Literatūra

Jurga-Ivanauskaite

JURGA IVANAUSKAITĖ (1961–2007)

Pankus ir Tibetą į lietuvių literatūrą atvedė Jurga Ivanauskaitė. Dėmesį prikaustanti, mįslinga jos figūra iškilo intensyviu šalies pokyčių ir laisvėjimo metu. Tačiau Jurgos laisvė buvo kitokia nei daugelio.

Vilniaus vaikas, Jurga, augo tarp knygų lentynų, su mama menotyrininke. Lengvai panirdavo į fantazijos pasaulį, o vėliau tiesiog pametė galvą dėl Džono Lenono ir visko, kas pasiekdavo maištingos merginos akiratį iš už „geležinės uždangos”. Sąjūdžio metais Jurga net keliavo po Lietuvą su Roko maršais.

Vakarietiškos idėjos, paribių žmonės, alternatyvūs judėjimai rado vietą pirmose Jurgos knygose „Pakalnučių metai” ir „Mėnulio vaikai”. Jos lengvai užkariavo vėlyvojo sovietmečio jaunimą, aitrino pasipriešinimo dvasią, kol kritikai tik kraipė galvas. 1993 m. išleistas romanas „Ragana ir lietus” sukėlė netgi šiokį tokį skandalą. Vilniuje keletą savaičių knyga buvo prekiaujama tik intymių prekių parduotuvėse dėl „tautos etinių normų” neatitikimo. Iš tikro pasipiktinimą sukėlė erotikos ir religijos temų supynimas. Kad ir kaip skaudžiai tokią reakciją priėmė Jurga, romanas greitai išgarsėjo ir rašytoja daugiau niekada neišnyko iš padidinto žurnalistų ir skaitytojų dėmesio.

Troškimas pakilti virš kasdienybės ir praplėsti „realybės suvokimo ribas” Jurgą skatino domėtis įvairiomis religijomis ir keliauti. Eseistinių knygų trilogijoje ji aprašė patirtis Tibete, tuomet lietuviams dar mažai pažįstamame. Protestuodama prieš Tibeto okupaciją, Lietuvoje sykį net kelioms valandoms buvo suimta. Budistiniu įkvėpimu persmelkti ir jos piešiniai. Nors jaunystėje buvo baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje, piešimas būtent šiuo karjeros laikotarpiu reikšmingai papildė jos kūrybinį palikimą.

Staiga užklupęs vėžys nutraukė Jurgos gyvenimą gana anksti. Jos produktyvumą liudija beveik dvidešimt knygų, išleistų įspūdingais tiražais, vertimai į dešimt kalbų ir Nacionalinė premija.

jurga_ivanauskaite_knyga

Biografiniai faktai ir  interviu su Jurga Ivanauskaite LRT laidoje “Renome”

Ištraukos iš interviu su Jurga „lrytas.lt” portale

Rimantas Kmita apie Ivanauskaitę naujienų portale „15min”

Ištrauka iš Jūratės Baranovos knygos „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrezalizmo ir egzistencializmo”, apie Jurgos tikėjimo paieškas

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

UgneKarvelis

UGNĖ KARVELIS (1935–2002)

Naktys, praleistos kalbantis apie absoliutų grožį, džiazas ir žaidžiantys suaugę. Ugnė Karvelis lengvai įsiliejo į pokario Paryžiaus bohemą.

Kauno pašonėje, Noreikiškėse, Ugnė vaikystę leido viename moderniausių to meto Lietuvos ūkių. Tarpukario politiko ir filosofijos mokslų daktarės dukrai netrūko nieko. Iki kol prasidėjo karas. O kartu su juo – nuolatinis bėgimas, bombardavimai, nepaaiškinamas smurtas.

Su pertrūkiais Ugnė lankė mokyklas Vokietijoje ir Lietuvoje. Po karo studijavo Sorbonoje, Politikos mokslų institute Paryžiuje, Kolumbijos universitete Niujorke. Gavo išsilavinimą tarptautinių santykių, ekonomikos ir istorijos srityse.

Talentinga, visapusiškai išsilavinusi lietuvė iškart po studijų įsidarbino vienoje geriausių Paryžiaus leidyklų. Specializavosi Lotynų Amerikos ir kitų užsienio šalių literatūroje. Būtent ten dirbdama atskleidė būrį vėliau įžymybėmis tapusių rašytojų: Gabrielį Garcią Marquezą, Pablo Nerudą, Milaną Kunderą, Julio Cortazarą.

Su Cortazaru ne vienerius metus gyveno kartu, tačiau santykiai buvo audringi, Ugnė aršiai priešinosi savos tapatybės praradimui. Knygoje „Traukinių daugiau nebebus” rašė: „Jei nori gyventi savo gyvenimą, tai turi užsidirbti ir būti pati sau viršininkas, pati sau tėvas, pati sau vyras. Kai ištekėsi, nustosi būti pilnavertis žmogs ir tapsi m a n o žmona, lygiai kaip jie turi s a v o šunį, s a v o arklį, s a v o namą, s a v o reikalus.”

Ugnė nuolat rašė literatūros kritiką į įvairius žurnalus, išvertė daugybę svarbių lietuvių literatūros kūnių į prancūzų kalbą – nuo Maironio iki Ričardo Gavelio. Jos namai Paryžiuje kaip magnetas traukė vietinį elitą bei Pietų Amerikos garsenybes.

Lietuvai tapus nepriklausoma, iškart ėmėsi diplomatinės veiklos. Keletą metų vadovavo atkurtos Lietuvos atstovybei Paryžiuje. Iki mirties ėjo ambasadorės prie UNESCO pareigas. Ugnės iniciatyva pasauliniu paveldu pripažintas Vilniaus senamiestis ir Kuršių nerija, surengta įvairių renginių skatinančių šalių dialogą mokslo ir meno srityse. Ugnei suteiktas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas.

ugné karvelis 009Trumpa Ugnės biografija

Straipsnis apie U. Karvelis portale „Delfi”

Trumpas interviu su pačia Ugne 2005 m. lietuvių kalbos egzamino užduotyse (2 psl.)

Straipsnis apie Karvelių šeimą Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos internetinėje svetainėje (2005 m., įgavus gimnazijos statusą, Noreikiškių vidurinei mokyklai buvo suteiktas Ugnės Karvelis vardas)

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

 

Lea-Goldberg-INSTA

LIJA GOLDBERGAITĖ (לאה גולדברג; Lea Goldberg) (1911–1970)

„Namai” buvo žodis, kuriuo vadinau sniegą, ne smėlį”. Tokią eilutę galima rasti Lijos Goldbergaitės eilėrašyje. Literatūros profesorė, viena garsiausių Izraelio poečių, pavaizduota ant 100 šekelių kupiūros, praleido vaikystę Kaune. Ekstravagantiška, laisva, sąmoningai pasirinkusi būti kitokia, „niekieno teta”. Lija – viena ryškiausių išeivių iš mūsų tautinių mažumų.

Deja, Lijos asmenybę formavę vaikystės metai buvo itin sunkūs. 1919 m. kertant sieną lietuvių kariai sulaikė mergaitės tėvą ir dešimt dienų kartojo šiurpų spektaklį – pasiruošdavo egzekucijai ir paskutinę minutę ją atšaukdavo. Laukimas vienai apsnigtuose laukuose stebint pro šalį žygiuojančius kareivius paliko neišdildomus, šiurpius prisiminimus. Taip pat ir po šio įvykio tėvo patirti psichikos sveikatos sunkumai, apie kuriuos Lija vėliau rašė savo prozoje. Noras suprasti ir noras pabėgti, baimė išprotėti ir ryžtas gyventi. Gal tai pirmoji iš Lietuvos kilusi autorė bandžiusi aprašyti tokią patirtį?

Tapimas rašytoja – tai jos kelias iš skurdo ir vargo. Nuo 11 metų rašė dienoraštį hebrajų kalba. Sunkiai dirbdama studijų Kaune metu gavo stipendiją tęsti mokslus Berlyne. Pagaliau galėjo įkvėpti gaivaus oro gurkšnį ir pasinerti į miesto gyvenimą: kinas, šokiai, draugai iš viso pasaulio.

Tačiau už kelių metų šalis apsivertė aukštyn kojom. Į valdžią atėjus Hitleriui, Lijai teko dar kartą kurtis naujus namus. Šįkart Palestinoje – mokytojaujant, rašant eiliuotus posmus reklamoms. „Tel Avivas, – rašė ji, – tai Berlyno ir senojo Kauno mišinys.” Tačiau būtent čia ji pagaliau susirado tikrų bendraminčių būrį.

Lija buvo ypatingai produktyvi kūrėja, nors ir teko kovoti, kad būtų pripažinta lygiaverte tarp kolegų vyrų. Jos palikimą sudaro įvairūs straipsniai, poezija, knygos vaikams, gausūs vertimai iš įvairių kalbų (taip pat ir lietuvių).

Lea_Goldberg_-_studentė_1929

Tapusi literatūros profesore ji dėstė auditorijoms, gulte nugultoms ja besižavinčių studentų. Aplinkiniai ją prisimena kaip ekstravagantišką moterį be vietos, įvairialypę asmenybę, visą gyvenimą mylėjusią tik be atsako, nuolat rymančią vienoje iš kavinių su cigarete tarp pirštų.

Esminiai faktai apie Lijos gyvenimą ir veiklą – lietuviškai

Trumpa biografija – angliškai ir išsami biografija – angliškai

Šiek tiek apie Lijos poeziją – angliškai

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

JaninaDegutyte

JANINA DEGUTYTĖ (1928–1997)

Eilėraščius pripildžiusi autentiška asmenine patirtimi Janina Degutytė (1928–1997) ardė sovietinės „eiliakalystės” tradicijas.

Kaune, Šančių priemiestyje, gimusiai rašytojai teko patirti itin sunkią vaikystę. Motinos priklausomybė nuo alkoholio ir smurtas, mylimo tėvo žūtis karo metais, keturiolikmetę užgriuvusi pareiga išlaikyti šeimą, skurdas ir badas. Karčios asmeninės patirtys vėliau Janinos poezijoje pynėsi su Lietuvos istorijos atmintimi. „Mirtis sėdėjo prie mūsų stalų, / užtiestų nutrintom išblukusiom klijuotėm. / Mes klausėmės jos kvėpavimo” (iš 1984 m. išleisto rinkinio).

Vienintelis kelias į šviesą Janinai buvo menas. Vaikystėje iki išnaktų praleisdavo bibliotekoje, o klasės auklėtojos surinktos paramos dėka galėjo išvykti studijuoti į Vilnių. Bet negandos ją pasivijo ir čia – susirgo sunkia, prie lovos kaustančia liga. Nepaisant to, kabinosi į gyvenimą – imdavosi įvairiausių darbų, o laisvalaikiu rašė. Tiesa, ideologinių reikalavimų atitinkančių tekstų kurti nenorėjo, todėl iš pradžių eilėraščiais dailinosi tik su draugėmis. Būtent vienos iš draugių iniciatyva jie pasiekė viešumą ir žaibiškai išgarsėjo. Parengti eilėraščių rinkiniai buvo graibstyte graibstomi arba tiesiog perrsirašinėjami į sąsiuvinius.

Poetė, vaikų rašytoja, vertėja, dramaturgė – visoje savo kūryboje Janina vystė Ezopo kalbą ir plėtė galimybes kalbėti apie Lietuvą ir skaudžiausius mūsų istorijos puslapius tuomet, kai tai buvo griežtai draudžiama. Neveltui poetės kūryba įkvėpė ištisas maištautojų kartas.

Įdomus straipsnis apie J. Degutytės gyvenimą portale „15min.lt”

Apie J. Degutytės gyvenimą ir kūrybą rašo Jurgita Žana Raškevičiūtė 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Lazdynų-Pelėda-insta

LAZDYNŲ PELĖDA

Kas slypėjo po Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu? Dvi seserys maištininkės!

Sofija (1867–1926) ir Marija (1872–1957) Ivanauskaitės gimė bajorų šeimoje, bet abi buvo nelauktos – juk tik mergaitės, o ne taip reikalingi įpėdiniai. Todėl ir į mokslus jų niekas leisti nenorėjo. Kam? Mergaitėms nereikia mąstyti – tik gimdyti ir namuose suktis.

Iš tėvo paveldėjusios gabumus menui, jo pamokytos skaityti ir rašyti, Sofija ir Marija jau paauglystėje pradėjo kurti eilėraščius. Tik šitaip galėjo išreikšti savo vidinę energiją ir svajones, gyvendamos gniuždančioje dvaro aplinkoje, moterims taikiusioje itin griežtus apribojimus. Seserys trūks plyš norėjo ištrūkti. Deja, vienintelis pabėgimo iš tėvų namų būdas – santuoka – daugiau laisvės nesuteikė. Priešingai – pasijuto patekusios į dar vienus spąstus, amžiams įkalinusius jas žmonų, motinų, namų šeimininkių vaidmenyse.

563px-PšibiliauskinėLazdynųPelėda Marija_Ivanauskaitė-Lastauskienė_Lazdynų_pelėdaSeserys ir vėl ėmėsi kitokio gyvenimo troškulį malšinti kūryba. Savamokslėms rašytojoms tai buvo galimybė atitrūkti nuo autoritarinių šeimos santykių, kasdienio gyvenimo beprasmybės ir skurdo. Kūriniuose jos ne tik kalbėjo apie kaimo ir dvaro santykius, kėlė socialinės nelygybės klausimus, bet ir išreiškė maištą prieš nepakenčiamą moterų padėtį, kūrė laisvos moters idealą. Rašydamos mėgindavo „perlipti” mažavertiškumo jausmą ir tapti savarankiškomis, aktyviomis, kuriančiomis visuomenės narėmis. Pačios to nežinodamos jos tapo pirmosiomis Lietuvos feministinėmis. Dėl to sulaukdavo paniekos iš aplinkinių. „Nesmagu man, kad nekurie broliai mano, kurius aš teip guodoju, nesupranta manęs ir nenor laikyti manęs už draugą savo ir užmiršta, kad mane nelaimė apvilko sijonu” – rašė Sofija.

Seserys buvo panašaus likimo, rašydamos bendradarbiavo, viena kitą papildydavo, Sofija iš lenkų kalbos versdavo Marijos darbus, todėl ir pseudonimą jos pasirinko naudoti tą patį – Lazdynų Pelėda. Sofijos darbai spausdinti „Varpe”, „Ūkininke”, jos autorystė priskiriama apsakymams „Našlaitė”, „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Klaida” ir kt., tuo tarpu Marija daugiau rašydavo romanus: „Šiaurės sostinėje”, „Šviesuliai ir šešėliai”, „Praeities šmėklos” ir kt.

Paragių dvare, seserų vaikystės namuose, įsikūręs Lazdynų Pelėdos muziejus.

Vilniuje galite pamatyti paminklą, skirtą Lazdynų Pelėdai

V. Daujotytės straipsnis „Lazdynų Pelėda: rašytojos seserys”, analizuojantis jų gyvenimą ir kūrybą

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

LiudvikaDidziuliene

LIUDVIKA NITAITĖ-DIDŽIULIENĖ (ŽMONA) (1856–1925)

„Svietas eina vis pirmyn ir pirmyn. Nebepakanka jau šiupinio” – rašė Liudvika Nitaitė-Didžiulienė pirmojoje lietuviškoje patarimų knygoje namų šeimininkėms.

Iš Rokiškio apylinkių kilusiai Liudvikai pačiai nepakako siūti, austi, vaikus prausti ir virtuvėje suktis, nors visas jos gyvenimas buvo pažymėtas nesibaigiančia buitimi. Ji nuo vaikystės turėjo kitų tikslų – išmokti penkias užsienio kalbas, slapta į sąsiuvinį persirašyti lietuviškas knygas ir už vyro tekėti – būtinai tik lietuvio, kad ir kokie dvarponiai pirštųsi. Tai ir ištekėjo, tėvų skubinama, ir tik dar didesniam vargui vargti. Pagimdė šešias dukras ir keturis sūnus. Ne veltui savo tekstus ironiškai pasirašinėjo slapyvardžiu „Žmona”. O rašė tikrai ne vien patarimus gaspadinėms – Liudvika Didžiulienė buvo pirmoji lietuvė moteris prozininkė – pramynusi kelią G. Petkevičaitei-Bitei, Žemaitei ir kitoms. Savo pirmąjį apsakymą „Varpe” ji paskelbė dar 1893 m. O Liudvikos namai buvo tikras lietuvių kultūros lopšys. It gerai veikiančiame logistikos centre ten buvo sandėliuojama ir po Lietuvą platinama draudžiama spauda, rinkosi šviesiausi laikmečio protai, su kuriais lygia greta diskutavo ir Liudvika.

Persikėlusi į Mintaują (dabartinė Latvija), Didžiulienė išsinuomojo butą ir įkūrė moksleivių bendrabutį. Jame gyveno lietuviai, vėliau tapę žymiais politikais, visuomenės veikėjais. Liudvika aktyviai skatino jų lietuvybę, rengdavo kultūrinius vakarus. O prireikus ginti globotinių teisę į gimtąją kalbą – rašė laiškus Rusijos švietimo ministrui ir pačiam popiežiui. Net ir gyvendama sunkų gyvenimą sunkiais laikais – buvo nepataisomai užsispyrusi idealistė.

Po 1905 m. sukilimo Liudvikos gyvenimas ėjo tik sunkyn – vyro ir sūnų kalinimas ir tremtis, vargo keliai siekiant jiems padėti, dukros džiova. Lyg to dar būtų maža – pakeliui į Jaltą buvo pavogta Liudvikos akylai saugota pintinė su visais rankraščiais. Kas žino, koks literatūros lobis ten dar slėpėsi? Prarijusi kartų gurkšnį, Liudvika ėjo ir toliau aukojosi dėl kitų. Likę be pastogės, persekiojami už lietuvybės idėjas, sužeisti kariai, džiova sergantys inteligentai – visiems ji buvo tikra motina.

Beje, rūpinosi Liudvika ne tik lietuviais. Gyvendama Kryme parašė pjesę ir apie beteisių totorių moterų padėtį.

Paskutiniu gyvenimo laikotarpiu grįžo į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, bet nusivylė radusi naujas „eminencijas ir ekselencijas”, besirūpinančias materialine, o ne kultūrine ir socialine gerove, persišaldė per G. Petkevičaitės-Bitės jubiliejų ir daugiau nebepakilo iš patalo.

didziulieneDaugiau informacijos:

Išsamus straipsnis apie Liudvikos gyvenimą „Lietuvių tautos žadintoja” portale „XXI amžius”

Straipsnis apie Liudvikos leidinį „Lietuvos gaspadinė”

„Lietuvos gaspadinė” ir kiti skaitmenizuoti Liudvikos leidiniai

Su Liudvika susiję archyviniai eksponatai elektroniniu formatu Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje

 

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled design

atkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb