Teatras

Monika-MironaiteMONIKA MIRONAITĖ (1913–2000)

„Kokia laimė vaidinti, kokia kančia būti aktoriumi”, – rašė Monika Mironaitė, teatre sukūrusi daugiau nei šimtą vaidmenų.

Monikos tėvai susipažino Maskvoje. Mama – kilmingos švedės ir vokiečio dukra, studijavusi operinį dainavimą. Tėvas – lietuvis veterinaras. Visa šeima palaikė Monikos siekį mokytis. Kaune baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas bei pasukusi į teatro sferą, ji buvo išskirtinai išsilavinusi aktorė. Įgūdžius tobulino Eksperimentinio teatro vaidybos studijoje.

Nors į Valstybės teatrą įžengė įtakingo dėdės Vlado Mirono dėka, netrukus pastebėtas išskirtinis jos talentas. Monika vaidino išraiškingai, gerai atskleisdavo personažų psichologiją. Publikai ypatingai įsiminė Antrojo pasaulinio karo metais pirmą kartą jos sukurtas „Noros” vaidmuo. Dar nepriklausomoje Lietuvoje Monika įgarsino ir pirmą lietuvišką animacinį filmą „Storulio sapnas”.

Aplinkos reikalavimai profesionaliai aktorei, deja, neapsiribojo vaidybos kokybe. Gerbėjai netruko virsti teisėjais pasklidus įvairiems gandams, tarp jų ir žiniai, kad vienas nusižudęs aktorius prieš tai esą buvo Monikos atstumtas. Moteris ne tik viešai kaltinta „paleistuvyste”, bet ir persekiota gatvėse, dalis aktorių atsisakė su ja vaidinti. Galiausiai teko palikti Valstybinį teatrą. Aktorė tapo pažeidžiama mizoginiškoje to laikmečio kultūroje.

Monika jautė ir nuolatinį spaudimą prisitaikyti prie ideologinių varžtų, kad galėtų tęsti karjerą. Kita vertus, piktinosi esama situacija. Į kolegų skundus kaltinant antisovietiškumu kartais reaguodavo itin aštriai, iššaukiančiai. Įvairių įtampų atnešė ir santuoka su sovietmečiu aukštas pareigas užėmusiu, o Sąjudžio metu viešai pasmerktu rašytoju Juozu Baltušiu.

Kadaise vaikščiojusi Vilniaus gatvėmis su mylima Vinco Mykolaičio-Putino knyga po pažastimi, o teatre visada pasiruošusi transformuoti save į jai skirtą personažą, šiandien Monika dažniau prisimenama kaip spalvinga asmenybė, o ne kaip profesionali aktorė.

mironaitėAldonos Minkevičienės straipsnis portale grokiskis.lt

Audrius Musteikis, „D.Jakševičiūtė: teisybė apie Monika” portale lzinios.lt

Audronės Girdzijauskaitės straipsnis apie Moniką Mironaitę publikuotas „Kultūros baruose”

Dagnė Jakševičiūtė „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas”, Alma littera, Vilnius, 2008 m.

Dagnė Jakševičiūtė, „Monika Mironaitė apie gyvenimą, meilę, kūrybą…”, Margi raštai, 2002m.

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Dalia-Tamulevičiūtė-

DALIA ADELĖ TAMULEVIČIŪTĖ (1940–2006)

Valstybinio jaunimo teatro vadovė Dalia Adelė Tamulevičiūtė į režisūrą atėjo vėlyvuoju sovietmečiu. Teatras tuomet buvo ta erdvė, kur prieš susirinkusiųjų akis skleidėsi unikali patirtis. Apie jausmus ir žmogiškąsias patirtis čia buvo sakoma kur kas daugiau negu kasdieniame gyvenime. Tokios atgaivos žiūrovai ėjo ir į Dalios spektaklius.

Dalios vaikystė buvo skaudžiai paliesta okupacijos. Tėvas nušautas, mamos šeima ištremta. Augo Varėnoje, toli nuo didžiųjų miestų šurmulio. Kad nusigautų į sostinę, sukardavo penkis kilometrus pėsčiomis per miškus. Po keleto metų studijų konservatorijoje Vilniuje, dzūkaitė visgi ryžosi išvykti į visiškai kitokią aplinką – į Maskvą, mokytis teatro režisūros.

Ten susipažino ir susituokė su Aleksandru Burdonskiu, tikru Stalino anūku. Skirtingų likimų teatralai dalinosi negyjančiomis praeities žaizdomis. Dėl praeities šleifo jie pasirinko neturėti vaikų, o Dalia niekada vyro nepristatė mamai. Po studijų viena grįžo į Vilnių, ryšys išblėso ir užgeso. Liko įsimylėjusi tik teatrą.

Būtent ji Lietuvos teatre į pirmą planą iškėlė jauną žmogų ir jo dilemas. Pirmuose Dalios spektakliuose pasirodė pasaulio tvarkai nepaklūstančios jaunos moterys, vėliau išryškėjo paauglių ir jaunų vyrų portretai. Tuo metu Dalia jau dėstė konservatorijoje ir pripildė teatrą naujų aktorių. Iki šiol gerai žinomi jos ugdytiniai, ypač garsusis „auksinis dešimtukas” – Remigijus Vilkaitis, Kristina Kazlauskaitė, Kostas Smoriginas ir kiti.

Dalia talentingus aktorius ne tik „rado”, ji ėmėsi kitokių jų lavinimo strategijų. Improvizacija, įvairūs sceniniai žaidimai vyko ir užkulisiuose, ir teatre. Dalia apskritai kūrė naują bendruomeniškumo atmosferą. „Pirmiausia mes sukūrėme savo namus – teatras tapo namais ir man, ir aktoriams, ir aptarnaujančiam personalui”, – sakė ji.

1980-59ca8ad680871

Naujame „jaunimiečių” teatre vadovė svarbią vietą sąmoningai leido užimti ir su jos parama užgimusiam EImanto Nekrošiaus talentui. Pati sukūrė kelias dešimtis įsimintinų spektaklių, tarp jų – „Bebenčiukas”, „Škac, mirtie, visados škac!”, „Ugnies medžioklė su varovais”, „Haroldas ir modė”. Režisavo ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Rusų dramos teatruose.

Trumpa biografija

Ramunė Marcinkevičiūtė „Menų faktūroje” apie Dalios teatro išskirtinumą

Interviu su režisiere portale „Durys”

Apie Valstybinį jaunimo teatrą

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

ragauskaite-Aurelija

AURELIJA RAGAUSKAITĖ (1924–2017)

Tiksliai žinodama, kokio rezultato siekia, teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė tvirta ranka vesdavo visą spektaklio trupę.

Aurelija užaugo Kaune. Baigusi gimnaziją dirbo vaistinėje, siekė tapti farmacininke. Kursų baigimo pažymėjimą gavo, bet už vaistinės prekystalio daugiau niekada nestojo – iškeitė jį į teatro sceną. Aktorystės mokėsi tuometinėje teatrinio gyvenimo mekoje, Anatolijaus Lunačiarskio institute Maskvoje. Grįžusi kūrė vaidmenis Kauno dramos teatre, bet nesijautė esanti savo vietoje. „Nuspręsta. Vėl važiuoju į Maskvą. Ar išeis iš manęs režisierė – nežinau, bet ne laikas gyvenimą pradėti iš naujo. Reikia sukąsti dantis ir gyventi.” – apie sunkų sprendimą rašė ji.

Antrą kartą parvykusi iš Maskvos Aurelija tapo ne tik režisiere, bet ir pirmąja moterimi teatro vadove – 1965 m. ji įkūrė Valstybinį jaunimo teatrą. Nors meno pasaulis po truputį vadavosi iš socialistinio realizmo, Aurelijos kūrybinė laisvė buvo suvaržyta. Ji turėjo įrodinėti ne tik savo, kaip moters-vadovės, vertę, bet ir teatro kolektyvo, jauniausio iš visų teatrų, reikalingumą ir išskirtinumą. Po trejų metų Jaunimo teatras ir jo įkūrėja pasuko skirtingais keliais.

Po ilgų, sudėtingų ieškojimų geriausią terpę kūrybai Aurelija rado Šiaulių dramos teatre. O iki tol užmirštas teatras rado savo režisierę. Išgarsėjo abu. Užsimezgus abipusiam pasitikėjimui, toliau nuo kritikų ir ideologinių prievaizdų akių, prasiveržė Aurelijos kūrybinė jėga. Su jos pagalba suspindo kiekvienas teatro trupės narys.

„Kai ei­da­vo per mies­tą, ma­ty­da­vai: ei­na Ra­gaus­kai­tė. At­la­po­ti kai­li­nu­kai, ci­ga­re­tė ran­ko­je. As­me­ny­bė. Ra­gaus­kai­tė.” – prisimena Šiaulių dramos teatro aktorius J. Bindokas. Aurelijos spektakliai „Valdovas”, „Kaip žydėjimas vyšnios”, „Pajūrio kurortas”, „Prisikėlimas” išgarsėjo visoje Lietuvoje. Jie tapo fenomenu, įrodžiusiu, kad nėra tokio dalyko kaip provincijos teatras ar provincijos aktoriai. Yra tik tikra kūryba, ir jei daug ir nuoširdžiai dirbsi – rezultato bus neįmanoma nepastebėti.

Prisikelimas_centre sedi A. Ragauskaite_nuotr. J. Bindoko

LRT laida „Legendos”, skirta A. Ragauskaitei

Ištrauka iš Eduardo Pauliukonio filmo „Režisierė” (1979 m.) apie A. Ragauskaitę

Apie Aurelijos metus Šiaulių dramos teatre pasakojama straipsnyje „Režisierė išėjo, legenda liko” portale skrastas.lt

Irenos Aleksaitės straipsnis „Režisūra ir režisūriniai ieškojimai Šiaulių dramos teatre”, atskleidžiantis ir svarbų A. Ragauskaitės indėlį į teatro istoriją

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Rūta-Staliliūnaitė-insta

RŪTA STALILIŪNAITĖ (1938–2011)

Ramiu, santūriu balsu Rūta Staliliūnaitė priversdavo sausakimšas teatro sales nuščiūti. Jai pasirodžius scenoje, išnykdavo dekoracijos, antraplaniai aktoriai – žiūrovai sekė tik Rūtos judesius ir balso vibracijas. Sovietinių paradų ir dvigubos tiesos iškamuotai publikai ji pasakojo apie klasikines vertybes.

Pokario Lietuvos vaikas, Rūta, gimė Šiauliuose. Tačiau visą vaikystę praleido blaškydamasi po Lietuvos miestelius, mat tėvo zootechniko specialybė vertė šeimą keliauti iš kolūkio į kolūkį. Pakeitusi 5 mokyklas, Rūta gerai pažinojo skurdžią to laikmečio realybę, bet būtent mokyklinių vaidinimų metu atrado aktorystės talentą. Po to ėjo tiesus kelias – studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir 30 metų Kauno valstybinio teatro priešakyje.

Atsidavimas teatrui, nustumiant į šalį asmeninį gyvenimą, visgi nepavertė Rūtos „žvaigžde”. Lietuva sulaikiusi kvapą laukė jos naujų vaidmenų teatre, tačiau aktorė atsisakė imtis garsenybės vaidmens savo pačios gyvenime. Kuklą, orią, taktišką, netgi nuolankią ją prisimena amžininkai.

Beatodairiška Rūta buvo tik atsiduodama scenai. Per trisdešimties metų karjerą įkūnijo į daugiau nei pusšimtį vaidmenų, tarp jų ir Kleopatrą bei Barborą Radvilaitę. Pastarąjį vaidmenį priėmė su didžiule atsakomybe, jausdama kad tai nėra tik spektaklis – Barbora mūsų tautai reiškia kur kas daugiau.

Didžiojo teatro klasikė laisvalaikį skirdavo savo namams Pašušvyje, kurio bažnytėlę gynė nuo sunaikinimo, vaikus mokė nešiukšlinti, o vietiniams išdalino gautą Nacionalinę premiją. Dabar ten auga guoba, skirta aktorei atminti.

rūta stasiulyteŠiek tiek apie aktorės vaikystę, gimtinę, būdą

Informacija apie sukurtus vaidmenis ir gautus apdovanojimus

Kolegų atsiminimai apie Rūtą

Režisieriaus T. Ribaičio dokumentinis filmas apie aktorę R. Staliliūnaitę. Filme naudota LRT ir KVDT archyvų medžiaga.

Biografinės knygos: „Rūta Staliliūnaitė: aš esu Barbora. Atsiminimai apie scenos karalienę” (+CD su istoriniais įrašais), 2014; „Nejaugi tai buvo. Straipsniai, pokalbiai, laiškai”, 2017.

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Ona-Rymaitė-insta

ONA RYMAITĖ (1894–1950)

Jeigu Ona Rymaitė gyventų šiais laikais, jos veidas mirgėtų ant kiekvieno žurnalo viršelio.

Nepaisydama tėvų draudimo, dar būdama visai jaunutė išvyko į Maskvą mokytis aktorystės. Po mokslų sugrįžusi į Kauną, akimirksniu tapo žvaigžde. Romantiškos kunigaikštytės, modernios feministės, šelmės ir svajoklės… ji be konkurencijos gaudavo pagrindinius spektaklių vaidmenis. Ne veltui – kad ir ką vaidino, nuo jos buvo neįmanoma atitraukti akių – kažką tokio ypatingo savyje turėjo.

Publika dėl Onos ėjo iš proto, poetai jai skyrė eiles, renginių organizatoriai vertėsi per galvą mėgindami prisikviesti šią ypatingą viešnią, o teatro kritikai ieškojo vis naujų epitetų jos charizmai apibūdinti. O pati Ona, nebijodama būti pavadinta nei kaprizinga, nei įžūlia, pati kūrė savo legendą, reikalavo pačių geriausių sąlygų teatre ir laužė tarpukario moters elgesio kodą. Režisieriams neliko nieko kito, tik susitaikyti – puikiai žinojo, kad be jos talento teatras nebūtų toks ypatingas.

Ona ir savo teatrą buvo įkūrusi, pavadinimu „Mūsų teatras”. Tiesa, dėl nepalankių aplinkybių neilgai gyvavusį. Gastroliuodavo su juo po tolimiausius Lietuvos kampelius. Taip mėgino į kasdienybės rūpesčius pasinėrusius provincijos gyventojus supažindinti su teatro grožiu, jaunuoliams suteikti šviesesnio gyvenimo viltį. O ir jai pačiai tai buvo proga pradėti savo režisūrinę karjerą, aplinkiniams įrodyti, kad moteris gali sėkmingai vadovauti teatrui.

50000002651929_50000002652175_L

Net vyresnio amžiaus sulaukusi Ona ignoravo laiko tėkmę. Vis imdavosi savo pamėgtų jaunų herojų vaidmenų, visas jėgas skyrė scenai – iki pačių paskutinių gyvenimo dienų.

Išsamus straipsnis apie O. Rymaitės karjerą ir asmenybę portale „Menų faktūra”

LRT laida „Tūkstantmečio akimirkos”, skirta primadonai O. Rymaitei

 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

Teofilija-Dragūnaitė---Vaičiūnienė-insta

TEOFILIJA DRAGŪNAITĖ-VAIČIŪNIENĖ (1899-1995)

Turbūt ne aktorystė sukosi Teofilijos Dragūnaitės-Vaičiūnienės galvoje per gūdžius miškus iš gimtojo Aukštakalnio kaimo (Varėnos raj.) žingsniuojant į mokyklą ar bėgant nuo I-ojo pasaulinio karo į Sankt Peterburgą.

Visgi būtent Sankt Peterburgo lietuvių pabėgėlių bendruomenėje Teofilijos talentas netikėtai buvo pastebėtas. Vos įkėlusi koją į lietuvių studentų klubą ji gavo pasiūlymą suvaidinti spektaklyje. Teofilija iš pradžių priešinosi – nei vaidybos patirties turėjo, nei gražiai lietuviškai kalbėti mokėjo – tik dzūkiškai, bet… galiausiai nusprendė pabandyti. Ar studentiškos trupės aktoriai pamatė aktorės potencialą, ar tiesiog žūtbūt turėjo surasti, kuo pakeisti sergančią savą aktorę – nežinia. Bet po šio pabandymo Teofilija daugiau niekada nebesiskyrė su teatru.

Savąjį pašaukimą atradusi Teofilija lankė privačią P. Gaideburovo vaidybos studiją, baigė imperatoriškąją Aleksandros teatro mokyklą bei tapo svarbiu pavyzdžiu aplinkiniams. Būtent jai vienai pirmųjų pavyko prasiveržti į platųjį pasaulį, sulaužyti nusistovėjusias tradicijas, įrodyti, kad mokslas reikalingas ir moterims.

Po studijų mergina sugrįžo į Lietuvą ir Kauno dramos teatre atliko vaidmenį pirmajame lietuviško profesionalaus teatro spektaklyje „Joninės”. Ištisus dešimtmečius ji atidavė Kauno ir Vilniaus teatrų scenoms, sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų, tapo Lietuvos nusipelniusia artiste.

Screenshot_1Režisieriai vertindavo aktorės meistriškumą, o žiūrovai – nuoširdumą, jautrumą, šilumą. Ji imdavosi pačių įvairiausių vaidmenų, bet kiekvieną kartą taip įsijausdavo į personažą, kad ne vaidindavo, o gyvendavo scenoje. Parašė ir knygų, pasakojančių ne tik apie jos pačios kelią į sceną, bet ir apie lietuvių profesionalaus teatro gimimą. Visą gyvenimą buvo patriotė ir svajojo, kad Lietuva taptų nepriklausoma. „Trečias kartas nemeluos” – užtikrintai sakė ji svajonei išsipildžius.

LRT laidos apie T. Dragūnaitę-Vaičiūnienę: „Keliai ir kryžkelės. Aktorė T. Vaičiūnienė”; „Prisiminkime“.

 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

Kazimiera-Kymantaitė---Gregorauskienė,-Banaitien-insta

KAZIMIERA KYMANTAITĖ-GREGORAUSKIENĖ, BANAITIENĖ (1909–1999)

„Anų laikų hipė”, žodžio kišenėje neieškanti, į jokius rėmus neįspraudžiama – tokia buvo legendinė aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė.

Daugybę metų Kazimierą pažinoję draugai prisimena ją kaip itin ryškią asmenybę – mėgdavusią akiplėšiškai juokauti, grūdintis lediniu vandeniu, visad, net ir žiemą, dėvėjusią suknelę, trumpas puskojines, sportbačius ir nešiojusią žadintuvo dydžio laikrodį ant kaklo. Tuo pačiu ji buvo nepaprastai pasišventusi teatrui bei lietuvių literatūrai. „Be lietuviškos dramaturgijos aš negaliu gyventi ir apskritai egzistuoti teatre” – yra sakiusi ji.

Būdama vos 12 metų, Kazimiera paliko savo gimtuosius Kuršėnus ir viena atvyko gyventi į Kauną. Mokėsi „Aušros” gimnazijoje, vėliau studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, tačiau nepatikusius mokslus greitai metė ir susitelkė ties aktorinio meistriškumo studijomis Andriaus Olekos-Žilinsko dramos mokykloje prie Valstybės teatro. Vaidino naujai įsteigtame Vilniaus valstybiniame teatre, o netrukus ėmėsi ir režisūros – buvo pirmoji profesionali režisierė moteris Lietuvoje.

Į blankų, cenzūruotą ir rusų dramaturgijos pripildytą pokario teatrą Kazimiera įnešė daugybę naujų spalvų. Ji kurdavo įsimintus personažus, kiekviename mėgindavo įžvelgti talentą, nebijodavo dirbti su aktoriais-keistuoliais ar tais, kurie mažai patirties turėjo. Jos spektakliai išsiskyrė originalumu, drąsa, įžvalgumu, savitu humoru. Dauguma jų buvo pastatyti remiantis lietuvių autorių – Žemaitės, Vienuolio, P. Cvirkos, B. Sruogos – kūriniais, mėginant perteikti lietuvių tautos pasaulėjautą ir gyvenimo būdą. Kazimiera visomis išgalėmis mėgino išsaugoti lietuvišką dramaturgiją – tokia savo misija net savotiškai priminė spaudos draudimo metais veikusius knygnešius. O štai jos režisuota komedija „Žaldokynė” tapo laikui nepavaldaus kūrinio pavyzdžiu – scenoje šis spektaklis gyvavo daugiau nei 60 metų.

Liubica-Daugiskaitos-pirmas-asmuo-359x420Straipsnis „Kazimiera Kymantaitė – nacionalinės dramaturgijos puoselėtoja” apie režisierės kūrybą

Televizijos laidos „Legendos” epizodas apie K. Kymantaitę (prisiminimai, archyviniai vaizdo įrašai)

Televizijos laidos „Susitikime akimirkai” apie K. Kymantaitę sutrumpinta versija (laidoje kallba ir pati Kazimiera)

K. Kymantaitės režisuotas spektaklis „Žaldokynė”

Dar daugiau vaizdo įrašų: laidų, spektaklių ir kt.

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled designatkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb