Medicina

Veronikos-Janulaitytės-instaVERONIKA JANULAITYTĖ-ALSEIKIENĖ (1883–1971)

Vienos galingiausių lietuvių moterų dinastijos šerdis – Veronika Janulaitytė-Alseikienė (1883–1971). Gydytoja pionierė, atlikusi šimtus trachomos ir kataraktos operacijų lenkų okupuotame Vilniuje. Pasikausčiusi sveika nuovoka ir praktiška gyvenimo patirtimi lakstė nuo prieglaudos iki prieglaudos, gydė nemokamai ir nuolat rūpinosi tautos likimu.

Veronika kilusi nuo Malavėnų kaimo prie Šiaulių. Tryliktas vaikas valstiečių šeimoje, kartu su seserim Julija turėjo išskirtinio parako. Anksti mirus tėvui, motina ėmė ir išleido užsispyrusias seseris į mokslus. Cariniais laikais tai reiškė gyvenimą pusbadžiu ir nuolatinius pavojus. Negana to, Veronika užsibrėžė studijuoti mediciną – tuomet laikyta išimtinai vyriška profesija. Veronika stojo į Berną, vėliau vyko į Vieną ir Berlyną, kur galiausiai gavo medicinos ir chirurgijos daktarės vardą, specializavosi akių ligų gydyme.

Nors Europos žemėlapį skrodė pirmyn atgal, savo darbą norėjo skirti Lietuvai. Tačiau nebuvo beatodairiška idealistė, todėl pirma norėjo sukaupti praktikos bei pinigų. Tam perlaikė visus egzaminus Rusijoje ir išvyko į jos gilumą – dėmėtosios šiltinės epidemijos link. Ar bijojo užsikrėsti? Nė kiek. Ten pat užmezgė santykius su Danielium Alseika, irgi gydytoju. Savo atsiminimuose taip ir rašė: „Dėmėtosios šiltinės epidemijoje pasižadėjome vienas kitam”.

Veronika-AlseikienePo Pirmojo pasaulinio karo kartu su vyru Vilniuje atidarė ligoninę (dabartiniame Vilniaus g. 25 pastate). Čia Veronika gydė skurstančius lietuvius, slaugė net ir patį Basanavičių. Laisvalaikiu įsteigė 12 lietuvių našlaičių prieglaudų. Užsiėmė ir privačia praktika – kad išlaikytų šeimą. Vasaromis abi su seserim Julija (Janulaityte-Biliūniene-Matjošaitiene) vykdavo į Palangą – uždarbiauti gydytojų amatu. Kaip kontrabandininkės kirsdavo Lietuvos sieną miškais, su vaikais ant kuprų.

Ne vienus metus atsisakiusi keltis iš Vilniaus, kol šis okupuotas, Veronika augant vaikams jautė vis didesnį nerimą dėl jų išsimokslinimo, o santykiai su vyru prastėjo. Taigi galiausiai nutarė skirtis ir vykti į Kauną. Savo vaikus moteris augino išskirtinai demokratiškai, vengdama lyčių stereotipų. Veronikos dukra Marija Alseikaitė-Gimbutienė vėliau tapo pasaulinio lygio archeologe, pakeitusią požiūrį į Europos priešistorę.

Dėka mamos atsiųstų eksponatų Marija Gimbutienė surengė lietuvių liaudies meno parodą Kalifornijoje 1966 m. O pati Veronika, kad paskaitytų dukros darbus, paskutiniais gyvenimo metais dar ir anglų kalbą išmoko.

Apie Veronikos gyvenimą skaitykite knygoje „Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai”, Vilnius, 2010.

Trumpa biografija „Vilnijos vartų” portale

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

julija--janulaityte-biliūnienė-insta

JULIJA JANULAITYTĖ-BILIŪNIENĖ-MATJOŠAITIENĖ (1880–1978)

Humanizmą puoselėjusi odontologė – taip kiek netikėtai būtų galima apibūdinti Juliją Janulaitytę-Biliūnienę-Matjošaitienę.

Iš kuklios Šiaulių raj. ūkininkų šeimos kilusi Julija nuo pat vaikystės turėjo tvirtą tikslą mokytis. Siekė jo net tada, kai už studijas paklojus visas santaupas teko gyventi pusbadžiu – našle likusi ir už gausią šeimą atsakinga Julijos motina paprasčiausiai neturėjo išteklių padėti išsilavinimo siekusiai dukrai. Studentės atkaklumas pasiteisino – baigusi Šiauliuose veikusius dantų gydymo ir technikos kursus ir išlaikiusi egzaminus Kazanėje (dab. Rusija) ir Charkove (dab. Ukraina), tapo diplomuota dantų gydytoja ir apskritai viena pirmųjų moterų gydytojų Lietuvoje. Gilinusi žinias Paryžiuje, gavo dar ir dantų chirurgės diplomą.

Nors dėl išsvajotųjų mokslų teko daug ką paaukoti, Julijos gyvenime medicininė veikla užėmė visgi ne pagrindinę vietą. Dar būdama paauglė aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje, prisidėjo prie nelegalaus lietuviškų knygų platinimo. Vėliau daug jėgų atidavė slaugydama sunkiai sirgusį sutuoktinį Joną Biliūną – sakoma, kad jei ne Julijos pastangos, reikšmingiausi rašytojo kūriniai taip ir nebūtų spėję išvysti pasaulio. Moteriai rūpėjo ne tik artimieji – Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų šeimas, po mirties už tai buvo apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus” ordinu. Tokius humanistinius, tautinius, demokratinius idealus diegė ir vaikams – dukra Meilė tapo nusipelniusia mokslininke, literatūros tyrinėtoja, Lietuvos švietimo reformatore.

Apie Juliją galima nemažai sužinoti skaitat jos dukros Meilės biografiją ir atsiminimus

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Barbora-Burbaitė-insta

BARBORA BURBAITĖ – EIDUKEVIČIENĖ (1867 – 1939)

„Virgo doctissima” (mokyčiausia mergina) – būtent toks prierašas puošė Barboros Burbaitės-Eidukevičienės diplomą. Ji buvo pirmoji moteris Lietuvoje, įgijusi aukštąjį medicinos išsilavinimą, kurį gavo Ciuricho universitete. Barbora gimė Biržų rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Vilniaus mergaičių gimnazijoje, kurią baigusi įstojo į Ciuricho universitetą Šveicarijoje. Būdama 20-ies, ji jau turėjo medicinos chirurgijos daktaro vardą, tačiau grįžti ir užsiimti gydytojos veikla Lietuvoje negalėjo, nes Rusijos imperijos įstatymai neleido moterims dirbti gydytojomis. Todėl Barbora išvyko į Vokietiją ir ten praleido aštuonerius metus, specializavosi kaip okulistė.

1900 m., kai įstatymai tapo liberalesni, Barbora grįžo į Vilnių ir pradėjo savo darbus. Tuo metu ji buvo viena iš septynių tuo metu Vilniuje praktikavusių moterų gydytojų. Būdama dosni ir jautri kitų vargui, Barbora priimdavo pacientus ir nemokamai, o jei kurie atvykdavo iš tolesnių kaimų – kartais net priglausdavo savo namuose.

Tuo pat metu gydytoja užsiėmė ir visuomenine veikla – rėmė tautinio atgimimo judėjimą, žavėjosi socialdemokratinėmis idėjomis (jos kabinetas netrukus tapo ir kairiųjų aktyvistų posėdžių vieta), rūpinosi politiniais kaliniais. Sulaukusi 54-erių, ji persikėlė į Šaulius ir toliau dirbo gydytoja. Ten Barbora tapo ir darbininkų laikraščio redaktore, kuris, apkaltintas streiko organizavimu, buvo uždarytas, o ji pati kartu su kitais redaktoriais pasodinta į kalėjimą. Lietuvai pasikeitus politiniais kaliniais su Sovietų Sąjunga, vėliau išvyko į Maskvą, paskui – į Baltarusiją. Stalininio teroro metais buvo suimta ir sušaudyta.

Daugiau informacijos: Butkuvienė, Anelė. Garsios Lietuvos moterys. Baltos lankos: 2008, p. 255-263

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled designatkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb