Menas

Olga-Dubeneckienė---Kalpokienė-

OLGA ŠVEDE-DUBENECKIENĖ-KALPOKIENĖ (1891–1967)

Baleto iki tol neregėjusius lietuvius su šia meno šaka supažindino Olga Švede-Dubeneckienė-Kalpokienė.

Olga augo vokietės ir ruso šeimoje. Tėvai dukrą rėmė iki kol baigė gimnaziją, todėl studijų laikai buvo sunkūs. Anot Olgos, tuomet juto „tik valgio ir mokslo alkį”. Kad pragyventų, kurį laiką zoologijos sode piešė paukščius ir žvėrelius. Tačiau atkaklumas siekiant išsilavinimo atsipirko. Olga baigė studijas pas vienus garsiausių Rusijos baleto ir dailės meistrų, keliavo po Japoniją, Prancūziją, Italiją.

1918 m. su vyru, dailininku, pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir tuoj pat įsiliejo į Kauno bohemą. Ilgainiui išmoko ir lietuvių kalbą.

Pirmąjį pasirodymą surengė kartu su būsima primadona Adele Nezabitauskaite-Galauniene. Jame lietuvius pribloškė „Karinguoju šokiu”. Solo pasirodymus tęsė menininkų vakaruose, dalyvavo satyros teatre „Vilkolakis”. Olga vystė ir dar ambicingesnę idėją – savo asmeninę baleto studiją. Be jokios paramos ir tinkamų sąlygų pirmąją tokia studiją Lietuvoje ji ir įkūrė. 1922 m. baleto mokėsi net 19 mergaičių ir vienas berniukas. Olgos mokinių pasirodymai sulaukdavo scenos profesionalų dėmesio, kelios mokinės šoko operos teatro spektakliuose.

Olgai buvo artimos ir nudizmo, arba laisvo kūno, idėjos. Kaip modelis ji pozavo ne vienam dailininkui ir fotografui. Nuotraukos su jos aktais tuo metu nepasiekė viešumos, tačiau kartu su Veronikos Šleivytės ir Domicėlės Tarabildaitės-Tarabildienės fotografijomis jos atskleidžia tarpukario moterų emancipaciją ir drąsų moteriškumo stereotipų laužymą.

bdcf443648bb3b9484c94ae50559645c

Vėlesniu gyvenimo laikotarpiu Olga išryškėjo kaip viena pirmųjų Lietuvos teatro dailininkių, kūrė scenografijas ir aktorių kostiumus, taip pat rašė kritikos apie baletą straipsnius „DEO” slapyvardžiu. Žinomi ir jos šaržai, plakatai, tapybos darbai, įkvėpti vokiečių ir rusų avangardo judėjimų.

Ugnė Gudelytė „Pirmieji baleto žingsniai”, meno kultūros žurnale „Krantai”

Ieva Burbaitė Apie atvaizdų su Olgos nuogu kūnu reikšmę mokslo leidinyje „Acta Academiae Artium Vilnensis”

Giedrė Jankevičiūtė kultūriniame laikraštyje „7 meno dienos” apie Olgos gyvenimą ir jos darbų parodą

Donato Strikulio strapisnis apie Olgą kultūriniame žurnale „Literatūra ir menas”

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Regina-Viktorija-Vosyliūtė-insta

REGINA VIKTORIJA VOSYLIŪTĖ (1927–2010)

Ar sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje moterys kūrė filmus? Tarp vaidybinių filmų režisierių nėra nė vienos moters. Gal todėl, kad Reginos Viktorijos Vosyliūtės vardas nesipuikuoja pagrindiniuose filmų titruose. Tačiau be jos Lietuvos kino studija sunkiai įsivaizduojama.

Iš Kudirkos Naumiesčio kilusi Regina baigė Šiaulių dramos studiją ir savo karjerą pradėjo Telšiuose, R. Juknevičiaus vadovaujamame Žemaičių teatre. Sėkmingai sukurti personažai, matyt, neįtikino likti šioje srityje, ir 1958 m. Regina pirmą kartą įžengė į kino studiją.

Antraplanės, šešėlinės pareigos – režisieriaus asistentė, o vėliau antroji režisierė – slėpė didžiulį Reginos darbą. Ji prisimenama kaip daugybės aktorių krikštamotė. Surasdavo juos vaikštant koridoriuose, dirbant kavinėse ar užsidengusius veidą mokyklos suoluose. Mokėjo meistriškai paruošti juos filmavimas, o jei reikia, ir raumenų po drabužiais prisiūti, kad tik įtikintų, kad šis ir anas aktorius yra tai, ko reikia filmui. Vaikams aktoriams Regina tapdavo ir mama, ir mokytoja. Kitiems – aktyvia gynėja. Tarp jos atrastų aktorių – Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis ir net Lina Braknytė, kerinti filmo „Paskutinė vasaros diena” žvaigždė.

Regina dirbo visą juodą darbą ieškodama filmavimo vietų, o kartais ir darydama tai, kas neįmanoma, tariantis dėl leidimų filmuoti. Jei reikia, įgarsindavo kokį personažą. Jei reikia, pakeisdavo ir patį režisierių.

vosyliute_2Gaila, kad jos indėlis dažnai buvo menkinamas kino industrijoje, kurioje dominavo vyrai. Pačios Reginos kino projektai niekada taip ir neturėjo galimybės išvysti dienos šviesos, nors moteris jau buvo pradėjusi rinkti reikalingą medžiagą. Tarp šių neįgyvendintų projektų – ir tremties istorijos.

Vienas įgyvendintas sumanymas – tai Reginos kartu su Liucija Armonaite parašytas scenarijus A. Puipos filmui „Žuvies diena”, pastatytam 1989 m. Pagrindinė filmo herojė jame, kitaip nei įprasta, – moteris.

Trumpa biografija 

Kolegų atsiminimai:  „Jai nežinant filmavime smiltelė nepajudėjo” ir „Atsisveikinant su Regina Vosyliūte”.

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

PaulinaMongirdaite

PAULINA MONGIRDAITĖ (1865–1924)

Ne žmona ir ne mūza – pirmoji ir vienintelė to laikotarpio Lietuvos fotografė moteris Paulina Mongirdaitė buvo savo amato profesionalė.

Nuskurdusių bajorų šeimoje gimusi mergina XIX a. pab. Varšuvoje įsigijo fotoreikmenis. Moteris su fotoaparatu? Kadaise tą įsivaizduoti buvo labai sunku. Ir ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje buvo tik keletas moterų, dar XIX a. atsidariusių savo fotostudijas. Niujorkas, Kopenhaga, Tokijas… ir Palanga. Būtent čia Paulina įsirengė stiklinę fotoateljė. Dar prieš Lietuvą pasiekiant pirmajai elektros lemputei!

Į Paulinos ateljė plūste plūdo nuotraukų ištroškę vietiniai ir poilsiautojai. Su brikele sunkų fotoaparatą ji vežėsi į kurortu tampančios Palangos gatves, į smėlėtas kopas ir į Kretingą. Fiksavo prie trobos parimusį žemaitį, iš karo grįžtantį jaunuolį, kepėjais persirengusius grafus Tiškevičius, amžių sandūroje jūroj besiturškiančius poilsiautojus ir šimtų šimtus mūsų visų protėvių.

Fotografė buvo nuo nieko nepriklausoma, niekada neištekėjo. Nors ir silpnos sveikatos, dirbo daug, netgi naktimis, pati rūpinosi sudėtingu nuotraukų gaminimo procesu ir išlaikė net sesers šeimą. Moteris buvo draugiška, judri, tvirto charakterio, nebijanti naujovių.

Paulinos padaryta pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje” fotografija daug metų siuntinėta po mūsų kraštą kaip žinia apie lietuvių tautos atbudimą.

km_gek_30511

O pavartę savo senus šeimos albumus gal dar rastumėte Paulinos spausdintų atvirukų.

Išsami knyga su daugybe įspūdingų footgrafijų, kuri padės įsijausti į Paulinos gyvenimą ir to laikmečio realybę: Jolantos Klietkutės „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė ir Ignas Stropus”

Biografinė informacija Palangos miesto viešosios bibliotekos puslapyje

Išsamus straipsnis Voruta.lt portale „Būti pirmtake: fotografės Paulinos Mongirdaitės darbai” 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Danutė-Marija-Nasvytytė-instaDANUTĖ MARIJA NASVYTYTĖ (1916–1983)

Šiuolaikinis šokis pasiekė Lietuvą vieną gražią dieną, kai Danutė Marija Nasvytytė nuvyko ekskursijon į 1936 m. olimpines žaidynes Berlyne. Atidarymo ceremonijoje pažiūrėjusi gerai surepetuotus pasirodymus, netrukus ji nudrožė tiesiai į Rudolfo Labano, vieno garsiausių to meto choreografų studiją ir paprašė individualios peržiūros.

Šokiui dar tik veržiantis iš baleto kanonų R. Labanas Vokietijoje sukūrė naują šokio formą – išraiškos šokį, ypač artimą jaunai merginai iš Lietuvos. Nestandartinė išvaizda ir natūralūs jos judesiai pakerėjo šokio revoliucionierių – Danutė paliko studiją su pluoštu rekomendacijų ir netrukus sugrįžo į Vokietiją studijuoti Juttos Klamt šokio mokykloje. Vos grįžusi į Kauną ji surengė pimąjį solo pasirodymą, buvo 1939 m. ruduo. Kaip šviežio vėjo gūsis atnešusi visai kitokį šokį ji tapo žvaigžde per vieną naktį, Lietuvai skaičiuojant paskutinius nepriklausomybės mėnesius.

Tą patį rudenį Danutė įkūrė ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją, į kurią veržte veržėsi mokinės. Jas Danutė sutikdavo kaip individualybes, padėdavo atskleisti savitą judesį, skatindavo improvizuoti. Modernaus šokio tradiciją vėliau Lietuvoje kūrė būtent Nasvytytės mokinės.

Grįžti į Lietuvą Danutė pasirinko sąmoningai, vedama patriotizmo ir atsisakydama platesnių karjeros galimybių. Tačiau sunku įsivaizduoti dar nepalankesnį istorinį metą išsiskleisti tokiam talentui. Lietuvą užėmus bolševikams, moteris publikai pasirodydavo labai retai. Sovietinei Lietuvai nereikėjo gyva emocija paremto šokio, kalbančio apie visus žmogaus patyrimus ir pirmiausia – laisvę. 1944 m. Danutė pasitraukė į pabėgėlių stovyklas Vakaruose, negana to, Drezdene per bombardavimą sudegė jos pačios siūti pasirodymų kostiumai ir natos.

Galiausiai Danutė emigravo į Australiją, bet ir ten neturėjo galimybės sistemingai treniruotis, tad ilgainiui atsidavė pedagoginiam darbui. Su penkiomis lietuvaitėmis mokinėmis kurį laiką gastroliavo Australijoje, vėliau mokė mokyklose. Nors ir įkūrė „Dana Nasvytis School of Modern Dance”, tačiau didelio populiarumo nesulaukė – Australija buvo daug mažiau pasiruošusi naujovėms šokyje nei tarpukario Kaunas. Birutė Letukaitė, komentuodama Danutės darbo svarbą, teigia: „Jei ne Danutė Nasvytytė, apie šiuolaikinio šokio istorijos pradžią Lietuvoje galėtume kalbėti tik po 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo.”

nasvytyt

Pokalbis su Birute Letukaite apie D. Nasvytytę Lietuvos šokio informacijos centro puslapyje

Audronės Motiejūnienės straipsnis apie D. Nasvytytę “Naujojo šokio įkvėpta”

Pokalbis su D. Nasvytytės sūnumi “Užuovėja tapusi kultūrinė dykuma neužgesino aistros šokiui” 

Nepavyko rasti video su D. Nasvytytės šokiu, bet pajusti revoliucingą to meto šokio atmosferą galite susipažinę su R. Labano kurta choreografija

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

 

Halina-Kairiūkštytė---Jacinienė-instainstaHALINA KAIRIŪKŠTYTĖ-JACINIENĖ (1896–1984)

Su vyrišku portfeliu po pažastim ir vėjo taršomais trumpais plaukais Halina Kairiūkštytė-Jacinienė tarpukariu išvaikščiojo Vokietijos, Šveicarijos, Italijos ir Čekijos gatves. Nesustabdomai siekdama mokslo ir meno žinių, ji tapo pirmąja daktaro laipsnį įgijusia Lietuvos moterimi bei vienintele aktyvia menotyrininke tarpukariu.

Halina gimė Seinuose (dab. Lenkija) lenkų poetės ir vokiečių kilmės lietuvių pedagogo šeimoje, gal šiek tiek pašėlusioje – aplinkiniai stebėjosi matydami Haliną su broliais žaidžiant lauke su žalčiais lyg su naminiais gyvūnais. Augant ir bręstant mergina vis tvirčiau suvokė savo lietuvišką tapatybę bei polinkį į menotyrą. Bet kol išsipildė svajonė įgyti aukščiausio lygio išsilavinimą šioje srityje, Halinai teko nemaža vargo ir nusivylimo. Ir ne tik pirma skrosti varles Maskvoje studijuojant gamtos mokslus. Nelaiminga meilė, skurdas ir kiti gyvenimiški sunkumai neaplenkė moters. Nepaisydama jų, Halina atsistojo, nusipurtė dulkes  ir veržėsi toliau.

Studijų laikų Vokietijos miestą Miunsterį vėliau Halina prisiminė kartu su ten ją nulydėjusiais praeivės žodžiais: „Das ist die Frau des zwanzigsten Jahrhunderts! (Tai yra dvidešimto amžiaus moteris!)”. Dėl išvaizdos, rengimosi stiliaus ji jautėsi „savarankiškesnio ir pažangesnio gyvenimo pioniere”. Šią feministinę dvasią parvežė ir į Lietuvą, kur ne tik naudojo menotyrininkės žinias profesniame gyvenime, bet ir aktyviai reagavo į visuomenės įvykius, mokydama atskirti tikrą meną nuo pseudoliaudiško.

Štai 1929 m. Kaune vykusiame „Mados teisme”, inscenizuotame teismo posėdyje kaltinamąją šiuolaikinę madą atstovavo būtent Halina. Nors „iškrypusi” šiuolaikinė mada visgi buvo nuteista ligi gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjimo, geru meno istorijos išmanymu paremti Halinos argumentai apie tai, kad moteris turi rengtis patogiai ir negaišti brangaus laiko prie veidrodžio vien tam, kad patiktų vyrams, – visiškai aktualūs ir šiandien.

halina2Sovietiniais metais Halina patyrė okupacinės valdžios represijas, iš jos atimtas daktarės laipsnis, ji atleista iš Dailės instituto, Vilniaus universiteto dėstytojos pareigų, o ir visos kitos visuomeninės veiklos galimybės buvo užslopintos.

Straipsnis „Dvidešimto amžiaus moteris” portale „7 meno dienos”

Išsamus straipsnis „Įžymi, bet nepažinta. Apie dailėtyrininkę Haliną Kairiūkštytę-Jacinienę”

Halinos pieštos senovės lietuvių drabužių rekonstrukcijos

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

JadvygaStankuteRamanauskiene

JADVYGA STANKUTĖ-RAMANAUSKIENĖ (1920–2007)

Pasivaikščiojimas ant 6 metrų aukštyje laisvai kabančio lyno – skamba kaip beprotiškas iššūkis? Lietuviško cirko pionierei Jadvygai Stankutei-Ramanauskienei tai būdavo kasdienybė.

Jadvyga cirke atsidūrė visiško atsitiktinumo dėka – vieną dieną į Tauragės apskrityje gyvenusios Stankų šeimos arbatinę užsuko pirmojo lietuviško kilnojamojo cirko „Aušra” įkūrėjas Pranas Gudauskas. Pastebėjęs smulkutę, nedidelio ūgio mergaitę, pasiūlė jai prisijungti prie cirko trupės. Nors ši idėja mergaitės tėvų nesužavėjo, po kelerių metų bankrutavus šeimos verslui Jadvyga nebegalėjo praleisti progos prisidėti prie šeimos išlaikymo. Kai po trijų dienų repeticijų pirmą kartą įžengė į cirko areną, jai tebuvo dvylika metų.

Vaikystės mergaitė beveik neturėjo – ištisas dienas praleisdavo repetuodama, o vakarais dalyvaudavo pasirodymuose. Cirko įkūrėjas neapsiriko, kai iš pirmo žvilgsnio spėjo apie jos gebėjimus. Jadvyga itin greitai išmoko vaikščioti lynu, o netrukus – ir minti juo dviratį. Pavojingais akrobatiniais triukais ji stebino žiūrovus daugelyje pasaulio šalių, džiaugdavosi sulaukdavusi ypatingai didelių ovacijų ir galėdavusi nustebinti gerbėjus vis naujais numeriais. O štai vieno iš triukų – važiavimo dviratuku didžiuliame „voverės rate”, esančiame kelių metrų ilgio karties, kurią cirko stipruolis laikė ant kaktos, viršūnėje – niekas iki šiol taip ir nesugebėjo pakartoti.

Jadvyga cirke dirbo neįtikėtinai ilgai – beveik pusę šimtmečio. Būtų dirbusi ir dar ilgiau, bet nukritusi iš didelio aukščio patyrė sunkią kojos traumą. Ir visgi net baigusi oro gimnastės karjerą Jadvyga savo viso gyvenimo aistros nepamiršo. Kartu su sutuoktiniu Jonu, taip pat garsiu cirko artistu, namuose įkūrė muziejų – sukaupė daugiau nei 2000 cirko istoriją įamžinančių eksponatų.

getimage1984 m. filmas apie lietuvišką cirką ir jo artistus „Barnabas stipruolis”, kuriame pasirodo ir J. Stankutė-Ramanauskienė bei jos vyras Jonas

Straipsnis apie J. Stankutę-Ramanauskienę, jos seserį ir lietuvišką cirką portale „Kauno diena”

 

Nuotraukos kairėje šaltinis – žurnalas „Legendos”

 

- – -

 

Kitos meno sritys, kuriose pasižymėjo moterys:
 

LITERATŪRA

MUZIKA

TEATRAS

DAILĖ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled designatkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb