Mokslas

Ona-Repšytė-Galdikienė-ONA REPŠYTĖ-GALDIKIENĖ (1925–1995)

Domina elektrochemija? Galbūt pratęsi Onos Repšytės-Galdikienės darbus.

Ona augo Telšiuose, šviesioje, mokslą vertinusių medikų šeimoje. Pati labai mėgo sportą, ypač krepšinį ir stalo tenisą, tačiau pasuko tėvų pėdomis. Baigusi akušerės kursus Kaune, grįžo į gimtinę dirbti slaugytoja. Nepraėjus nė metams, visgi suprato, kad gali ir nori daugiau. Sunkiais pokario metais išvyko į Vilnių, kur įžengė į Chemijos ir cheminės technologijos institutą (dab. Chemijos institutas, VU). Jame ir darbavosi visą likusį gyvenimą. Ilgainiui tapo viena svarbiausių instituto profesorių, gausiai cituojama tarptautinėje mokslinėje literatūroje. Padarė net 5 išradimus.

Studentų vadinama „ponia Ona”, racionali, diplomatiška ir diskusijose lengvai nenusileidžianti moteris ėmė skintis kelią elektrochemijos srityje, kurioje iki tol absoliučiai dominavo vyrai. Aukšti jos eksperimentinio darbo standartai, naujų instrumentų panaudojimas ir orientavimasis į rezultatų pritaikymą pramonėje darė jos darbą itin vertingu. Tyrinėdama elektros srovės poveikį metalams Ona siekė juos paversti tvirtesniais, patvaresniais, nerūdijančiais. Taigi iš esmės prisidėjo prie technologinės pažangos, galiausiai atnešusios mums šiandien naudojamus lengvus ir tvirtus automobilius bei lėktuvus.

Aistringa bridžo žaidėja, Ona vienu metu buvo vienintelė moteris Lietuvoje užsiimanti šia sporto šaka. Laimėjusi Vilniaus taurės porinį turnyrą, su komanda užėmė trečią vietą ir Baltijos šalių pirmenybėse.

Apie Oną Galdikienę žurnale „Chemija” (anglų kalba)

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Alseikaitė-Gimbutienė-Marija-

MARIJA ALSEIKAITĖ-GIMBUTIENĖ (1921–1994)

Kadaise Europoje klestėjo taiki matristinė civilizacija. Tokią teoriją iškėlė archeologė Marija Alseikaitė-Gimbutienė, iš esmės pakeisdama tai, kaip suvokiame priešistorę.

Marija augo Lietuvos šviesuolių, gydytojų šeimoje. Ankstyvąją vaikystę leido Vilniuje, nardydama tarp senųjų bažnyčių. Vėliau kartu su mama persikėlė į Kauną, kur būta geresnių galimybių mokytis. Čia ji pradėjo gilintis į archeologiją, bandė suprasti senovę unikaliai pasitelkdama lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą.

Prasidėjęs karas atnešė ilgą bėgimo laikotarpį. Marija jau buvo sukūrusi šeimą, taigi rūpesčių turėjo per akis. Nepaisant to, kur beatsidurtų, pirmiausia susirasdavo universitetą ir trūks plyš bandydavo tęsti mokslinį darbą. Vilnių keitė Tiubingenas, Heidelbergas, Miunchenas, vėliau Harvardas, Stanfordas ir galiausiai Kalifornija. Visą gyvenimą Marija nesustodama vykdė ekspedicijas Europoje ir tapo viena įtakingiausių savo srities žinovių, netgi įžymybe. Marijos nuopelnai archeologijai ne kartą lyginti su Rozetos akmens atradimu.

Vienas iš ryškiausių jos pasiekimų – kurganų hipotezė apie indoeuropiečių kilmę, kuri patvirtinta ir šiuolaikinių genetinių tyrimų. Vakarų visuomenei Marija pristatė ir baltų pasaulį. Vėlesni jos darbai pasisuko link Senosios, priešindoeuropietiškos Europos. Profesorė aprašė egalitarinę žemdirbių visuomenę, gyvenusią taikoje su gamta, valdomą karalienių-žynių ir garbinančią Didžiąją Deivę Motiną. Šios idėjos, nors dalies mokslininkų priimtos itin skeptiškai, tapo postūmiu feministiniams ir ekologiniams judėjimams, griovė technologinės ir istorinės pažangos mitą. „Pamažu imame suvokti, jog vadinamoji pažanga naikina gyvybės sąlygas žemėje”, – teigė ji.

Neįtikėtinai ilgas valandas atidavusi moksliniam darbui, Marija, atsiradus galimybėms, lankėsi ir Lietuvoje. Jos paskaitos tapdavo ryškiu kultūrinio gyvenimo įvykiu. Keletą knygų parašė ir gimtąja kalba, buvo įsitraukusi į lietuvybės puoselėjimą išeivijoje.

gimbutiene

Pati susidūrusi su nuvertinimu dėl to, kad yra moteris, tris dukteris Marija bandė auginti kitokia dvasia. „Ne vyriškos kelnės kelia žmogaus vertę, o žmogus pats savo išsiugdyta asmenybe”, – rašė dukrai.

Apie Marijos gyvenimą ir darbą

Išsami biografija (anglų k.) 

Rasa Navickaitė apie Mariją ir feminizmą, kultūriniame laikraštyje „Literatūra ir menas”

Živilės Gimbutaitės ir Kornelijos Jankaustės sudaryta knyga „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų”, Vilnius: Žaltvykslė, 2005

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Marija-Natkevičaitė-Ivanauskienė-

MARIJA NATKEVIČAITĖ-IVANAUSKIENĖ (1905–1996)

Profesionali pievininkė – taip galima apibūdinti Mariją Natkevičaitę-Ivanauskienę.

Iš Veiverių kilusi Marija viena iš pirmųjų tarpukario Lietuvoje nėrė į botanikos studijas. Šiek tiek pamokytojavusi provincijoje grįžo į Kauną, kur Vytauto Didžiojo universitete pradėjo savarankiškus mokslinius tyrimus. Tai buvo laikai, kai į Kauną suvažiuodavo augalų geografai iš visos Europos, vyko aukščiausio lygio diskusijos. Mariją domino ne tik augalų kryžminimas ir mutacijų reikšmė evoliucijai. Jai rūpėjo išsiaiškinti, kas gi auga būtent Lietuvos pievose.

Tarpukaris nebūtų tarpukaris, jei liktų neapipintas keisčiausiais nutikimais. Taip Kauną supurtė ir Marijos bei Tado Ivanausko meilės istorija. Jiems susilaukus nesantuokinio vaiko užvirė rimta diskusija apie moralės ir mokslo santykius. Galiausiai nei vienas, nei kitas iš universiteto nebuvo atleisti. Tokį verdiktą Marija gavo ir iš teismo, į kurį dėl šio klausimo pati kreipėsi. Ją gynė advokatė Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė, aiškiai atskyrusi asmeninio gyvenimo peripetijas nuo mokslinės karjeros.

Lietuvoje siaučiant okupantams, botanikei teko disertaciją rašyti ir ginti net du kartus, kad įrodytų savo profesionalumą. Už nugaros nuolat kabojo tremties grėsmė ir skausmas prisimenant į Sibirą išvežtą tėvą. Visgi mokslo Marija neapleido – taikydama genetinius ir kitus šiuolaikinius tyrimo metodus, ilgainiui atskleidė turtingą Lietuvos didžiųjų upių užliejamų pievų istoriją. Tos pievos botanikei buvo „tiesiog nepakartojamos” ir nuolat ją stebino. Štai kad ir raudonoji lelija – buvo manyta, kad iš darželių užklydo į pievą, o Marija išaiškino, kad pas mus ji liko nuo poledyninės klimato kaitos. Gaila, tačiau tiesiai prieš Marijos akis dalis tų retų augalų buvo negailestingai naikinama.

Monika-Mironaitė-Natkevicaite-Ivanauskiene marijaIš viso Marija paskelbė 125 mokslo darbus, daugiau kaip pusę amžiaus dėstytojavo Vilniaus universitete. Reikšmingai prisidėjo saugant ir kuriant įspūdingą jo herbariumą.

Biografinė informacija

Henrikas Gudavičius apie Mariją „Bernardinai.lt” portale

Dienraštyje „Lietuvos rytas” spausdintas straipsnis apie Mariją

Straipsnis apie Honoratą Ivanauskienę, kitą puikią Lietuvos moterį, dienraštyje „Klaipėda”. Straipsnyje minima ir Tado Ivanausko bei Marijos istorija.

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Birutė-Rokaitė-Vanagienė-insta

BIRUTĖ ROKAIRĖ-VANAGIENĖ (1934–2011)

Barvelė, medauninks, ciongs, kriuokolîs, lepeška… Jei net nenumanai, ką šie žodžiai reiškia, vertėtų į rankas paimti kalbininkės Birutės Rokaitės-Vanagienės sudarytą „Šiaurės vakarų žemaičių žodyną”. Net pusę amžiaus rengtame veikale – tūkstančiai iš pačių seniausių Žemaitijos gyventojų surinktų ir nuo užmaršties išsaugotų žodžių.

Birutė gimė pasiturinčių Mosėdžio ūkininkų šeimoje. Nerūpestingą vaikystę aptemdė Lietuvos okupacija ir tėvo tremtis į Kazachstano lagerį – be bylos, be teismo. Mamai teko suktis vienai su keturiomis dukterimis.

Baigusi mokyklą, Birutė kurį laiką dirbo kaimo mokytoja. Vėliau persikėlė į sostinę ir pradėjo studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dab. LEU). Itin atsakingas požiūris į mokslą ir puikios žemaičių tarmės žinios ją nuvedė tiesiai į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą (dab. Lietuvių kalbos institutas).

Tyrinėdama tarmes, šnektas, geografinį jų paplitimą, Birutė prisidėjo prie lietuvių dialektologijos – mokslo apie tarmes – pažangos. Bene reikšmingiausią šios srities veikalą – „Lietuvių kalbos atlasą” – rengė beveik 600 mokslininkų. Birutė buvo viena iš pagrindinių medžiagos rinkėjų, už savo triūsą apdovanota Lietuvos mokslo premija.

Kai nevyko į dialektologines ekspedicijas, Birutė bendrine kalba perrašinėjo S. Daukanto ir M. Valančiaus tekstus – taip jie tapo prieinami šiuolaikiniams skaitytojams.

Žemaičių tarmės žodyno kūrimas visgi buvo svarbiausias jos darbas. Laisvalaikiu, vasaros atostogų metu surinkti žodžiai, surašyti ant nenusakomos daugybės lapelių, po truputį gulė į galingą kartoteką. Būsimo žodyno Birutė neapleido net kovodama su sunkia liga: vis pildė, koregavo… Galutinio rezultato, deja, nebespėjo išvysti – žodyną spaudai rengti pabaigė Birutės kolegos ir artimieji.

P.S. Minėti žemaitiški žodžiai reiškia suknelę, meduolį, skersvėjį, dusulį ir peraugusį grybą.

Daugiau informacijos apie Birutės darbus ir jos didįjį žodyną, taip pat nuotraukų rasite Giedriaus Subačiaus straipsnyje „Birutės Rokaitės-Vanagienės žodynas ir kiti darbai”

Su dalimi į Birutės žodyną nugulusių žodžių galima susipažinti štai čia

Birutės biografija, Algirdo Sabaliausko parengta leidiniui Baltistica XLVII(1), 2012, p. 167 – 173 (PDF failas)

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Marija-Terese-Rozanskaite

MARIJA RUDZINSKAITĖ-ARCIMAVIČIENĖ (1885–1941)

Nuomojamo buto šeimininkus dažnai išgąsdindavo 10 tūkst. m. senumo mumija, kurią kambaryje laikė pirmoji profesionali egiptologė Lietuvoje Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Visą Kauną stebino ne tik jos pasakojimai, kurie primindavo „Tūkstantį ir vieną naktį”, bet ir pati Marija, viešai gaubdamasi arabiškais rūbais ir puošdamasi egiptietiškais papuošalais.

Iš Švaravų dvaro Kėdainių rajone kilusi Marija rytų kultūromis susidomėjo studijų Maskvoje metu. Pirmą kartą į Egiptą nuvyko 1910 m. ir buvo visiškai apžavėta. Apsupta dykumų ir neišsemiamų tyrinėjimų galimybių pasijuto kaip namie.

1922 m. grįžusi į Lietuvą iškart pradėjo skaityti paskaitas Lietuvos universitete (vėliau VDU). Augusi lenkakalbėje šeimoje, mokiusis rusiškai, pati irgi dėstė rusų kalba. Tačiau po dvejų metų studentai nustebo – docentė jau gerai kalbėjo ir rašė lietuviškai. Ir turėjo vieną aiškų tikslą – duoti pradžią „egiptologijos sėjai Lietuvos mokslo dirvoje”.

Tarpukario lietuvius Marija supažindindavo su pačiais naujausiais egiptologijos atradimais. Iš dėstytojos algos taupydavo kelionėms į tolimus kraštus. Taip skara apsigaubusi lietuvaitė trečios klasės traukiniais pati viena nuo Palestinos pasiekdavo Kairą. Ten ne tik studijavo muziejų medžiagą, lipo ant Gizos piramidžių, bet ir diskutavo su garsiais to meto archeologais, ne visada sutikdama su jų hipotezėmis. Negana to, pati išmoko skaityti hieroglifus ir parengė pirmąjį (iki šiol vienintelį) hieroglifų–lietuvių kalbos žodynėlį.

Vedama noro sudominti lietuvius Rytais, Marija Egipto turguose įsigijo tokių artefaktų kaip Saulės dievo Amono žynės-dainininkės mumija ar sarkofago dangtis iš faraonės Hatčepsut šventyklos. Rašydama knygą „Moters būklė Egipte” šią faraonę pristatė kaip tradicijų laužytoją. Dabar senienų gabenimas iš Egipto vertinamas kritiškai. Per amžius vykusi „lobių medžioklė” lėmė ir didžiulį jų niokojimą, išryškino kolonializmo sukeltas problemas.

A.S.arcimaviciene_m-1-

Savo sukauptus eksponatų Marija nieku gyvu nenorėjo atiduoti kitoms šalims ir svajojo apie jų ekspoziciją Lietuvoje. Tačiau nė vienas muziejus tuo metu nesuprato jų vertės. Dabar dalis šių eksponatų – Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune.

Biografinė informacija ir publikacijų sąrašas

Liberto Klimkos pasakojimas apie egiptologę portale Lrt.lt

Mariaus Vyšniausko straipsnis apie Mariją kamane.lt portale. Suteikiama daug informacijos apie pasaulinį lietuvių egiptologės darbo kontekstą

Sandros Veprauskienės straipsnis „Lietuvių tyrinėtojų darbai Egipto archeologijoje”

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Liucija-Sereikaitė-Juozonienė-insta (1)

LIUCIJA SEREIKAITĖ-JUOZONIENĖ (1926–2011)

Iš pirmo žvilgsnio beprotiškus sumanymus Liucija Sereikaitė-Juozonienė paversdavo moksliniais eksperimentais – taip tūkstančiai valandų, praleistų fizikos laboratorijoje, virto 78 išradimais ir… atradimu.

Liucijos gimtinė – Paberžės kaimas Kėdainių rajone. Būdama paauglė ir dar tebesimokydama, jau ir kitus mokė – matematikos ir fizikos. Neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį universitetą (dab. LEU). Į mokytojos darbą žvelgė kaip į svarbią misiją, bet troškimas prisidėti prie mokslo pažangos iš provincijos ją atvedė į Kauną.

Polinkį į fiziką ir techniką turbūt paveldėjo iš tėvo. Būdamas savamokslis jis sugebėjo sukonstruoti vėjo malūną ir elektrifikuoti Sereikų vienkiemį. Dukters užmojai buvo dar didesni. Ji ėmėsi ultragarso bangų tyrinėjimo.

Deja, daugiau nei dešimtmetį dirbusi Kauno politechnikos institute (dab. KTU), Liucija net negavo leidimo apsiginti disertaciją – mat nesutiko stoti į komunistų partiją. Tai garantavo varganą atlyginimą ir nuolatinę kovą dėl idėjų pripažinimo. Bet iš instituto ji nepasitraukė – mokslas jai buvo svarbiau už laipsnį.

Liucija ne tik atkakliai kūrė prietaisus ir metodus ultragarsui matuoti, bet ir sugalvojo naujų būdų, kaip jį pritaikyti įvairių mokslo sričių tyrimuose. Šie išradimai pelnė Liucijai vienos produktyviausių šalies išradėjų vardą – ji nusileido tik inžinierei Antaninai Garmutei.

Liucija sugebėjo atskleisti net ir fundamentalų fizikinį reiškinį. Tai, ko niekas pasaulyje dar nebuvo pastebėjęs ar įvardinęs – akustines paviršines išilgines bangas, pasireiškiančios žemės drebėjimų metu. Nors skeptikų netrūko (juk atradėja – moteris ir dar be mokslinio laipsnio), netrukus šių bangų egzistavimą patvirtino viso pasaulio mokslininkai. Liucija buvo pripažinta pirmąja atradėja moterimi Lietuvoje.

Sulaukusi garbaus amžiaus Liucija aktyviai rašė mokslo populiarinimo straipsnius, padėjo jaunimui registruoti savo išradimus. Net į kasdienybę žvelgė mokslininkės akimis. Štai sukiodamasi virtuvėje prigalvodavo visiškai naujų būdų ledams, šokoladui, cukriniams konditerijos gaminiams iš uogų paruošti. Kiekvieno iš jų originalumą patvirtina specialūs liudijimai.

Straipsnis apie Liuciją portale Alkas.lt

Daug informacijos apie Liucijos mokslinę veiklą galima rasti knygoje „Atradėja Liucija Sereikaitė-Juozonienė: bibliografinė rodyklė”, Kaunas: Naujasis Lankas, 2011

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Vyda-Kęsgailaitė-Ragulskienė-insta

VYDA KĘSGAILAITĖ-RAGULSKIENĖ (1931–2009)

Atėjusi į pirmą mechanikos studijų paskaitą ir vos atidariusi auditorijos duris Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė iškart jas užtrenkė. Viduje sėdėjo 200 vyrų ir nė vienos moters. Būsima habilituota mokslų daktarė stoviniuodama koridoriuje suprato, kokie iššūkiai jos laukia. Įkvėpė oro ir duris atidarė dar kartą.

Gimusi Klaipėdoje, Vyda subrendo anksčiau laiko. Gyvenimas skirtingose Lietuvos vietovėse, tėvo kalinimas, nakvynės slėptuvėse pas svetimus žmones bei kankinanti tremties nuojauta merginos ambicijų nepakirto. Šeimoje, kurioje mokslas laikytas didžiausia vertybe, būdama 5 metukų pradėjo mokytis užsienio kalbų – net ir vasaros žaidimų metu. Iš tėvo perėmusi meilę muzikai, Lietuvos istorijai, kraštotyrai, iš motinos Vyda mokėsi lavinimuisi skirti kiekvieną minutę.

Pokario metais tremtinio dukrą globojo Kauno politechnikos instituto (dab. KTU) profesorius Vytautas Mošinskis, sudaręs sąlygas Vydai studijuoti mechaniką. Šiais mokslais ji neapsiribojo – tuo pačiu metu įgijo pianistės diplomą. Visgi pagrindine pasirinko inžinerijos sritį, tapo profesore, apsigynė habilituotos technikos mokslų daktarės vardą ir, kaip pati teigė, – „visų moterų garbę” dirbdama ten, kur įprasta matyti vyrus.

Su vyru augindama du sūnus Vyda parašė daugiau nei 250 mokslinių straipsnių, išrado arba prisidėjo prie 97 išradimų. Sprendė naujų vibrosmūginių mechanizmų ir įrengimų teorijos bei taikymo klausimus. Tai padėjo tobulinti šiuolaikinės technikos įrenginius pramonėje, aerokosmoso, medicinos, biologijos srityse, net mene – Vyda daug dėmesio skyrė virpesių ir bangų stebėjimui muzikoje.

Negana to, ji reikšmingai prisidėjo prie nukentėjusiųjų nuo okupacinio režimo atminimo įamžinimo, rūpinosi Žemaitijos paveldu.

Straipsnis Kauno technologijos universiteto laikraštyje „Studijų aidai” (apie Vydą 5 puslapyje)

Prof. Onos Voverienės straipsnis „Išsaugojusi dvasios aukštį, gaivinanti šaknis” 

Dar daugiau apie Vydą dokumentinėje apybraižoje „Profesorė Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė (1931–2009)”, Vilnius: Mokslotyros institutas, 2009

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Elena-Nijolė-Bučiūtė-insta

ELENA  NIJOLĖ  BUČIŪTĖ (1930–2010)

Architektūros riterė, sukūrusi modernizmo simboliu tapusius Operos ir baleto teatro rūmus.

Iš Krylių kaimo Rokiškio rajone kilusi Nijolė vaikystėje svajojo tapti dailininke. Planai pasisuko kitaip – su pagyrimu baigė Architektūros fakultetą.

Čia Nijolės gyvenimas įgavo neįtikėtiną pagreitį. Ji ne tik ėmėsi projektavimo darbų, bet ir tęsė mokslinę karjerą. Tapusi dėstytoja ir profesore Vilniaus inžineriniame statybos institute (dab. VGTU), studentams kėlė itin aukštus reikalavimus, skatino jų individualumą ir kūrybiškumą, nuolat tobulino studijų programas. Be to, sugebėjo kasryt į vaikų darželį sulakstyti ir tėvų susirinkimų mokykloje nepraleisti – buvo trijų vaikų mama.

Projektuojanti architektė ir universiteto profesorė – unikalus reiškinys to meto Lietuvoje. Kiek atkaklumo prireikė Nijolei, kad taptų architektūros pasaulio autoritetu? Darbe ją supo vien vyrai, o ir visuomenėje buvo priimta manyti, kad moterys projektuoti nesugeba. Nijolė įrodė, kad tokiam požiūriui pats laikas keliauti į istorijos šiukšlyną. Per savo karjerą ji suprojektavo net 50 reikšmingų statinių. Tarp jų – gyvenamieji rajonai Rokiškyje ir Ukmergėje, Lietuvos krašto apsaugos ministerijos, Valstybinio plano komiteto (dab. Ūkio ministerijos) pastatai, baldų parduotuvė Mindaugo g. Vilniuje bei jos rekonstrukcija į prekybos centrą „Maxima” ir t.t.

Įspūdingiausias Nijolės projektas – Operos ir baleto teatro rūmai. Nors ir suvaržyta nurodymų iš Maskvos, kurdama rūmus siekė atspindėti ateities architektūrą. Virtuoziškiems konstrukciniams sprendimams įgyvendinti rinkosi itin sudėtingas technologijas. Milžiniškos stiklinės sienos, netikėtų formų erdvės, šviesos ir šešėlių žaismas, apdailos medžiagų įvairovė… Nijolė išnaudojo viską, kas tuo metu buvo jai pasiekiama. Jos kūrinys tapo vienu esminių Vilniaus panoramos akcentų, o už viso gyvenimo nuopelnus architektūros menui moteris buvo apdovanota Architektūros riterio ordinu.

Įdomus straipsnis apie Nijolės gyvenimą ir darbus portale „Gimtasis Rokiškis”

Išsami Operos ir baleto teatro rūmų analizė iš architektūrinės, idėjinės pusės, taip pat Nijolės citatos Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro tinklalapyje

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

ElenaKarosaiteGimbutiene

ELENA KAROSAITĖ-GIMBUTIENĖ (1894–1982)

Nuo Vėjeliškių prie Anykščių iki Los Andželo – Elenos Karosaitės-Gimbutienės, mokslininkės agronomės pėdsakai.

Manai, kad mokslas apie žemės ūkio augalus nesudėtingas? Virdamas bulvių košę pabandykit paskaičiuoti, kiek agronomijos mokslo daktarų prireikė jas tokias dideles, sveikas ir skanias išauginti. Elena šiuos reikalus tarpukariu išmanė geriau už visus. Būtent ji parengė ir išleido pirmąjį genetikos srities mokslinį leidinį Lietuvoje – „Augalų genetika”. Studijų Maskvoje ir stažuočių Švedijoje bei Prancūzijoje metu ji įgijo naujausių žinių apie tuo metu dar visiškai šviežią mokslo šaką, be kurios sunkiai įsivaizduojame šių dienų pasaulį.

Išsilavinusi tarpukario moteris, mokslininkė, be abejo, negalėjo likti abejinga ir socialinėms aktualijoms. Moterų teisių klausimai jai buvo itin svarbūs. Elena netgi vyko į Austriją atstovauti Lietuvos Moterų tarybą, taip pat į JAV – atstovauti baigusias aukštąjį mokslą lietuves.

Antrojo pasaulinio karo metu pasitraukusi į vakarus tęsė savo visuomeninę veiklą. Gimtosios šalies ilgesį išreiškė rašydama straipsnius apie lietuvišką gyvenimo būdą, Bostone organizavo Kaziuko muges, bendradarbiavo leidžiant „Lietuvių enciklopediją”. O vedama nepasotinamo mokslinio žingeidumo sulaukusi garbaus amžiaus surinko ir suklasifikavo per 800 jūrinių moliuskų kriauklių.

Už mokslinę ir visuomeninę veiklą Elena apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 5-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Biografinė informacija

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

AntaninaGarmute

ANTANINA GARMUTĖ (1934–2011)

125 išradimai ir 10 knygų – štai tokį įspūdingą „bagažą” sukaupė iš Prienų raj. kilusi inžinierė ir rašytoja Antanina Garmutė.

Vos 14-iolikos sulaukusi Antanina pakeliui iš mokyklos buvo areštuota ir išvežta į Sibirą – vienui vieną, be tėvų. Tremtyje mokyklą turėjo atstoti alinantis darbas druskos gamykloje, tad po pustrečių metų grįžusi namo visomis išgalėmis siekė atsigriebti už prarastą laiką. Jai tai pavyko su kaupu – „prašoko” iškart tris klases, su pagyrimu baigė Kauno politechnikos instituto (dab. KTU) Cheminės technologijos fakultetą, tapo dėstytoja, docente ir ėmėsi mokslinių tyrimų.

Antaninai teko įveikti mokslo įstaigose vyravusią diskriminaciją – aukščiausio laipsnio mokslininkais galėjo tapti tik komunistinės ideologijos šalinininkai, negana to, reikėjo aplinkiniams įrodyti, kad ir moterys gali būti mokslininkėmis. Priėmusi šiuos iššūkius Antanina dirbo ištisas paras ir net sveikatai kenksmingomis sąlygomis. Jos tyrimų tikslas – rasti būdų, kaip neutralizuoti kenksmingas atliekas ir iš jų pagaminti pramonei naudingus produktus, pavyzdžiui, statybines medžiagas. Atkakli mokslininkė ištyrė 30 fabrikų atliekas, parašė 100 mokslinių straipsnių ir tų būdų sugalvojo tiek daug, kad reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos gamtos išsaugojimo ir net du kartus pateko į šalies rekordų knygą!

Prasidėjus Sąjūdžiui, Antanina mokslą išmainė į meninę saviraišką – tapo viena pirmųjų tremties ir partizaninės kovos metraštininkių. Išvažinėjusi visą šalį surinko jautrias savo likimo žmonių istorijas ir jas pavertė dokumentinėmis apybraižomis, eilėraščiais:„Ešelonai”, „Ąžuolų randai”, „Išėjo broliai”, „Motinėle, auginai” ir kt. Šių kūrinių ištraukų galima rasti mokykliniuose vadovėliuose, lietuvių išeivijos leidiniuose. Jie reikšmingi prisimenant ir apmąstant vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių.

Antaninos nuotraukos

Antaninos knyga „Išėjo broliai”

Daugiau informacijos apie Antaninos gyvenimą ir jos darbus galima rasti Dalios Paukštienės sudarytoje knygelėje „Antanina Garmutė: bibliografinė rodyklė, svarbesni mokslo darbai, išradimai, literatūriniai kūriniai” (Kaunas, Mažoji poligrafija, 2006).

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled designatkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb