Pasipriešinimas

LoretaAsanaviciuteLORETA ASANAVIČIŪTĖ (1967–1991)

Mergina iš standartinio daugiabučių mikrorajono, tapusi Lietuvos laisvės simboliu – Loreta Asanavičiūtė.

Loreta augo kartu su mama, broliu ir seserimi. Kukli ir jautri. Dirbti pradėjo penkiolikos – siuvykloje, nes norėjo padėti šeimai. Baigusi mokyklą įstojo į technikumą – buhalterinės apskaitos studijas. Dainavo folkloriniuose ansambliuose. Buvo susižadėjusi.

Taip ir panašiai galėtų prasidėti pasakojimas apie daugybę to laikotarpio lietuvių. Iki dvidešimt trejų metų vos keli Loretos gyvenimo faktai buvo išskirtiniai. Šiek tiek totoriško, ištikimųjų Lietuvos gynėjų, kraujo venose. Ir rajonas – kosmoso pilnos Karoliniškės. Viskas pasikeitė 1991 m. sausio 13-ąją. Tyli ir rami mergina stojo didvyriškai ginti Lietuvos laisvės. Budėjo prie Televizijos bokšto, netoli savo namų, naktį pradėjus artėti tankams. Jų vikšrų buvo stipriai sužalota ir tą pačią naktį mirė ligoninėje.

Visus, kurie sekė sausio įvykius, Loretos žūtis ypatingai sukrėtė. Jaunos merginos auka aštriai kontrastavo su antžmogiška karinės technikos ir grubaus sovietinio režimo grėsme.

Tai, kad Loreta tą naktį stovėjo prie televizijos bokšto, buvo drąsu. Ji nerimavo, jautė grėsmę ir vis tiek liko ginti laisvės. Tai nereiškia, kad buvo pasiryžusi aukoti savo gyvybę. Nereiškia, kad artimieji buvo pasiruošę išgyventi tokią netektį. Nereiškia, kad visa šalis žinojo, kaip tinkamai saugoti žuvusiųjų atminimą. Vis dar mokomės gyventi laisvi.

Loreta po mirties apdovanota I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

Biografija

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Marcelė-Kubiliūtė-insta

MARCELĖ KUBILIŪTĖ (1889–1963)

Lietuvos žvalgybos legenda. Moteris, kurios rankose buvo mūsų valstybės likimas – Marcelė Kubiliūtė.

Marcelė augo Tindžiulių kaime (Rokiškio raj.), pasiturinčių ir išsilavinusių valstiečių šeimoje. Pas tėvus visada buvo gausu lietuviškų laikraščių, knygų, atsišaukimų. Namų patikrinti atvykus žandarams, Marcelė, dar visai maža mergaitė, sykį stvėrė maišą nelegalios lietuviškos spaudos ir paslėpė pirtyje. Jau tada buvo drąsi.

Kai Marcelei suėjo 14 metų, brolis ją nusivežė į Vilnių, kur ji tapo „Vilties” laikraščio draugijos, kovojusios už lietuvybę, nare. Lietuviškos spaudos platinimo darbų neapleido ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vilnius ėjo iš rankų į rankas. Laisvą laiką skyrė mokyklėlės organizavimui – lietuvių darbininkų vaikus mokė nemokamai.

Lenkų karinei organizacijai POW ėmus organizuoti sąmokslą užimti visą ką tik atsikūrusią Lietuvą, Marcelė padarė viską, kad tokius kėslus sužlugdytų. Taip prasidėjo jos bendradarbiavimas su Lietuvos karine žvalgyba. Su padirbtu pasu kišenėje, prisidengusi Elzės slapyvardžiu, Marcelė pasitelkė savo nepaprastą charizmą tam, kad užverbuotų Vilniuje įsikūrusius priešų agentus. Išgavo slaptą informaciją apie perversmo planus, organizatorius ir perdavė ją Lietuvos Vyriausybei. Sąmokslas buvo kaip mat užgniaužtas, o Lietuvos valstybė – išgelbėta.

Nepaisydama rizikos, Marcelė liko okupuotame Vilniuje – toliau vykdė žvalgybos užduotis, rinko informaciją apie Lenkijos karinius dalinius. Vilniaus gatvėse netrukus pasirodė plakatai su Marcelės atvaizdu, siūlantys 5 tūkst. zlotų už jos galvą. Bet… sumani moteris paspruko priešams iš pat panosės. Už žvalgybinę veiklą ji apdovanota visais svarbiausiais Lietuvos ordinais.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, Marcelė buvo sulaikyta – įspūdinga žvalgės patirtis kėlė okupantams nerimą. Beveik metus kankinta ir tardyta, ji išliko nepalaužiama ir sugebėjo išsisukti su palyginti lengva bausme. Trejus metus praleidusi tremtyje, 1949 m. Marcelė grįžo į numylėtąjį Vilnių. Deja, bergždžios darbo paieškos, nuolatinis agentų persekiojimas ir sunki liga neleido jai atsikvėpti iki pat paskutinių gyvenimo dienų.

Išsamus straipsnis apie Marcelės gyvenimą portale „Bernardinai.lt”

Taip pat įdomus straipsnis portale „Vakarų ekspresas”

Dokumentinis vaidybinis filmas apie Marcelę iš ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą”

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Dalia-Grinkevičiūtė-insta

DALIA GRINKEVIČIŪTĖ (1927–1987)

Lietuviškas Sizifo mitas – tai Dalios Grinkevičiūtės biografija.

Kauno inteligentų šeimoje augusią Dalią vos keturiolikos nusinešė pirmoji masinių trėmimų banga. Kartu su mama ir broliu ji išvežta į Altajaus kraštą, o po metų – toliau už poliarinio rato. Klaikios gyvenimo sąlygos tempiant rąstus iš Lenos žiočių, nuo bado ir ligų aplink tvyranti mirtis… Dalia ryžosi imtis rizikingo pabėgimo plano ir kartu su mama nelegaliai grįžo į Lietuvą.

Gimtinė jas pasitiko pasikeitusi. Naujajame absurdo pasaulyje jos buvo nuteistos viso gyvenimo bausmei ir persekiojamos. Besislapstant mirė Dalios mama, o dukra savo rankomis iškirto cementą gimtųjų namų rūsyje ir ją ten palaidojo. Netrukus Dalia buvo išduota, o tardymo kameroje atsisakiusi bendradarbiauti – išsiųsta į sunkiųjų darbų kalėjimą.

Lageris Daliai tapo pirmuoju universitetu, o čia kalėję menininkai ir mokslininkai – jos dėstytojais. Po Stalino mirties Dalios bausmė „sušvelninta”, ir ji vėl ištremta į Sibirą. Ilgainiui įstojo į Omsko medicinos institutą. Turėdama fenomenalią atmintį ir klausą, talentą teatrui ir šokiui, Dalia pasirinko mediciną kaip labiausiai nuo politikos nutolusią sritį. Pabaigė mokslus jau Lietuvoje, su pagyrimu.

Įsidarbinusi Žemaitijos provincijoje, Laukuvos ligoninėje, laisvu laiku ji be atvangos vykdavo į teatrą, bibliotekose studijuodavo politinių kalinių bylas. Ir ten, ir čia bandė apčiuopti laisvo žmogaus portretą. Nors turėjo progą pagaliau gyventi ramiai, pati nuėjo į „saugumą” ir papasakojo apie rūsyje palaidotą motiną prašydama leidimo ją perlaidoti. Toks prašymas, nors ir buvo patenkintas, užtraukė sistemos rūstybę. Ilgainiui Dalia atleista iš darbo be galimybės įsidarbinti kitur, persekiojama, tardoma. Saugumiečių žiaurumą ypatingai audrino žinia, kad užsienyje plinta jos atsiminimai. „Yra įvairūs pasipriešinimo būdai: Išgyventi, kai turi numirti; atsiminti, kai privalai užmiršti; mąstyti, kai privalai nemąstyti” – rašė Dalia.

Dalios rašyti tekstai lietuvius pasiekė Sąjūdžio metu, praėjus metams po jos mirties. Tai buvo sudrebino visą judėjimą ir ypač tuos, kurie beveik nieko nežinojo apie tremtį. Dar po keleto metų, persodinant bijūnų krūmą, Kaune rasti jos prieš keturis dešimtmečius užkasti originalūs atsiminimai.

Tremtinys lietuvis Jakutijoje

Aušra Martišiūtė-Linartienė apie Dalią portale „Šaltiniai.lt”

Vytenės Muschick straipsnis kultūriniame laikraštyje „Literatūra ir menas”: „Dalia Grinkevičiūtė: „Pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms” 

Virginijos Skučiautės straipsnis portale „Diena.lt” apie Dalią

Draugės Aldonos Šulskytės atsiminimai

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

joana-griniuviene-insta

JOANA PAVALKYTĖ-GRINIUVIENĖ (1865–1918)

Ilgam ir nuobodžiam „politikavimui” Joana Pavalkytė-Griniuvienė savo laiko negaišdavo – kovai su caro valdžia ji imdavosi konkrečių veiksmų.

Joana gimė bajorų šeimoje Šikšnių dvare netoli Kybartų. Baigusi progimnaziją, ruošėsi tapti mokytoja. Toks planas nešdegė – brolis už dalyvavimą riaušėse buvo išvarytas iš universiteto, todėl ir Joana laikyta pernelyg nepatikima, kad galėtų mokytojauti. Nutarusi žūtbūt gyventi savarankiškai, ji išvyko į Sankt Peterburgą – ten įsidarbino pinigų fabrike. Po kurio laiko grįžusi į Lietuvą atidarė skalbyklą, darbavosi plentų inžinerijos biure. Ir visiškai nepaisė aplinkinių apkalbų dėl neva praščiokiško, bajoraitei netinkamo gyvenimo būdo.

Sukūrusi šeimą su Kaziu Griniumi, ir jų namams Marijampolėje tapus tautinio atgimimo centru, Joana visa galva pasinėrė į kovą už lietuvybę. Atkaklumo ir išmonės tam turėjo per akis.
Gudriai maustydama žandarus ji gabeno į Lietuvą šūsnis draudžiamos spaudos. Suorganizavo pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje” pastatymą Marijampolėje. Subūrusi lietuvišką chorą bažnyčioje giedojo tol, kol užgožė visus kitus balsus – taip pasiekė, kad mišios būtų laikomos ir lietuvių kalba. Keliolikos kilometrų atstumas iki artimiausio mitingo jai irgi nebuvo kliūtis – įveikdavo jį pėsčiomis. Caro karinius pulkus įtikinti sukilti prieš savo pačių vadovybę? Joana sugebėjo net ir tai.

Nuolatinė rizika, kalėjimas net būnant nėščia, traukimasis nuo karo fronto į rytus alino net tokią stiprią moterį, sunkios ligos nutraukė jos aktyvią veiklą. 1918 m. Joana tragiškai žuvo – plėšikaujantys bolšveikai nušovė ją jos pačios namuose.

Straipsnis „Moteris, laužiusi formalumus” portale Sūduvis.lt: 1 dalis, 2 dalis.

Straipsnis apie J. Pavalkytę-Griniuvienę portale „Noriu žinoti”

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

Birutė-Vanda-Mažeikaitė-Ramanauskienė-insta

BIRUTĖ MAŽEIKAITĖ-RAMANAUSKIENĖ (1924–1996)

Kas ir kada ją išduos – Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė nežinojo. Ilgus metus bunkeriai ir specialiųjų tarnybų persekiojimas buvo jos kasdienybė. Pasiryžusi kovoti dėl Lietuvos laisvės, partizanų ryšininkė, slapyvardžiu Vanda, sąmoningai priėmė visą riziką.

Birutė gimė Jackonių kaime (Alytaus raj.), gausioje ūkininkų šeimoje. Nuo mažumės gerai žinojo, kad žmogus be savo krašto – niekas. Šis įsitikinimas suvedė ją su bendraminčiu Adolfu Ramanausku, dėsčiusiu jai Alytaus mokytojų seminarijoje. Mylimajam įstojus į partizanų gretas, Birutė priėmė didžiulės drąsos reikalavusį sprendimą sukurti su juo šeimą. Gerai žinojo, kad rizikuoja gyvybe. Nepaisant to, slaptos ceremonijos metu prisiekė dėti visas pastangas, kad galėtų eiti laisvės keliu – kartu.

Taip 21-erių Birutė tapo partizanų vado bendražyge ir ryšininke. Prisidengdama slapyvardžiu kurį laiką mokytojavo, rengė ir platino partizaninę spaudą, padėjo gydyti sužeistus kovotojus. Gyvenimo sąlygos buvo be galo sudėtingos, kartais atrodė, kad iš nuovargio kristų ant žemės ir nebeatsikeltų. Bet rytui išaušus prisimindavo, kad gali šį tą padaryti dėl Lietuvos, kuriai pasišventė, tad ir vėl kabindavosi į gyvenimą.

Adolfo, Birutės ir jųdviejų dukros paieškai priešai skyrė itin daug dėmesio, tam suburtos kelios dešimtys specialiųjų agentų. 1956-aisiais šeima buvo išduota. Kalėjime Birutė buvo tardoma ir mušama, galiausiai ištremta į Sibirą. Vergiškas darbas, nežmoniški prižiūrėtojai, Lietuvoje likusi dukra, prisiminimai apie nukankintą vyrą… niekas nepalaužė Birutės. Ji kategoriškai atsisakė okupantams rašyti malonės prašymą. Buvo tikras orumo pavyzdys.

Po kelerių metų grįžti į Lietuvą nebuvo lengva. Kalėjimo patirtis lydėjo tarsi tamsus šleifas – net pakeitus specialybę niekaip nepavyko gauti kvalifikuoto darbo, ramybės vis nedavė „saugumiečiai”. Nepaisydama persekiojimų ir grasinimų, Birutė niekada nesutiko bendradarbiauti su okupantais. Lietuvai tapus nepriklausoma, kartu su dukra parengė spaudai Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimus, kurie suteikė daug vertingos istorinės medžiagos apie partizaninį judėjimą. Pačios Birutės prisiminimai kol kas nėra išleisti.

Laida „Vyrų šešėly” apie B. Mažeikaitės-Ramanauskienės gyvenimą. Kalba jos dukra ir anūkė. 

Apie Birutę rašo Ona Voverienė knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys”, antra dalis, 2015 .

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Tamašauskaitė-Antanina-insta

ANTANINA TAMAŠAUSKAITĖ (1814–1883)

Lietuviškoji amazonė! Su ietimi rankoje Antanina Tamašauskaitė kovojo už gimtinės laisvę.

Iš Raseinių kilusi bajoraitė išsiskyrė jautrumu neteisybei, kurią matė valdant carui. Besimokydama Kražių benediktinių vienuolyno mergaičių mokykloje, nebegalėjo ramiai nusėdėti pro šalį žygiuojant sukilėlių kariuomenei. Įkvėpta Emilijos Pliaterytės pavyzdžio, šešiolikmetė Antanina tiesiai iš mokyklos suolo nudrožė pas kariuomenės generolą ir paprašė būti priimta į būrį kovai.

Sutikta su dideliu džiaugsmu, mikliai išmokusi joti ir valdyti įvairius ginklus, mūšio lauke ji stojo į pirmąsias karių gretas. Ne tik demonstravo neįtikėtiną ryžtą, bet ir įkvėpė ištisus sukilėlių būrius. Už pasižymėjimą mūšiuose jaunajai Antaninai buvo suteiktas leitenantės laipsnis.

Po sukilimo Antanina ilgus metus praleido užsienyje, kol gavo caro amnestiją. Ar buvo jau susitaikiusi su svetima valdžia? Toli gražu. Po pirmojo sukilimo praėjus trims dešimtmečiams lietuviai ir lenkai dar kartą griebėsi ginklų, o narsioji Antanina ir vėl buvo sukilėlių gretose – rūpinosi sužeistais kariais.

Straipsnis apie moteris-kares portale „Kamanė.lt”

 d

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Juozapota-Baltuskaite-insta

JUOZAPOTA BALTUŠKAITĖ (1862–1936)

 

Šiokiadieniais su grėbliu, per javapjūtę su pjautuvu, nužydėjus linams – su bruktuvu, o šventadieniais – su atlaidų rūbais. Taip Juozapota Baltuškaitė visas gimtųjų Anykščių apylinkes išvaikščiojo. Tik ne ūkio darbus dirbdama, o draudžiamas knygas gabendama, kimšte prikimštas po drabužiais ir gudriom maskuotėm, ilgus metus saugojusiom ją nuo šnipų ir žandarų.

Gūdūs carinės priespaudos laikai nesuteikė anykštietei galimybės mokslo ragauti, bet vos iš brolių namie pramokusi skaityti ir rašyti Juozapota pajuto aistrą knygoms. O netrukus jau ne vien knygas slapta gabeno, bet ir ginklus, ir šaudmenis. Tikra kovotoja iš prigimties, ji ėmėsi ir gana rizikingų žygių. Štai kad ir prieš tuometinį Ukmergės policijos viršininką, pagarsėjusį žiaurumu lietuviams. Trys keliai jį vedė iš Ukmergės: per Jonavą, Uteną ir Anykščius. Visuose jo laukė Juozapotos suorganizuota pasala. Netituluota Lietuvos karininkė!

Trumpa biografija

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Pleteryteinstagramm

EMILIJA PLIATERYTĖ (1806–1831)

Lietuviškoji Žana d’Ark. Taip dažnai vadinama Emilija Pliaterytė, 1831 m. vykusio sukilimo karinių pajėgų kapitonė.

Emilija buvo kilusi iš garsios grafų Pliaterių giminės. Gimė Vilniuje, tačiau, išsiskyrus tėvams, kartu su mama persikėlė gyventi į Daugpilį. Emilija nuo pat mažens buvo mokoma istorijos ir matematikos, turėjo mokytojus-eruditus. Mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų, italų, lenkų, rusų, lietuvių kalbas. Emilija nebuvo tipinė mergaitė, jai visiškai nerūpėjo žaidimas lėlėmis, puošnūs drabužiai, galantiški šokiai. Anksti išmoko valdyti ginklą, taikliai šaudyti, fechtuotis, jodinėti. Kai mirė mama, Emilijai buvo 24 metai. Po jos mirties mergina bandė užmegzti ryšius su tėvu, tačiau jis ją atstūmė ir įskaudino. Netrukus kartu su pusbroliais Emilija įsijungė į rengiamo sukilimo darbus. Kaip ji pati rašė savo dienoraštyje, „vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai kaip įkvėpimą, nes daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, lydėjo mane“.

Kai sukilimas pradėjo plisti, Emilija su savo adjutante Marija Prušinskaite ir pusbroliu Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje 1831 m. kovo 29 d. paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir pasakė trumpą kalbą. O jau kitą dieną su savo būriu, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų valstiečių vyrų, pradėjo mūšius. Kai sukilėlių kariuomenė buvo perorganizuota, Emilijai suteiktas kapitono laipsnis ir I-asis lietuvių pulkas. Liepą, praėjus keturiems mėnesiams nuo sukilimo pražios, buvo nuspręsta trauktis Prūsijos link, tačiau Emilija pareiškė, kad kovos už Tėvynę tol, kol bus gyva. Ji kartu su kitais sukilėliais iškeliavo tęsti kovų: slapstydamiesi ėjo miškais, daugiausiai naktimis, kentėjo badą ir troškulį. Nusilpusi, pavargusi, žaizdotomis kojomis buvo priimta į Justinavo dvarą, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos nebeįstengė sugrįžti į kovos lauką. Ten, sulaukusi 25-erių, ir mirė.

emilija-pliateryteNuo tada Emilija tapo legenda Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje.

Maršrutas Vilniuje ir jo apylinkėse, aplankant su Pliaterytės gyvenimus susijusias vietas

Straipsnis apie Emiliją portale „Bernardinai.lt”

Dar vienas straipsnis „Lietuvos Žana d’Ark – Emilija Pliaterytė” portale „Respublika”

Ir dar vienas – „1831 metų sukilimo Lietuvoje didvyrė” portale „XXI amžius”

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Simaiteonainsta

ONA ŠIMAITĖ (1894–1970)

Bibliotekininkė, išsaugojusi nuo mirties dešimtis Vilniaus žydų.

Ona gimė Akmenėje, neturtingoje šeimoje, kuri, ieškodama geresnio gyvenimo, nusprendė persikelti į Rygą. Užklupus I pasauliniam karui, visa šeima išvažiavo į Rusiją, tačiau po jo sugrįžo į Lietuvą. Čia Ona susirado mokytojos darbą Kauno žydų pradinėje mokykloje. Ten ji praleido kelis metus ir nusprendė stoti į Kauno universitetą mokytis humanitarinių mokslų. Būdama 46-erių, pradėjo dirbti skirtingose Kauno bibliotekose, o po kelių metų buvo perkelta į Vilniaus universiteto biblioteką. Prasidėjus nacių okupacijai ir atsiradus Vilniaus žydų getui, Ona jautė privalanti padėti žydams ir kaip nors juos apsaugoti, nors žydų gelbėtojams grėsė tas pats, kas ir patiems žydams. Kaip rašė Ona, „gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimybę nusiprausti ir t. t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalių galimybių nebeturi, bet Damoklo kardas kabo ant jų galvų, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti kas netingi.”

Štai čia bibliotekininkės darbas jai ir pasitarnavo. Ona gavo leidimą lankytis gete kaip bibliotekos darbuotoja, kad galėtų surinkti neva pas žydus studentus likusias universiteto bibliotekos knygas. Pasinaudodama šia priedanga, į getą ji nešdavo savo pirktą maistą (nors pati gyveno skurdžiai), nelegalius dokumentus, o išeidama išnešdavo krepšyje užmigdytus vaikus, dienoraščius ir kt. svarbius dokumentus. Naciai, įtardami jos veiklą, Oną buvo suėmę tris kartus, bet jai vis pavykdavo išsisukti. Ketvirtąjį kartą suimtai Onai buvo paskelbta mirties bausmė, tačiau, profesoriams papirkus pareigūnus, moterį nuspręsta išsiųsti į koncentracijos stovyklą. Ona ją išgyveno ir savo likusį gyvenimą praleido Prancūzijoje. 1966 m. jai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Vilniuje Onos Šimaitės vardu pavadinta gatvė, Vilniaus universiteto Simono Daukanto kiemelyje įrengta memorialinė lenta.

„Žinių radijo” laida apie O. Šimaitę, laidoje skamba ir jos pačios balsas

Straipsnis „Ona Šimaitė – lietuvių Irena Sendler” portale „Bernardinai.lt”

Apie O. Šimaitės gyvenimą išleista knyga „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas”

 

- – - - – - - – - - – - - – - - – - - – - - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - - – - – - – - – - – - -

 

Bortkeviciene-insta

FELICIJA BORTKEVIČIENĖ (1873–1945)

Maištininkė, feministė, knygnešė, politikė, leidėja. Ir tai net ne visi žodžiai, kuriais galėtume apibūdinti Feliciją Bortkevičienę.

Ši Lietuvos istorijai svarbi moteris gimė liberalioje bajorų šeimoje, Panevėžio raj. esančiame Linkaučių dvare. Pradžioje Felicija buvo mokoma namuose, tačiau vėliau lankė Kauno mergaičių gimnaziją. Tvirtas Felicijos charakteris pasireiškė jau tada. Kartu su kitomis mergaitėmis atsisakiusi eiti melstis į cerkvę, Felicija buvo pašalinta iš gimnazijos kaip viena iš streiko organizatorių. Mokslus tęsė Vilniaus gimnazijoje, kur buvo priimta su sąlyga, kad neorganizuos maišto. Ją baigusi, išvyko į Varšuvą studijuoti istorijos ir prancūzų kalbos slaptuose moterų kursuose. Vėliau persikėlė gyventi į Vilnių, o čia pradėjo aktyvų visuomeninį gyvenimą.

Nors augo lenkiškai kalbančioje šeimoje, Felicijai ir jos artimiesiems lietuvybė buvo svarbi. Felicija domėjosi 1863 m. sukilimu, lietuvių išsivadavimo judėjimu, knygnešiais. Atvykusi į Vilnių, privačiai mokėsi lietuvių kalbos. Pamažu Felicija įsiliejo į Vilniaus inteligentų būrelį ir perėmė tautinio atgimimo idėjas. Ji tapo pirmąja moterimi, priimta į lietuvybę skatinusią „Dvylikos Vilniaus apaštalų” grupę. Bortkevičių namai pamažu tapo inteligentų traukos centru, čia pradėtas organizuoti ir moterų judėjimas, kurio viena iš pradininkių buvo Felicija. Moteris taip pat pradėjo platinti draudžiamą lietuvišką literatūrą, turėjo slaptus knygų sandėlius, rūpinosi spaudos gabenimu į Vilnių. Ji aktyviai dalyvavo visuomeninėse, labdaros organizacijose, partijų veikloje, pasižymėjo Didžiajame Vilniaus Seime. Ilgą laiką dirbo skirtingų lietuviškų laikraščių leidėja, redaktore, dėl cenzūros nepaisymo buvo ne kartą areštuota ir kalinta. Išrinkta į Steigiamąjį Seimą, tapo viena pirmųjų moterų parlamentarių Lietuvoje, o 1926 m. buvo viena iš dviejų moterų (kita – G. Petkevičaitė-Bitė), kandidatavusių į Prezidento postą.

Straipsnis apie F. Bortkevičienės gyvenimą „Jai buvo lemta būti tarp „dvylikos Vilniaus apaštalų” portale „Tapati”

Straipsnis „Nepriklausomybės sąsiuviniai. Nepriklausomybės punktyras Felicijos Bortkevičienės biografijoje” LRT.lt portale

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled design atkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb