English
MARIJA TERESĖ ROŽANSKAITĖ (1933–2007)
Atverta krūtinė per širdies operaciją, rentgeno kabinetas ir žmogus it beformė dėmė, kyšanti iš po anktlodės. Ir realistiški, ir konceptualūs yra Marijos Teresės Rožanskaitės darbai. Juose transformuojamos mūsų visuomenės traumos.
Marija Teresė iki aštuonerių metų augo tėvų ūkyje Linkuvoje. Šalį užėmus sovietams, mokytojos ir tautininko, Šaulių sąjungos nario, šeima tapo okupantų taikiniu. Tėvas sušaudytas, mergaitė su mama ištremta. Į kraštą Altajaus, kur rašalą reikėjo gaminti iš burokėlių, kur mokykloj leidžiami tik juodi pieštukai, o tamsoje blizgėjo vilkų akys. Po šešių metų bado ir šalčio Marija Teresė susirgo maliarija. Pajutusi desperaciją, mama su dukterimi išsiruošė bėgti. Grįžti į Lietuvą pavyko, liko tik daugybę metų slėpti savo praeitį.
Ne iš karto mergina drįso stoti į Dailės institutą (dab. VDA). Jau tada piešė tai, kas svarbu pačiai, ir priešinosi mokytojų spaudimui. Dėl savo praeities, dėl to, kad buvo moteris ir dėl neįprasto tam laikmečiui tapybos stiliaus liko meno žvaigždyno užrybyje. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo dailės mokytoja. Paradoksalu, bet gal būtent dėl to turėjo daugiau laisvės. Jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje nutapė kūrinį „1941-ieji metai”, aiškiai nurodantį į tremties košmarą, nevengė aliuzijų ir į religinius motyvus.
Iš kitų menininkų išsiskyrė dideliu dėmesiu socialinėms ir ekologinėms temoms. Dalis piešinių medicinos tematika buvo įkvėpti sovietinės psichiatrinės ligoninės lankymo. Ten ji aiškiai matė įkalintųjų ir nužmogintųjų neviltį. Ilgainiui jos kūryba nebetilpo drobėje, virto prie asambliažų priskiriamais objektais, performansais, instaliacijomis.
Teptuku daugiausia skrebendavo savo sodyboje Dzūkijoje, tame pačiame kambaryje kaip ir vyras, Igoris Piekuras. Juos skirdavo tik užuolaida, nutraukiama, kai šeima sėsdavo prie pietų stalo. Abu sūnūs taip pat pasuko menininkų keliu.
Biografija ir kūrybos bruožai MMO interneto puslapyje
Dokumentinis filmas apie Mariją Teresę iš ciklo „Menininkų portretai”
Straipsnis žurnale „Moteris” apie dailininkės gyvenimą
Monika Krikštopaitytė kultūriniame laikraštyje „7md” apie Mariją Teresę
Straipsnis „lrytas” portale su Laimos Kreivytės komentaru
- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -
MARCĖ KATILIŪTĖ (1912–1937)
Kometa tarpukario grafikos padangėje. Marcė Katiliūtė rašė: „mane kažkas magnetiškai traukia prie to meno, kad jis man atrodo viskas, ir kito Dievo aš negarbinu”.
Menininkės tėviškė, Laimužės vienkiemis Joniškio rajone, niekada nekėlė jai nostalgijos. Dar mažą ją mama atidavė auginti močiutei – religingai, griežtai, kaip perlą kriauklėje uždariusiai Marcę tarp keturių sienų. Mergaitė galėjo tik nosį priploti prie lango ir stebėti gyvenimą, tapo užsidariusi, linkusi į vienatvę. Mirus mamai, Marcė grįžo namo, tačiau tėvas pradėjo kurti naują šeimą, kasmet užgriūdavo vis nauji nepritekliai ir barniai.
Tokio gyvenimo mergina nenorėjo. Kategoriškai pasipriešino tėvo valiai, kad duktė kibtų į darbus ūkyje, ir baigusi keturias klases Marcelė viena išvyko į Kauną. Mokslus tęsė gimnazijoje, vėliau Kauno meno mokykloje. Studijavo ir grafiką, ir tapybą. Pamiršdama miegą, maistą, nuo vieno darbo ilsėjosi prišokdama prie kito. O atėjus svečiams liepdavo jiems pozuoti, kad laiko neeikvotų linksmybėms. Realistiškuose, bet pilnuose emocijos ir dinamikos jos darbuose skleidėsi brandus žmogaus pažinimas. Pati buvo kritiška savo darbams, juos net naikindavo.
Užsibrėžusi save skirti tik menui, totaliai, netgi „demoniškai” atsidėti kūrybai, Marcė atsitrenkė į akliną sieną. To meto moteriai, niekieno neremiamai, tai buvo neįmanoma. Studijų metu vos sudurdama galą su galu, vėliau turėjo rinktis: badas arba „valdiškas darbas”. Tačiau atkakliai nenorėjo nusileisti.
Marcę piktino moterų padėtis visuomenėje, dienoraštyje ji fiksavo seksistines aplinkinių nuostatas. Norėjo įrodyti, kad moteris gali dirbti, prisidėti prie Lietuvos kūrimo, ne tik flirtuoti. Didžiausias smūgis jai – nepaskirta stipendija studijoms užsienyje. Matė, kad tie pinigai išdalinti kolegoms vyrams, nebūtinai už jų talentą. „Kad moteris galėtų būtų įvertinama kaip vyras, ji turi daug daugiau už jį dirbti”, – rašė ji.
Dvidešimt ketverių metų Marcė nusižudė. Taip ir nespėjo sulaukti įvertinimo, tačiau tais pačiais metais jos grafikos darbai apdovanoti aukso medaliu Paryžiuje. Po keleto metų Lietuvoje surengta ir personalinė jos paroda.
Juozas Brazauskas apie Marcę Katiliūtę „Diena.lt” portale
Vilmantas Krikštaponis apie Marcę portale „XXI amžius”
Veronika Šleivytė apie Marcę „Moteris ir pasaulis”, 1940, Nr 6, 2 psl.
- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -
ELVYRA KAIRIŪKŠTYTĖ (1950–2006)
Geniali. Ateiviška. Taip apibūdinama grafikė Elvyra Kairiūkštytė.
Elvyra nepažinojo savo šeimos, ji vaikystę praleido Širvintų, Vilniaus ir Kuršėnų vaikų globos namuose – didelėse institucijose, dėvėdama standartizuotus drabužius ir neturėdama galimybės įgyti net paprasčiausių įgūdžių. Iki gyvenimo galo pati nemokėjo gaminti maisto, pietaudavo tik valgyklose, nežinodavo, kaip elgtis su gyvūnais ar vaikais. Visgi jau Kuršėnuose pastebėtas Elvyros talentas piešimui. Čia ji tapo vaikų namų stendų apipavidalintoja. Naktimis jai leista perimti ir dailės kabinetą. Turbūt ten ir gimė pirmieji jos grafikos darbai.
Atvykusi į Vilnių Elvyra išsiskyrė iš kitų Dailės instituto (dab. VDA) studentų. Žemo ūgio, regėjimo ir kalbos sunkumų turinti mergina bohemiškuose vakarėliuose staiga tiesmukai išrėždavo viską, ką galvoja. Kartais tyliai stebėdavo, be galo žavėdamasi garsiais vyrais menininkais, vėliau juos piešdavo – autentiškai atkurdama išvaizdą iš atminties. Artimai Elvyra susibičiuliavo su rašytoja Jolita Skablauskaite, su kuria gyveno tame pačiame bendrabučio kambaryje. Visgi buvo akivaizdu, kad yra persmelkta baisios vienatvės.
Užtat Elvyros kūryboje nei buities, nei motiniškumo, nei tradiciškai lyriškos lietuvių grafikos nėra. Vietoj to klesti gaivališki, mitiniai vaizdiniai ir pirmapradės kultūros, kartais atsiduriančios autostradų fone ar greta šiuolaikinių asmenybių, o prie paskutinės vakarienės stalo sėda penkios moterys. Elvyros darbuose atpažįstamos ekspresionizmo, kubizmo ir siurrealizmo įtakos. Daugiausia ji dirbo linoraižinių technika, kurią naudojo kone akrobatiškai ir be jokių eskizų. Tam kartais reikėjo ir didelės fizinės jėgos.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Elvyra parodose nebedalyvavo, gyveno skurdžiai, paskendusi savo vidinėse kovose. Kūrė be sustojimo, tarsi transe – iš to laikotarpio išliko tūkstančių tūkstančiai didelio formato piešinių. Kai kurie iš jų – kelių metrų ilgio, knibždantys fantastinėmis būtybėmis ir paslaptingomis apeigomis. Elvyros darbų unikalumas įvertintas tik po jos mirties.
Išsami biografija, kūrybos apžvalga ir darbų pavyzdžiai Modernaus meno muziejaus puslapyje
Vidos Mažrimienės straipsnis apie Elvyrą portale Bernardinai.lt
Apie Elvyrą laikraštyje „Šiaulių kraštas”
Interviu su R. Rachlevičiūte apie Elvyrą „Respublikoje”
Daugiau K. Jaroševaitės, K. Kleponytės, R. Novaišienės ir R. Rachlevičiūtės parengtoje knygoje „Degantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006)”, Tyto alba, 2010
- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -
VERONIKA ŠLEIVYTĖ (1906–1998)
Fotoaparatą iš rankų Veronika Šleivytė paleisdavo tik norėdama paskutinę minutę pati įbėgti į kadrą. Tarpukariu darytose nuotraukose ji kerpasi nagus, stovi ant stalo, dėvi vyriškus rūbus, valgo vynuoges iš vienuolės rankų. Nuotraukų kompozicija, provokuojančia išvaizda Veronika laužė konservatyvios, heteroseksualios visuomenės standartus. Įamžindama draugysčių su moterimis akimirkas atskleidė savo homoseksualumą, o pasitelkdama fotografijos kalbą ir moteriškąjį žvilgsnį netgi kūrė erotiką.
Veronika gimė daugiavaikėje bežemių valstiečių šeimoje Kupiškio krašte. Nuo vaikystės ganydama turtuolių karves mergaitė svajojo būti piešimo mokytoja, o tapyti išmoko pačios pasigamintais teptukais iš medinių šakalių. Paaugusi vienu metu pradėjo studijuoti Kauno meno mokykloje ir dirbti braižytoja Žemės ūkio ministerijoje. Vėliau įsidarbino katalikiškoje mergaičių mokykloje, kur jai rūpėjo ne tik piešimas – iš mokyklos buvo atleista, kai paviešino našlaičių patiriamą smurtą. Neteisybės ir skurdo tema jai buvo itin aktuali, tai atsispindėjo ir jos grafikos darbuose.
Aiškiai suprasdama, kad kūrybai reikia ne tik talento, bet ir sąlygų, Veronika inicijavo Lietuvos moterų dailininkių draugijos įkūrimą, jai pirmininkavo. Baltijos šalyse tuo metu tokia draugija buvo vienintelė. Ji siekė garsinti iki tol meno pasaulio užkulisiuose priverstas lindėti moteris kūrėjas.
Veronikos gyvenime netrūko paslapčių. Studijų metais jai atliktos dvi galvos operacijos, tačiau apie šias sveikatos problemas nenorėjo kalbėti net su artimaisiais. Po karo jos karjeros kelias mįslingai pasisuko link pastelės technikos, peizažų, natiurmortų ir gėlių puokščių tapymo. Kaip „gėlių karalienę” ją sovietmečiu visi ir žinojo, tačiau po mirties rastos nuotraukos privertė perrašyti Lietuvos fotografijos istoriją. Sunku pasakyti, ar Veronikai jos buvo tik inscenizuotų spektaklių kupinas dienoraštis, o gal šie eksperimentai nepasiekė žiūrovų dėl nepalankaus istorinio laikotarpio?
Kupiškio etnografiniame muziejuje įrengta Veronikos paveikslų galerija bei ekspozicija, supažindinanti su jos kūryba ir gyvenimu.
Straipsnis apie Veroniką portale tv3.lt
Virtuali Veronikos fotografijų paroda ir dalis Veronikos paveikslų
Kęstutis Šapoka apie Veronikos fotografiją kultūriniame laikraštyje „7 md”
Straipsnis „Fotografė vyrišku kostiumu” žurnale „Žmonės. Legendos”, nr. 2 (25), 2016
Daugiau informacijos apie Veroniką – Aušros Jonušytės sudarytoje knygoje „Veronikos Šleivytės gyvenimo bruožai”, Kupiškis: Kupiškio etnografijos muziejus, 2007
- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -
DOMICĖLĖ TARABILDAITĖ-TARABILDIENĖ (1912–1985)
Iš Anykščių krašto kilusi menininkė pradėjo piešti ir drožinėti vos žengdama pirmuosius žingsnius. Pietų stalas, durys, krosnis – viskas buvo Domicėlės namuose apipiešta, o išskirtiniai mergaitės darbeliai pastebėti jau pirmaisiais mokykliniais metais. Jų pardavinėjimas padėjo sutaupyti ir studijoms Kauno meno mokykloje, į kurią Domicėlė veržte veržėsi, net su grasinimais – iš pradžių nenorėta priimti gerokai už kitus jaunesnės moksleivės.
Studijų metu Domicėlė pradėjo dirbti iliustratore, dalyvauti įvairiuose konkursuose. Štai 1934 m. pagal jos projektą išleisti pašto ženklai su S. Dariaus ir S. Girėno portretais. Gerai įvertintas diplominis darbas užtarnavo galimybę tęsti studijas Paryžiuje.
Greta tapybos, skulptūros ir grafikos mergina eksperimentavo ir su fotografija. Novatoriškų autoportretų cikle Domicėlė pozuoja įkūnydama neįprastus vaidmenis siurrealistinėje erdvėje. Nuotraukos, paskelbtos viešumoje tik po menininkės mirties, sulaukė nemažai tarptautinio dėmesio. Deja, istorinės aplinkybės neleido šiai kūrybinei pusei skleistis, kreipė ir Domicėlės kaip grafikės kelią.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui trejų metų studijas Paryžiuje Domicėlei reikėjo baigti per dvejus. Likti Vakaruose negalėjo – Lietuvoje laukė du vaikai, kuriais reikėjo pasirūpinti. Karo metu grafikės darbai publikuoti spaudoje („Šluota”, „Genys” ir kt.), vėliau – daugiau nei 200 knygų bei eksponuoti individualiose parodose Lietuvoje, ir svetur – netgi Indijoje. Domicėlė lengva ranka rinko tarptautinius ir nacionalinius apdovanojimus, tačiau buvo priversta taikstytis su sovietinių galimybių rėmais.
Dalį jos iliustracijų visi matėme vaikystėje – vadovėliuose, pasakų ir eilėraščių knygutėse. Tai spurdėte spurdančios figūros ir vaizdai, lengvai įstringantys į atmintį. Savo kūryboje Domicėlė itin daug dėmesio skyrė ir liaudies menui, perteikdama jį plastiška, modernia raiškos forma. Simboliška, kad paskutinė jos iliustruota knyga buvo N. Vėliaus „Kaip atsirado žemė”.
Antakalnio g. Nr. 94 Vilniuje galite pastebėti memorialinę lentą – čia gyveno Domicėlė Tarabildaitė-Tarabildienė.
Biografinė informacija su visomis datomis
Ir dar biografijos „Vilnijos vartų” portale
Dalį Domicėlės grafikos darbų galima pamatyti čia
- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -
GENOVAITĖ JACĖNAITĖ (1933–2016)
Neišaiškinti gamtos reiškiniai, sodininkai, kiaulininkės, melžėjos, poliklinika, statybininkai, cirkas, žemaičių karys – tokius personažus ir situacijas Genovaitė Jacėnaitė įlipdė į molį.
Genovaitė savo vaikystę praleido Kuršėnuose, karo ir pokario metais. Neišdildomas jos atmintyje išliko Ventos vingis ir Pavenčių pievos, vyšnių viršūnės ir svilinami paršai, mediniai dievukai kapinėse ir puodų eilės turguje, koplytėlės ir cukraus fabriko statybos. Po mokyklos išvykusi studijuoti į Vilnių ir pasirinkusi keramiką, neatsititiktinai pirmą kartą parodoje pristatė skulpūrėlę „Bobutė su ožka”. Žemaitiškai tiesiai, ironiškai, bet su meile ji rašė tuometinės Lietuvos istoriją moliu.
Greta savo kūrybos, G. Jacėnaitė taip pat ir dėstytojavo – net 42 metus mokė piešimo ir erdvinių formų Vilniuje, dabartinėje Dailės akademijoje. Šiandieną Genovaitės darbų galima rasti Lietuvos dailės muziejuje, Maskvos dailininkų sąjungoje, Nacionaliniame Čiurlionio dailės muziejuje bei Mažeikių muziejuje.
Genovaitės Jacėnaitės biografija
Pokalbis su Genovaite Jacėnaite
Danutės Skormantienės straipsnis: Genovaitė Jacėnaitė. In memoriam
- – -
GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ
- – -
Piešiniai – Akvilės Malukienės
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt
