Muzika/opera

Adelė-Nezabitauskaitė-Galaunienė-insta

ADELĖ NEZABITAUSKAITĖ–GALAUNIENĖ (1899–1962)

Diriguoti tūkstantiniams chorams Adelei nebuvo didelis iššūkis. Metai praleisti kuriant pagrindinius vaidmenis operoje užgrūdino ją publikos dėmesiu.

Adelė gimė Baidotuose (prie Salantų), šeimoje, ypatingai vertinusioje mokslą ir kultūrą. Savo talentą dainuoti pastebėjo dar mokyklos suole. Užsispyrusi siekti profesionalumo net ir siaučiant Pirmajam pasauliniam karui išvyko į Maskvos filharmonijos Muzikinės dramos mokyklą. Uždarbiavo savo pačios dainavimu tiek studijų metu, tiek grįžusi į Lietuvą. Čia ji pirmiausia aplankė gimtąją Žemaitiją – „bažnyčiose, klojimuose ir pašiūrėse” dainavo klasiką.

Su dailės istoriku ir grafiku Pauliu Galaune ją suvedė ta pati Lietuvos kultūros vizija. Susituokę kuklioje ceremonijoje vilkėdami paltus, jaunieji netrukus turėjo trauktis iš okupuoto Vilniaus, kur Adelė buvo papeikta už patriotinių dainų atlikimą.

Kaune Adelė iškart prisijungė prie grupės entuziastų, pasišovusius sukurti Lietuvoje operos teatrą. Pirmojoje pastatytoje operoje „Traviata” ji atliko Violetos vaidmenį, prieš pasirodymą į teatrą atitempusi net savo asmeninę patalynę – taip buvo kuriama operos scenografija.

Vienuolika metų darbo operos teatre buvo pažymėti ne tik rekvizitų, bet ir solistų trūkumu. Adelė ant lietuviškos kultūros aukuro paaukojo savo lyrišką balsą dainuodama ne savo partijas ir dirbdama sunkiomis sąlygomis. Galiausiai dėl šių priežasčių nusilpus balsui gavo trumpą žinutę: „Tamsta atleista”.

photo_for_gallery_1_92639130

Pasitraukimas iš didžiosios scenos, kad ir koks skaudus, visgi atskleidė Adelės kaip diregentės talentą. Ji tapo pirmąja moterimi Lietuvoje dirigavusia dideliems jungtiniams chorams. Mokytojaudama ir teikdama vokalines konsultacijas iki pat mirties išugdė ne mažesnį „chorą” naujų balsų. Adelė skatino ir tarptautinius kultūrinius mainus su Prancūzija ir Švedija. Pati atliko lietuvių kompozitorių kūrinius Sorbonos universiteto amfiteatre.

Biografinė informacija ir Gailiūnų namai

Straipsnis apie Adelę Muzikos ir meno mokslo žurnale „Muzikos barai” (20 psl.) 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Rakauskaitė-Marijona-insta

MARIJONA RAKAUSKAITĖ (1892–1975)

Kas praleis progą – graudinsis!” – taip apie solistę Marijoną Rakauskaitę, dramatiniu sopranu turtinusią Lietuvos operą, rašyta Čikagoje iškabintuose plakatuose.

Marijona gimė JAV. Ten gelbėdamasis nuo tremties už lietuviškos spaudos platinimą išvyko jos tėvas. Būsima primadona dalyvaudavo lietuvių renginiuose, lankė lietuvių mokyklą. Čikagoje baigusi ekonomikos studijas jautė, jog nori save realizuoti meno srityje. Pradėjo lankyti dainavimo kursus, dramos studiją, o Kipro Petrausko pakviesta 1923-aisiais atvyko į Kauną. Iškart pakerėjo atgimstančio miesto publiką, tapo žvaigžde.

Plataus diapazono balsas leido Marijonai atlikti daug ir svarbių partijų. Iš viso sukūrė apie 30 vaidmenų, tarp kurių Gražina, Aida, Amelija, Leonora, Karmen, Toska, Čio Čio San… Marijona neabejotinai prisidėjo prie Kauno operos suklestėjimo.

Primadona žavėjosi ne tik menininkai – miesto gyventojų žvilgsniai ją lydėdavo vaikštant Kauno gatvėmis, geriant arbatą kavinėse. Dažydama plaukus pagal aprangos spalvą individualistė nesiekė provokuoti – tiesiog buvo savimi. Su savo gyvenimo draugu, dailininku, scenografu Liudu Truikiu, kuriam padėjo sukurti geriausius jo kūrinius, Marijona domėjosi Rytų kultūra, senaisiais tikėjimais, tuo pat metu gerbė ir kolekcionavo lietuvių liaudies meną. Marijonai ir Liudui buvo būdingas simbolizmas, teosofija. Drauge jie ieškojo kelio į muzikos ir dekoratyvinių meno formų sintezę, menų kultūrų ir skirtingų epochų jungtį tikėdami, kad tai bus ateities menas.

Screenshot_1

Ryški ano meto kultūrinio gyvenimo veikėja visgi buvo ir artima, ir svetima – neatsisakiusi JAV pilietybės sovietinės okupacijos metu buvo uždaryta Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, 1948-aisiais atleista iš teatro kaip svetimos šalies pilietė.

Skelbimas dienraštyje „Diena.lt” apie parodą, skirtą pažymėti Marijos Rakauskaitės gimimo 125-etį

Informacija apie M. Rakauskaitės ir L. Truikio memorialinį muziejų

Apie Marijoną – 3-iame žurnalo „Draugas” priedo puslapyje

Taip pat informacijos apie Marijoną galima rasti Ramintos Lampsatytės knygoje „Gyvenimo skiautės”, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2017

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Vladislava-Polovinskaitė-Grigaitienė-insta

VLADISLAVA POLOVINSKAITĖ-GRIGAITIENĖ (1890–1961)

Kaip mergaitė, svajojusi apie „slaptą chorą”, tapo operos primadona?

Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė praleido vaikystę lakstydama po Kauno Žaliakalnio sodus, nerūpestingai dainas dainuodama. Iki kol ją pakerėjo slaptas Juozo Naujalio choras. Čia ji pirmą kartą ne tik viešai uždainavo, bet ir pradėjo vaidinti. Būdama visai jaunutė jau įsitraukė į pavojų pilną to meto visuomeninį gyvenimą, vedamą atbundančios lietuvybės idėjų.

Įgyti tikrai profesionalių dainavimo įgūdžių tuo metu nebuvo lengva. Visgi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir sutuoktiniui išvykus į frontą, Vladislava šiaip ne taip pateko į muzikos konservatoriją Sankt Petereburge. Nepaisant sunkių sąlygų ir užsiplieskusios Spalio revoliucijos, mokslus baigė ir gavo laisvos menininkės diplomą.

Utopinės idėjos atnešti operą į Lietuvą kartu su bendraminčiais ėmėsi grįžusi tuoj po nepriklausomybės paskelbimo. Ilgi susirinkimai Vladislavos bute Kaune, muzikantų paieškos kavinėse bei kariniuose pulkuose – taip atrodė lietuviško operos teatro kūrimas. Aukščiausioji kultūra visgi netruko suklestėti. Vladislava scenoje meistriškai virto Rachele, Aida, Tosca. O namo grįždavo vos pakeldama gėles. Netgi Vaižgantas, tituluojamas pirmuoju lietuvių operos kritiku, rašė: „kažin, ar yra galas jos balso skalei”.

Sumerkusi gautas gėles į vazonus, Vladislava pajuokaudavo ir tuoj pat vėl į darbus kibdavo. Du dešimtmečius praleido ugdydama jaunuosius operos talentus. Asmeniškai rūpinosi, kad aukščiausio lygio opera skambėtų Lietuvos valstybėje. Aktyviai dalyvavo ir įvairių draugijų (Filharmonijos, Birutiečių) veikloje.

C130000499023

1944 m. per plauką išvengė tremties į Sibirą. Bolševikams įsiveržus į Vladislavos šeimos butą, jos tenai neberado. Skaudančia širdim primadona buvo ką tik palikusi savo gimtinę. Nei Vokietijoje, nei JAV daugiau nebekoncertavo.

Trumpa biografija

Vladislavos gyvenimą ir darbą apžvelgia Stasys Santvaras

Vladislavos atliekamas operos partijas greta kitų to meto operos garsenybių galite paklausyti pakartot.lt puslapyje

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Beatričė-Grincevičiūtė-insta

BEATRIČĖ GRINCEVIČIŪTĖ (1911–1988)

Jei kas paklaustų, ką pasirinkčiau – prarasti akis ar balsą, aš atiduočiau akis” – sakydavo Beatričė Grincevičiūtė, savo krištoliniu balsu užburdavusi tūkstančius klausytojų. Neregystė nesukliudė jai tapti viena garsiausių to meto šalies dainininkių.

Iš Vilkaviškio raj. kilusi moteris anksti neteko tėvo, todėl kartu su mama ir penkiais broliais bei seserimis apsigyveno giminaičiams priklausiusiame Ilguvos dvare, kur vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – rinkdavosi dailininkai, kompozitoriai, muzikantai. Tokia meniška aplinka buvo puiki terpė skleistis ir pačios Beatričės muzikiniam talentui. Dėdės Emilio Mlynarskio, taip pat garsaus muzikanto, remiama mergina išvyko mokytis į Varšuvą, kur sėmėsi įkvėpimo filharmonijose ir operos teatruose, išmoko groti smuiku ir fortepijonu. Choro vadovas jai, išskirtinio balso savininkei, vis paskirdavo atlikti solines partijas.

„Vokiečių laikais, karo metais, atlaidai čia būdavo rugpjūčio mėnesį, tai ji visada giedodavo solo bažnyčioj, ir visi atsisukdavo, žiūrėdavo, kas čia per lakštingala gieda” – pasakojo Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas, prisimindamas vasaromis namo grįždavusią Beatričę. Po kelerių metų, praleistų Varšuvoje, mergina visam laikui grįžo į gimtinę ir siekė įgyti profesionalų muzikinį išsilavinimą Juozo Gruodžio konservatorijoje Kaune. Deja, pats įstaigos įkūrėjas užkirto jai kelią, abejodamas jos talentu ir galimybėmis mokytis turint regėjimo negalią. Tačiau Beatričė nenuleido rankų. Ji ėmė mokytis dainavimo privačioje Liaudies konservatorijoje, o 1934 m. Kauno radijuje įvyko ir jos pirmasis koncertas. Nuo to laiko Beatričės muzikinė karjera klostėsi puikiai – ji tapo Lietuvos valstybinės filharmonijos ir radijo soliste, nuolat koncertuodavo su kitais žymiais Lietuvos muzikantais, savo repertuare turėjo apie 1000 pačių įvairiausių kūrinių. Už aktyvią muzikinę veiklą gavo reikšmingų apdovanojimų, o ir garsiąją dainą „Žvaigždutė” kompozitorius Balys Dvarionas parašė būtent Beatričės balsui. Po daugelio metų netgi pats J. Gruodis buvo prisipažino klydęs dėl dainininkės talento.

Beatričės atsidavimas kameriniam dainavimui padėjo įtvirtinti šią ypatingą muzikos sritį Lietuvoje. Kitaip būti ir negalėjo – nepaprastai nuoširdus jos santykis su klausytojais, ne galingumu, o nuostabiu tyrumu išsiskiriantis balsas ir jausmingas, nostalgija dvelkiantis, už širdies griebiantis dainavimas nė vieno nepalikdavo abejingo.

BEATRIČĖ-368x500B. Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus Vilniaus centre (tinklalapyje yra dainininkės biografija, nuotraukų, gerbėjų laiškų)

Televizijos laida „Legendos” apie B. Grincevičiūtę

B. Grincevičiūtės atliekama lietuvių liaudies daina „Vai pūtė, pūtė” (yra ir daugiau jos atliekamų dainų)

Ilguvos dvaras, kuriame vaikystę praleido B. Grincevičiūtė

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled designatkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb