DOBROVOLSKAITĖ-TIKNIENĖ (1912–2003)

Apgavusi aukštus okupantų pareigūnus, anatomė Jadvyga Dobrovolskaitė-Tiknienė nacių okupacijos metu organizavo slaptus medicinos kursus. Oficialiai buvo ruošiami karo medicinos felčeriai, realiai – vykdoma VDU Medicinos fakulteto pirmojo kurso programa.

Neįtikėtina, kad beprotiškame karo sūkuryje nenutrūko lietuvių medikų ruošimas. Nors „kiekviena diena galėjo būti paskutinė tiek studentams, tiek dėstytojams”, neatsirado nė vieno, kuris drįstų įskųsti jauną dėstytoją, perspektyvią mokslininkę ir atkaklią patriotę. Viršydama savo dėstymo valandas, šaltuose prozektoriumuose ji dalijosi su studentais ne tik anatomijos žiniomis, bet ir pagarba lietuviškai kultūrai ir papročiams.

Organizuodama medicinos kursus Jadvyga savaip išgelbėjo 160-ies studentų gyvybes. Lankydami paskaitas jie nebuvo išsiųsti į frontą arba, atsisakę šios „malonios” tarnybos Trečiojo Reicho armijoje – į koncentracijos stovyklas.

Talentinga pedagogė, per gyvenimą dėsčiusi daugiau kaip šimtą semestrų, po karo tapo ir vaikų gydytoja… Penkiose įstaigose iš karto. Iš vieno darbo į kitą tuomet jai reikėjo tiesiog bėgti, mat viešasis transportas dar nekursavo. Po keleto dešimtmečių šių darbų atsisakė – pagaliau Kaune buvo gerokai daugiau nei dešimt gydytojų. Jadvyga rašė anatomijos vadovėlius, dalyvavo konferencijose. Iš VDU visgi atleista kaip „politiškai nepatikima”. Dėstytojos darbą tęsė Kauno kultūros institute.

Sulaukusi nepriklausomybės Jadvyga apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. Iš Radviliškio kilusi moteris prisimenama ir kaip broliui – Tėvui Stanislovui – nemažai padėjusi sesuo.

Straipsnis apie Jadvygą „Respublikoje”

Straipsnis dienraštyje „Klaipėda”

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Eugenija-Šimkūnaitė-insta

EUGENIJA ŠIMKŪNAITĖ (1920–1996)

O ko čia pykti? Juk ragana ne nuo žodžio ragas, o nuo regėti” – atrėždavo Eugenija Šimkūnaitė. Žmonės iš darbų išeidavo anksčiau laiko, kad spėtų jos patarimus per televiziją išgirsti, klausydavos žolininkės net iki apalpimo, kai sausakimšose paskaitų salėse pritrūkdavo oro. Tačiau ji buvo ne tik charizmatiška žiniuonė, bet ir mokslininkė.

Gimė Eugenija prie Juodosios jūros, Novorosjiske, karo pabėgelių šeimoje. Po keleto metų šeima persikėlė į Tauragnus, supamus ežerų, pušynų ir piliakalnių. Mama dirbo slaugytoja, o tėvas turėjo vaistinę, tad ir Eugenija nuo vaikystės mokėsi vaistinių augalų paruošimo meno. Dirbo daug – arė, sėjo ir pačioje vaistinėje padėjo. Su lėlėmis nežaisdavo, nepatiko jai ir siuvinėti ar megzti – Eugenija jodinėjo arkliais, karstėsi po medžius, ėjo imčių ir bėgiojo po miškus, kur sutikdavo žalčius, jos taip mylimus.

Baigusi farmacijos studijas Eugenija dirbo vaistinėse, vėliau Sveikatos apsaugos ministerijoje, farmacijos įstaigose. Nepaisant pokario sunkumų, norėjo tęsti mokslinį darbą, augino ir tyrė valerijonus, vaistažolių augimvietes. Leidosi į ekspedicijas Lietuvoje, kur ją žavėjo ne tik augalai, bet ir kultūrinis paveldas – tautosaka, reti lietuviški žodžiai. Daugiau kaip metus keliavo po Kazachstaną, domėjosi archeobotanika – nustatydama augalų rūšį ir amžių talkindavo archeologams. Eugenijos mokslinis indėlis tyrinėjant Lietuvos vaistinių augalų resursus – unikalus.

Per gyvenimą moteris atliko titanišką šviečiamąjį darbą – šimtai straipsnių, paskaitų, knygų. Ji visad tenkinosi mažu – net ir patirdama nepriteklių ligonius gydė be atlygio. Derėjo joje ir išskirtinai šmaikštus, tvirtas charakteris. „Tamsta mokėk kalbėt telefonu – pirma prisistatyk, o paskui klausk ne niekų” – mokydavo Eugenija tuos, dėl kurių netildavo jos telefonas.

eugenija_imknait(2)_tc

Habilituotos gamtos mokslų daktarės Eugenijos atminimui įsteigtas jos vardo fondas, kurio tikslas – remti studijuojančius farmaciją ir vaistažolininkystę studentus bei darbus vaistažolių srityje. Taip pat Vilniuje atidarytas Eugenijos memorialinis butas muziejus (Erfruto g. 4).

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo tinklalapis

Žurnalisto Felikso Žemulio rašiniai apie Eugeniją

Straipsnis apie Eugeniją internetinėje svetainėje ,,alkas.lt”

Režisieriaus Henriko Šablevičiaus dokumentinis filmas „Lietuvos žiniuonė” (1975)

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

 

Ona-Kerpauskaitėe-insta

ONA KERPAUSKAITĖ (1892–1941)

Beveik 3000 pacientų ir vienintelė gydytoja. Tokiomis sąlygomis dirbo Ona Kerpauskaitė – viena pirmųjų rentgenologių Lietuvoje.

Ona augo Šarnelės kaimo (Plungės raj.) ūkininkų šeimoje. Buvo labai gabi, todėl tėvai priėmė tais laikais drąsų sprendimą išleisti mergaitę į mokslus. Sėkmingai baigusi mokyklas Telšiuose ir Vilniuje, Ona pasirinko studijas Moterų medicinos institute Petrograde (dab. Sankt Peterburge). Tuomet gal dar nenumanė, kaip labai šis sprendimas ją užgrūdins.

Įsisiūbavęs Pirmasis pasaulinis karas Oną keleriems metams atskyrė nuo Lietuvoje likusios šeimos, trūkstant būtiniausių maisto produktų duonos riekė ant pietų stalo pasitaikydavo daug dažniau nei lėkštė sriubos, o arklienos kotletas išvis buvo tapęs prabanga. Alpstant iš alkio teko mokytis žiemą nešildomose auditorijose, atostogų metu dirbti karo fronte.

Lietuvai tapus nepriklausoma, Ona nieko nelaukusi grįžo namo. Gavo valstybės stipendiją tęsti studijas Berlyne, kur dėstė garsiausi rentgenologijos – palyginti naujos medicinos srities – specialistai. Tuomet jauna valstybė dar neturėjo universiteto, o tokių gydytojų labai trūko.

Po penkerių studijų metų sugrįžusi į Kauną Ona įsisuko į nepaprastai intensyvų darbą klinikose. Tūkstančių rentgeno nuotraukų ir švitinimo seansų atlikimas gulė daugiausia ant jos pečių – jai padėjo vos vienas asistentas ir keli technikai. Procedūros buvo labai brangios, todėl Ona dažnai sušelpdavo neturtingus ligonius, ypač kaimo gyventojus. Be to, dalijosi aukščiausio lygio žiniomis su studentais ir kolegomis – dirbdama VDU Medicinos fakultete (dab. LSMU) net 15 metų ruošė visus Lietuvos rentgenologus.

Deja, pačią karjeros viršūnę pasiekusios Onos darbus staiga nutraukė mirtis. Tikėtina, kad nuo spindulinės ligos – apsaugos nuo radiacijos tuo metu dar niekas nenaudojo.

Daugiau apie Oną skaitykite Anelės Butkuvienės knygoje „Garsios Lietuvos moterys”, Vilnius: Baltos lankos, 2008.

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Veronikos-Janulaitytės-insta

VERONIKA JANULAITYTĖ-ALSEIKIENĖ (1883–1971)

Vienos galingiausių lietuvių moterų dinastijos šerdis – Veronika Janulaitytė-Alseikienė. Gydytoja pionierė, atlikusi šimtus trachomos ir kataraktos operacijų Lenkijos užimtame Vilniuje. Pasikausčiusi sveika nuovoka ir praktiška gyvenimo patirtimi lakstė nuo prieglaudos iki prieglaudos, gydė nemokamai ir nuolat rūpinosi tautos likimu.

Veronika kilusi nuo Malavėnų kaimo prie Šiaulių. Tryliktas vaikas valstiečių šeimoje, kartu su seserim Julija turėjo išskirtinio parako. Anksti mirus tėvui, motina ėmė ir išleido užsispyrusias seseris į mokslus. Cariniais laikais tai reiškė gyvenimą pusbadžiu ir nuolatinius pavojus. Negana to, Veronika užsibrėžė studijuoti mediciną – tuomet laikyta išimtinai vyriška profesija. Veronika stojo į Berną, vėliau vyko į Vieną ir Berlyną, kur galiausiai gavo medicinos ir chirurgijos daktarės vardą, specializavosi akių ligų gydyme.

Nors Europos žemėlapį skrodė pirmyn atgal, savo darbą norėjo skirti Lietuvai. Tačiau nebuvo beatodairiška idealistė, todėl pirma norėjo sukaupti praktikos bei pinigų. Tam perlaikė visus egzaminus Rusijoje ir išvyko į jos gilumą – dėmėtosios šiltinės epidemijos link. Ar bijojo užsikrėsti? Nė kiek. Ten pat užmezgė santykius su Danielium Alseika, irgi gydytoju. Savo atsiminimuose taip ir rašė: „Dėmėtosios šiltinės epidemijoje pasižadėjome vienas kitam”.

Po Pirmojo pasaulinio karo kartu su vyru Vilniuje atidarė ligoninę (dabartiniame Vilniaus g. 25 pastate). Čia Veronika gydė skurstančius lietuvius, slaugė net ir patį Basanavičių. Laisvalaikiu įsteigė 12 lietuvių našlaičių prieglaudų. Užsiėmė ir privačia praktika – kad išlaikytų šeimą. Vasaromis abi su seserim Julija (Janulaityte-Biliūniene-Matjošaitiene) vykdavo į Palangą – uždarbiauti gydytojų amatu. Kaip kontrabandininkės kirsdavo Lietuvos sieną miškais, su vaikais ant kuprų.

Veronika-Alseikiene

Ne vienus metus atsisakiusi keltis iš Vilniaus, kol šis okupuotas, Veronika augant vaikams jautė vis didesnį nerimą dėl jų išsimokslinimo, o santykiai su vyru prastėjo. Taigi galiausiai nutarė skirtis ir vykti į Kauną. Savo vaikus moteris augino išskirtinai demokratiškai, vengdama lyčių stereotipų. Veronikos dukra Marija Alseikaitė-Gimbutienė vėliau tapo pasaulinio lygio archeologe, pakeitusią požiūrį į Europos priešistorę.

Dėka mamos atsiųstų eksponatų Marija Gimbutienė surengė lietuvių liaudies meno parodą Kalifornijoje 1966 m. O pati Veronika, kad paskaitytų dukros darbus, paskutiniais gyvenimo metais dar ir anglų kalbą išmoko.

Apie Veronikos gyvenimą skaitykite knygoje „Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai”, Vilnius, 2010.

Trumpa biografija „Vilnijos vartų” portale

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

JulijaJanulaityteBiliuniene

JULIJA JANULAITYTĖ-BILIŪNIENĖ-MATJOŠAITIENĖ (1880–1978)

Humanizmą puoselėjusi odontologė – taip kiek netikėtai būtų galima apibūdinti Juliją Janulaitytę-Biliūnienę-Matjošaitienę.

Iš kuklios Šiaulių raj. ūkininkų šeimos kilusi Julija nuo pat vaikystės turėjo tvirtą tikslą mokytis. Siekė jo net tada, kai už studijas paklojus visas santaupas teko gyventi pusbadžiu – našle likusi ir už gausią šeimą atsakinga Julijos motina paprasčiausiai neturėjo išteklių padėti išsilavinimo siekusiai dukrai. Studentės atkaklumas pasiteisino – baigusi Šiauliuose veikusius dantų gydymo ir technikos kursus ir išlaikiusi egzaminus Kazanėje (dab. Rusija) ir Charkove (dab. Ukraina), tapo diplomuota dantų gydytoja ir apskritai viena pirmųjų moterų gydytojų Lietuvoje. Gilinusi žinias Paryžiuje, gavo dar ir dantų chirurgės diplomą.

Nors dėl išsvajotųjų mokslų teko daug ką paaukoti, Julijos gyvenime medicininė veikla užėmė visgi ne pagrindinę vietą. Dar būdama paauglė aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje, prisidėjo prie nelegalaus lietuviškų knygų platinimo. Vėliau daug jėgų atidavė slaugydama sunkiai sirgusį sutuoktinį Joną Biliūną – sakoma, kad jei ne Julijos pastangos, reikšmingiausi rašytojo kūriniai taip ir nebūtų spėję išvysti pasaulio. Moteriai rūpėjo ne tik artimieji – Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų šeimas, po mirties už tai buvo apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus” ordinu. Tokius humanistinius, tautinius, demokratinius idealus diegė ir vaikams – dukra Meilė tapo nusipelniusia mokslininke, literatūros tyrinėtoja, Lietuvos švietimo reformatore.

Apie Juliją galima nemažai sužinoti skaitat jos dukros Meilės biografiją ir atsiminimus

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

BarboraBurbaite

BARBORA BURBAITĖ – EIDUKEVIČIENĖ (1867 – 1939)

„Virgo doctissima” (mokyčiausia mergina) – būtent toks prierašas puošė Barboros Burbaitės-Eidukevičienės diplomą. Ji buvo pirmoji moteris Lietuvoje, įgijusi aukštąjį medicinos išsilavinimą, kurį gavo Ciuricho universitete. Barbora gimė Biržų rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Vilniaus mergaičių gimnazijoje, kurią baigusi įstojo į Ciuricho universitetą Šveicarijoje. Būdama 20-ies, ji jau turėjo medicinos chirurgijos daktaro vardą, tačiau grįžti ir užsiimti gydytojos veikla Lietuvoje negalėjo, nes Rusijos imperijos įstatymai neleido moterims dirbti gydytojomis. Todėl Barbora išvyko į Vokietiją ir ten praleido aštuonerius metus, specializavosi kaip okulistė.

1900 m., kai įstatymai tapo liberalesni, Barbora grįžo į Vilnių ir pradėjo savo darbus. Tuo metu ji buvo viena iš septynių tuo metu Vilniuje praktikavusių moterų gydytojų. Būdama dosni ir jautri kitų vargui, Barbora priimdavo pacientus ir nemokamai, o jei kurie atvykdavo iš tolesnių kaimų – kartais net priglausdavo savo namuose.

Tuo pat metu gydytoja užsiėmė ir visuomenine veikla – rėmė tautinio atgimimo judėjimą, žavėjosi socialdemokratinėmis idėjomis (jos kabinetas netrukus tapo ir kairiųjų aktyvistų posėdžių vieta), rūpinosi politiniais kaliniais. Sulaukusi 54-erių, ji persikėlė į Šaulius ir toliau dirbo gydytoja. Ten Barbora tapo ir darbininkų laikraščio redaktore, kuris, apkaltintas streiko organizavimu, buvo uždarytas, o ji pati kartu su kitais redaktoriais pasodinta į kalėjimą. Lietuvai pasikeitus politiniais kaliniais su Sovietų Sąjunga, vėliau išvyko į Maskvą, paskui – į Baltarusiją. Stalininio teroro metais buvo suimta ir sušaudyta.

Daugiau informacijos: Butkuvienė, Anelė. Garsios Lietuvos moterys. Baltos lankos: 2008, p. 255-263

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled designatkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb