Sportas/aviacija

Paulina-Radziulyte (1)PAULINA RADZIULYTĖ-KALVAITIENĖ (1905–1986)

Kai 1928-ųjų metų Amsterdamo olimpinėse žaidynėse moterims pirmą kartą buvo leista dalyvauti lengvosios atletikos rungtyse, Lietuvai atstovauti pasiryžo Paulina Radziulytė-Kalvaitienė.

Žymiausia tarpukario sportininkė savo kelią Olimpiados link pradėjo 1923-iaisiais susikūrusiame Moterų sporto mėgėjų ratelyje. Tai buvo pirmoji ir vienintelė moterų sporto organizacija to meto Lietuvoje. Ji vienijo mėgėjus – profesionalių sportininkų paprasčiausiai nebuvo. Trūko kokybiškų aikštynų, inventoriaus, o aktyviai sportu užsiimti galėjo tik tie, kurie sugebėjo treniruotes ir varžybas derinti su darbu.

Negana to, visuomenė smerkė moterų fizinį lavinimąsi – sportininkės laikytos grubiomis, suvyriškėjusiomis. Ilgą laiką moterų sporto pasiekimai visuomenei atrodė per menki, kad būtų svarstoma galimybė joms leisti dalyvauti olimpinėse žaidynėse ar juo labiau finansuoti jų kelionę.

Sporto entuziastės su tokiu požiūriu nesutiko. Žurnale „Sporto tribūna” rašyta: „Klysta tas, kas sako, kad mūsų lietuvaitės turi gėleles auginti, darželius ravėti ir vaikščioti nuleidus akutes. Argi toks yra moters idealas? Ne. Reikia su tuo kovoti ir viena iš tų kovos priemonių yra sportas. Sportuojanti moteris gyvenimo audrų nebijos ir drąsiai stos į buities kovą šalia vyro”.

Prie Lietuvos olimpiečių rinktinės prisijungusi Paulina iššūkių ir kovų savo gyvenime tikrai nevengė. Vienintelė rinktinės moteris buvo kaip niekas kitas tituluota – jai priklausė net 27 įvairių nuotolių bėgimų, ieties metimo, rutulio stūmimo, šuolių į aukštį ir į tolį Lietuvos rekordai. Olimpinėse žaidynėse Paulina varžėsi 800 m bėgimo rungtyje. Nors galutinėje įskaitoje jos rezultatas buvo priešpaskutinis, tai vis tiek geriausia Lietuvos lengvaatlečių vieta tų metų Olimpiadoje.

Paulina garsi ir kaip krepšininkė. Jos atstovaujama Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos komanda penkiskart triumfavo Lietuvos moterų krepšinio pirmenybėse. Paulina dalyvavo ir pirmajame Europos moterų krepšinio čempionate. Iki paskutinės minutės kelionei labai stigo lėšų, o jau nuvykus į Romą sugedo net du lietuves vežę automobiliai, todėl joms teko kelis kilometrus kulniuoti pėsčiomis. Krepšininkių jokie nesklandumai nepalaužė ir jos iškovojo Europos vicečempionių titulą.

Apie tarpukario moterų sportą skaitykite Ingridos Jakubavičienės straipsnyje „Moterys Lietuvos sporto arenoje XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje: pasirinktas ar primestas vaidmuo”

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Elena-Lukauskienė-Raclauskaite-insta

ELENA STANKEVIČIŪTĖ-RACLAUSKIENĖ-LUKAUSKIENĖ (1909–1959)

Link Argentinos krantų Elena plaukė su Lietuvos moterų šachmatų čempionės titulu ir lietuvišku tautiniu kostiumu lagamine. Tolimų kraštų egzotika, partijos su geriausiomis viso pasaulio žaidėjomis… Įpusėjus turnyrui staiga viskas apkarsta. Žaidėjus pasiekia žinia apie karą – Europa dega! Kaip bomba tiksli laikrodis, verčiantis pasirinkti – pavojų kupina kelionė atgal į tėvynę ar patogus gyvenimas Argentinoj. Elena sapnuoja, kad šachmatų lentoje neliko nė vienos baltųjų figūros, vien juodos.

Tarpukariu Elena dirbo lino tipo mašinų operatore spaustuvėje. Lietuvoje moterys į šachmatų sportą neįsileistos iki pat 1938 m. Tais metais vykusį Lietuvos čempionatą Elena ir laimėjo. Kas ją atvedė prie šachmatų lentos? Su kuo treniruodamasi įvaldė lentos gudrybes?

Aišku viena – Elena buvo užsispyrusi. Nelengva buvo ryžtis vykti trijų mėnesių kelionėn į Buenos Aires. Pakeliui slėptis išgirdus oro pavojų, matyti ties valstybių sienomis išsirikiavusias armijas. Nelengva turnyro metu atlaikyti žiūrovų dėmesį žaidėjų moterų išvaizdai. Laive kolegos vyrai netgi organizavo gražiausios šachmatininkės rinkimus, kol patys vienas su kitu lygiavosi tik prie šachmatų lentos. Dar sunkiau buvo sugrįžti laivu, visiem krūpčiojant iš baimės dėl minų vandenyje. Kolegos prisimena, kad Elena ilgomis dienomis pradėdavo dainuoti liaudies dainas ir buvo tikras kantrybės įsikūnijimas.

Nacių okupacijos metu kartu su vyru Miku Lukausku Elena išgelbėjo buvusio spaustuvės, kurioje dirbo, savininko, žydo, vaikus – devynmetį Pesachą ir penkiametę Chaną. Patys neaugindami vaikų, Elena su vyru stipriai rizikavo – kas nors galėjo lengvai išgirsti vaikiškus balsus. Elena pasirinko žaisti baltomis figūromis ir laimėjo. Po karo vaikai grįžo pas koncentracijos stovyklą išgyvenusią motiną.

11268.2a514c54.630x354o.245dea092ed9

Trumpa biografija

Tarp visų Pasaulio šachmatų čempionato Buenos Airėse dalyvių galima pamatyi ir Eleną su tautiniais rūbais

Elenos ir jos Vyro Miko išgelbėtų žydų vaikų istorija (anglų k.)

Apie lemtingą čempionatą Buenos Airėse

Lietuvių komandos kapitono atsiminimai apie kelionę: Ksaveras Andrašiūnas „Gyvybės gambitas”, Homo liber, 2016

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Elena-Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė-insta

ELENA KUBILIŪNAITĖ-GARBAČIAUSKIENĖ (1900–1997)

Kaip Lietuvoje atsirado krepšinis?

Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė buvo lengvaatletė, troškusi sportu sudominti ir tautiečius, tuomet dar įsitikinusius, kad tai – dykaduonių užsiėmimas. Iš kaimynų latvių sužinojo apie naują žaidimą – estetišką, įdomų, visapusiškai lavinantį kūną. Savo lėšomis įsigijo reikiamą kamuolį, lanką, į talką subūrė bendramintes ir įrengė aikštelę. Ten, Kauno Ąžuolyno, 1921 m. ir įvyko pirmosios krepšinio treniruotės bei varžybos. Jose dalyvavo vien tik moterys. Elena užtruko bent metus, kol visiems Lietuvoje įrodė, kad krepšinis – ne tik „bobų” reikalas.

Tuomet iš vokiečių kalbos išvertė ir išleido pirmąsias lietuviškas krepšinio taisykles. Tiesa, leidinio autoriumi buvo nurodytas kariškis ir sportininkas Steponas Darius. Elena suprato, kad į moters parengtą leidinį bus žvelgiama kreivai, o tai nepadės įvirtinti naujos sporto šakos. Taigi paaukojo garbingą autorės vardą vardan krepšinio populiarinimo.

Net ir po darbų Švietimo ministerijoje bei VDU bibiotekoje Elena vakarais ir savaitgaliais rasdavo laiko rengti reklamines-informacines brošiūras apie sporto naudą žmogui ir valstybei, steigti pirmąsias šalyje sporto organizacijas – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą, Lietuvos sporto lygą, – redaguoti pirmąjį sporto žurnalą „Lietuvos sportas”. Be to, ji ir pati užsiėmė tuo, ką su tokiu užsidegimu visiems propagavo – jai priklausė įvairių distancijų bėgimo, šuolio į tolį, šuolio į aukštį, rutulio stūmimo, disko metimo, trikovės Lietuvos rekordai.

E. Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės redaguotas pirmasis sporto žurnalas „Lietuvos sportas”

Straipsnis „Lietuvos krepšinis Kaune gimė kaip „bobų zabava” portale Diena.lt

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

VeronikaSciukauskaiteVERONIKA ŠČIUKAUSKAITĖ (1913–2006)

Ką reiškia tapti Lietuvos čempionu, kai tau vos šešiolika? Atsakymą į šį klausimą puikiai žinojo Veronika Ščiukauskaitė. kuri, sulaukusi šio amžiaus, tapo Lietuvos teniso čempione ir vėliau šį titulą apgynė dar 15 metų iš eilės.

Dar būdama keturiolikos primajame Kauno miesto teniso turnyre Veronika pasirodė kaip geriausia sportininkė, po kelių metų savo meistriškumą pademonstravo ir tarptautinėse varžybose. Kartu su Veronika tenisą žaidė ir sesuo Jadvyga. Jos visą 4-ąjį dešimtmetį buvo geriausios Lietuvos tenisininkės, nuolat susirungdavusios finaluose. Moterų vieneto varžybose Veronika visada nugalėdavo jaunesnę seserį. Tiesa, abi moterys šio sporto aukštumų pasiekė be profesionalių trenerių pagalbos, teniso jos mokėsi savarankiškai, iš

pradžių net neturėdamos tam tinkamų rakečių.

Veronikos karjera buvo įspūdinga, ji 16 kartų laimėjo Lietuvos moterų dvejetų pirmenybes ir 13 kartų tapo šalies čempione mišrių dvejetų varžybose. 1930-1938 metais ji tapo daugelio tarptautinių teniso turnyrų Kaune, Sopote, Rygoje, Taline, Karaliaučiuje, Helsinkyje ir Stokholme nugalėtoja. Karo metais Veronika pasitraukė į Vokietiją, o atsiradus galimybei persikėlė į JAV. Veronika taip pat buvo viena pirmųjų garsiojo tenisininko Vito Gerulaičio trenerių, kuriam padėjo žengti pirmuosius žingsnius šiame sporte.

Iš „Amerikos balso” archyvų: pokalbis su Veronika, įrašytas 1982 m. (2:34:45 – 2:45:16)

Veroniką Ščiukauskaitę min ir Ingrida Jakuavičienė Lietuvos Edukologijos Universiteto istorijos mokslo darbe “Moterys Lietuvos sporto arenoje XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje: pasirinktas ar primestas vaidmuo

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Liorentaite-insta

ANTANINA LIORENTAITĖ (1906–2003)

„Jeigu tikčiau, dar ir į raketą sėsčiau”, – taip jau sulaukusi garbaus amžiaus sakė Antanina Liorentaitė, pirmoji lakūnė ir parašiutininkė moteris Lietuvoje.
Antanina gimė Žvirgždaičiuose, Šakių raj., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigusi gimnaziją Vilkaviškyje, išvyko į Kauną ir ten dirbo pašto telegrafo darbuotoja. Tačiau Antanina netrukus susidomėjo aviacija, ypač po to, kai lakūnas brolis Jonas Liorentas kartą paskraidino sesę lėktuvu virš Kauno. Antaninai tai buvo įsimintina patirtis, po kurios ji nusprendė stoti į Lietuvos aeroklubo civilinių lakūnų kursus. 1933 m., būdama 26-erių, ji tapo diplomuota pirmąja Lietuvos moterimi lakūne, kuri vėliau buvo įtraukta ir į ypač aukštos kvalifikacijos lakūnų eskadrilę, tinkamą skraidyti karo sąlygomis.

Antanina pasižymėjo dar ir tuo, kad buvo ir pirmoji parašiutininkė Lietuvoje. Savo pirmąjį šuolį iš lėktuvo ji atliko 1936 m. birželio 7 d. vykusioje aviacijos šventėje Tauragėje. Žurnalas „Lietuvos sparnai” apie šį šuolį rašė: „…nusistebėjimą žiūrovams sukėlė panelė lakūnė A. Liorentaitė, iššokdama iš lėktuvo su parašiutu. Pradžioje žiūrovai net nenorėjo tikėti, kad tą drąsų žygį atliko moteris. Tačiau tauragiškiai netrukus įsitikino, kad tai tikrai moters žygis, ir karštai sveikino pirmąją Lietuvos moterį, iššokusią su parašiutu.”

Karo metais Antanina pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV ir nors aviacijos srityje nebedirbo, šiam pašaukimui išliko neabejinga visą gyvenimą. Savo kukliomis santaupomis parėmė paminklo S. Dariui ir S. Girėnui Kaune statybą. 1993 m. už nuopelnus Lietuvos aviacijai buvo apdovanota Dariaus ir Girėno medaliu. A. Liorentaitės vardu pavadinta ilgiausia Žvirgždaičių gatvė.

liorentaite

1988 m. video interviu su A. Liorentaite

E. Mildažytės dokumentinis filmas apie A. Liorentaitę „Į raketą sėsčiau”

Šiek tiek nuotraukų ir biografinis straipsnis Lietuvos aviacijos istorijos tinklalapyje. „Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė kaip magnetas traukė ir kvietė mane skristi, pakilti aukštai aukštai…”

Straipsnis apie A. Liorentaitę „Kauno dienoje”

 

 

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled design atkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb