Literatūra

Liudvika-Didžiulienė---Žmona-(Nitaitė)-instaLIUDVIKA NITAITĖ-DIDŽIULIENĖ (ŽMONA) (1856–1925)

„Svietas eina vis pirmyn ir pirmyn. Nebepakanka jau šiupinio” – rašė Liudvika Nitaitė-Didžiulienė pirmojoje lietuviškoje patarimų knygoje namų šeimininkėms.

Iš Rokiškio apylinkių kilusiai Liudvikai pačiai nepakako siūti, austi, vaikus prausti ir virtuvėje suktis, nors visas jos gyvenimas buvo pažymėtas nesibaigiančia buitimi. Ji nuo vaikystės turėjo kitų tikslų – išmokti penkias užsienio kalbas, slapta į sąsiuvinį persirašyti lietuviškas knygas ir už vyro tekėti – būtinai tik lietuvio, kad ir kokie dvarponiai pirštųsi. Tai ir ištekėjo, tėvų skubinama, ir tik dar didesniam vargui vargti. Pagimdė šešias dukras ir keturis sūnus. Ne veltui savo tekstus ironiškai pasirašinėjo slapyvardžiu „Žmona”. O rašė tikrai ne vien patarimus gaspadinėms – Liudvika Didžiulienė buvo pirmoji lietuvė moteris prozininkė – pramynusi kelią G. Petkevičaitei-Bitei, Žemaitei ir kitoms. Savo pirmąjį apsakymą „Varpe” ji paskelbė dar 1893 m. O Liudvikos namai buvo tikras lietuvių kultūros lopšys. It gerai veikiančiame logistikos centre ten buvo sandėliuojama ir po Lietuvą platinama draudžiama spauda, rinkosi šviesiausi laikmečio protai, su kuriais lygia greta diskutavo ir Liudvika.

Persikėlusi į Mintaują (dabartinė Latvija), Didžiulienė išsinuomojo butą ir įkūrė moksleivių bendrabutį. Jame gyveno lietuviai, vėliau tapę žymiais politikais, visuomenės veikėjais. Liudvika aktyviai skatino jų lietuvybę, rengdavo kultūrinius vakarus. O prireikus ginti globotinių teisę į gimtąją kalbą – rašė laiškus Rusijos švietimo ministrui ir pačiam popiežiui. Net ir gyvendama sunkų gyvenimą sunkiais laikais – buvo nepataisomai užsispyrusi idealistė.

Po 1905 m. sukilimo Liudvikos gyvenimas ėjo tik sunkyn – vyro ir sūnų kalinimas ir tremtis, vargo keliai siekiant jiems padėti, dukros džiova. Lyg to dar būtų maža – pakeliui į Jaltą buvo pavogta Liudvikos akylai saugota pintinė su visais rankraščiais. Kas žino, koks literatūros lobis ten dar slėpėsi? Prarijusi kartų gurkšnį, Liudvika ėjo ir toliau aukojosi dėl kitų. Likę be pastogės, persekiojami už lietuvybės idėjas, sužeisti kariai, džiova sergantys inteligentai – visiems ji buvo tikra motina.

Beje, rūpinosi Liudvika ne tik lietuviais. Gyvendama Kryme parašė pjesę ir apie beteisių totorių moterų padėtį.

Paskutiniu gyvenimo laikotarpiu grįžo į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, bet nusivylė radusi naujas „eminencijas ir ekselencijas”, besirūpinančias materialine, o ne kultūrine ir socialine gerove, persišaldė per G. Petkevičaitės-Bitės jubiliejų ir daugiau nebepakilo iš patalo.

didziulieneDaugiau informacijos:

Išsamus straipsnis apie Liudvikos gyvenimą „Lietuvių tautos žadintoja” portale „XXI amžius”

Straipsnis apie Liudvikos leidinį „Lietuvos gaspadinė”

„Lietuvos gaspadinė” ir kiti skaitmenizuoti Liudvikos leidiniai

Su Liudvika susiję archyviniai eksponatai elektroniniu formatu Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje

 

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ SRIČIŲ SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled design

atkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb