Teatras

Ona-Rymaitė-insta

Ona Rymaitė (1894–1950)

Jeigu Ona Rymaitė gyventų šiais laikais, jos veidas mirgėtų ant kiekvieno žurnalo viršelio.

Nepaisydama tėvų draudimo, dar būdama visai jaunutė išvyko į Maskvą mokytis aktorystės. Po mokslų sugrįžusi į Kauną, akimirksniu tapo žvaigžde. Romantiškos kunigaikštytės, modernios feministės, šelmės ir svajoklės… ji be konkurencijos gaudavo pagrindinius spektaklių vaidmenis. Ne veltui – kad ir ką vaidino, nuo jos buvo neįmanoma atitraukti akių – kažką tokio ypatingo savyje turėjo.

Publika dėl Onos ėjo iš proto, poetai jai skyrė eiles, renginių organizatoriai vertėsi per galvą mėgindami prisikviesti šią ypatingą viešnią, o teatro kritikai ieškojo vis naujų epitetų jos charizmai apibūdinti. O pati Ona, nebijodama būti pavadinta nei kaprizinga, nei įžūlia, pati kūrė savo legendą, reikalavo pačių geriausių sąlygų teatre ir laužė tarpukario moters elgesio kodą. Režisieriams neliko nieko kito, tik susitaikyti – puikiai žinojo, kad be jos talento teatras nebūtų toks ypatingas.

Ona ir savo teatrą buvo įkūrusi, pavadinimu „Mūsų teatras”. Tiesa, dėl nepalankių aplinkybių neilgai gyvavusį. Gastroliuodavo su juo po tolimiausius Lietuvos kampelius. Taip mėgino į kasdienybės rūpesčius pasinėrusius provincijos gyventojus supažindinti su teatro grožiu, jaunuoliams suteikti šviesesnio gyvenimo viltį. O ir jai pačiai tai buvo proga pradėti savo režisūrinę karjerą, aplinkiniams įrodyti, kad moteris gali sėkmingai vadovauti teatrui.

50000002651929_50000002652175_L

Net vyresnio amžiaus sulaukusi Ona ignoravo laiko tėkmę. Vis imdavosi savo pamėgtų jaunų herojų vaidmenų, visas jėgas skyrė scenai – iki pačių paskutinių gyvenimo dienų.

Išsamus straipsnis apie O. Rymaitės karjerą ir asmenybę portale „Menų faktūra”

LRT laida „Tūkstantmečio akimirkos”, skirta primadonai O. Rymaitei

 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

Teofilija-Dragūnaitė---Vaičiūnienė-insta

TEOFILIJA DRAGŪNAITĖ-VAIČIŪNIENĖ (1899-1995)

Turbūt ne aktorystė sukosi Teofilijos Dragūnaitės-Vaičiūnienės galvoje per gūdžius miškus iš gimtojo Aukštakalnio kaimo (Varėnos raj.) žingsniuojant į mokyklą ar bėgant nuo I-ojo pasaulinio karo į Sankt Peterburgą.

Visgi būtent Sankt Peterburgo lietuvių pabėgėlių bendruomenėje Teofilijos talentas netikėtai buvo pastebėtas. Vos įkėlusi koją į lietuvių studentų klubą ji gavo pasiūlymą suvaidinti spektaklyje. Teofilija iš pradžių priešinosi – nei vaidybos patirties turėjo, nei gražiai lietuviškai kalbėti mokėjo – tik dzūkiškai, bet… galiausiai nusprendė pabandyti. Ar studentiškos trupės aktoriai pamatė aktorės potencialą, ar tiesiog žūtbūt turėjo surasti, kuo pakeisti sergančią savą aktorę – nežinia. Bet po šio pabandymo Teofilija daugiau niekada nebesiskyrė su teatru.

Savąjį pašaukimą atradusi Teofilija lankė privačią P. Gaideburovo vaidybos studiją, baigė imperatoriškąją Aleksandros teatro mokyklą bei tapo svarbiu pavyzdžiu aplinkiniams. Būtent jai vienai pirmųjų pavyko prasiveržti į platųjį pasaulį, sulaužyti nusistovėjusias tradicijas, įrodyti, kad mokslas reikalingas ir moterims.

Po studijų mergina sugrįžo į Lietuvą ir Kauno dramos teatre atliko vaidmenį pirmajame lietuviško profesionalaus teatro spektaklyje „Joninės”. Ištisus dešimtmečius ji atidavė Kauno ir Vilniaus teatrų scenoms, sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų, tapo Lietuvos nusipelniusia artiste.

Screenshot_1Režisieriai vertindavo aktorės meistriškumą, o žiūrovai – nuoširdumą, jautrumą, šilumą. Ji imdavosi pačių įvairiausių vaidmenų, bet kiekvieną kartą taip įsijausdavo į personažą, kad ne vaidindavo, o gyvendavo scenoje. Parašė ir knygų, pasakojančių ne tik apie jos pačios kelią į sceną, bet ir apie lietuvių profesionalaus teatro gimimą. Visą gyvenimą buvo patriotė ir svajojo, kad Lietuva taptų nepriklausoma. „Trečias kartas nemeluos” – užtikrintai sakė ji svajonei išsipildžius.

LRT laidos apie T. Dragūnaitę-Vaičiūnienę: „Keliai ir kryžkelės. Aktorė T. Vaičiūnienė”; „Prisiminkime“.

 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

Kazimiera-Kymantaitė---Gregorauskienė,-Banaitien-insta

KAZIMIERA KYMANTAITĖ-GREGORAUSKIENĖ, BANAITIENĖ (1909–1999)

„Anų laikų hipė”, žodžio kišenėje neieškanti, į jokius rėmus neįspraudžiama – tokia buvo legendinė aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė.

Daugybę metų Kazimierą pažinoję draugai prisimena ją kaip itin ryškią asmenybę – mėgdavusią akiplėšiškai juokauti, grūdintis lediniu vandeniu, visad, net ir žiemą, dėvėjusią suknelę, trumpas puskojines, sportbačius ir nešiojusią žadintuvo dydžio laikrodį ant kaklo. Tuo pačiu ji buvo nepaprastai pasišventusi teatrui bei lietuvių literatūrai. „Be lietuviškos dramaturgijos aš negaliu gyventi ir apskritai egzistuoti teatre” – yra sakiusi ji.

Būdama vos 12 metų, Kazimiera paliko savo gimtuosius Kuršėnus ir viena atvyko gyventi į Kauną. Mokėsi „Aušros” gimnazijoje, vėliau studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, tačiau nepatikusius mokslus greitai metė ir susitelkė ties aktorinio meistriškumo studijomis Andriaus Olekos-Žilinsko dramos mokykloje prie Valstybės teatro. Vaidino naujai įsteigtame Vilniaus valstybiniame teatre, o netrukus ėmėsi ir režisūros – buvo pirmoji profesionali režisierė moteris Lietuvoje.

Į blankų, cenzūruotą ir rusų dramaturgijos pripildytą pokario teatrą Kazimiera įnešė daugybę naujų spalvų. Ji kurdavo įsimintus personažus, kiekviename mėgindavo įžvelgti talentą, nebijodavo dirbti su aktoriais-keistuoliais ar tais, kurie mažai patirties turėjo. Jos spektakliai išsiskyrė originalumu, drąsa, įžvalgumu, savitu humoru. Dauguma jų buvo pastatyti remiantis lietuvių autorių – Žemaitės, Vienuolio, P. Cvirkos, B. Sruogos – kūriniais, mėginant perteikti lietuvių tautos pasaulėjautą ir gyvenimo būdą. Kazimiera visomis išgalėmis mėgino išsaugoti lietuvišką dramaturgiją – tokia savo misija net savotiškai priminė spaudos draudimo metais veikusius knygnešius. O štai jos režisuota komedija „Žaldokynė” tapo laikui nepavaldaus kūrinio pavyzdžiu – scenoje šis spektaklis gyvavo daugiau nei 60 metų.

Liubica-Daugiskaitos-pirmas-asmuo-359x420Straipsnis „Kazimiera Kymantaitė – nacionalinės dramaturgijos puoselėtoja” apie režisierės kūrybą

Televizijos laidos „Legendos” epizodas apie K. Kymantaitę (prisiminimai, archyviniai vaizdo įrašai)

Televizijos laidos „Susitikime akimirkai” apie K. Kymantaitę sutrumpinta versija (laidoje kallba ir pati Kazimiera)

K. Kymantaitės režisuotas spektaklis „Žaldokynė”

Dar daugiau vaizdo įrašų: laidų, spektaklių ir kt.

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled designatkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb