Švietimas

MeileLuksieneMEILĖ JULIJA MATJOŠAITYTĖ-LUKŠIENĖ (1913–2009)

„Per mūsų sudėtingą istoriją sunkiais, dažnai purvinais batais eina vergas, jis giliai įsisiurbęs į beveik kiekvieno mūsų vidų.” Taip Meilė kalbėjo pirmajam Sąjūdžio suvažiavimui. Buvo idealistė, bet nuo realybės neatitrūkusi. Žinojo, kad laisvos mokyklos ir demokratinės šalies po tiek metų okupacijos ir visuomenės traumų sukurti lengvai nepavyks. Užtat pati kalnus vertė, kad kuo greičiau atkurtoje Lietuvoje įvyktų švietimo reforma.

Gimusi Vienoje, svarbiausias vaikystės akimirkas Meilė patyrė Vilniaus senamiestyje. Šeima ugdė savarankišką moterį, jaučiama priespauda – kovotoją. Išvykusi į Kauną, įstojo studijuoti chemijos, tik po to pasuko link humanitarinių mokslų. Pirma jos studija – apie Joną Biliūną, kurį pažinojo ir iš mamos, Julijos Janulaitytės-Biliūnienės-Matjošaitienės, pasakojimų.

Lietuvos okupacija atnešė „pagrabines” nuotaikas ir gėdą. Meilė buvo įsitikinusi, kad būtent autoritarinis Antano Smetonos režimas trukdė šaliai tapti laisvų ir atsakingų piliečių visuomene, pasiryžusia ginti tėvynę. Kultūroje vyravo „ne kovotojo, o kentėtojo nuostata”. Užtat Meilė rinkosi priešintis okupacijai dirbdama švietimo darbą net ir sunkiomis sąlygomis.

Būtent dėl pastangų ugdyti kritiškai mąstančias asmenybes, „idėjinio pobūdžio klaidų”, kaip buvo oficialiai teigiama, moteris buvo išmesta iš Vilniaus universiteto. Ne kartą kvočiama saugumo struktūrų, ji darbą tęsė nedideliame pedagogikos institute (dab. Ugdymo plėtotės centras).

Turinti puikų sisteminį mąstymą, išmananti pedagogikos teorijas, nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Meilė ėmėsi politinio darbo dėl švietimo sistemos atnaujinimo. Jos sukurta „Tautinė švietimo koncepcija” tapo lietuviškos mokyklos pagrindu. Vadovaudama jos kūrimui Meilė siekė pašalinti „intelektinį vangumą ir minties blankumą” skatinusias sovietines atgyvenas. Patriotiškumą derino su atvirumu pasauliui ir pagarba kitokiam. Didžiausia vertybė jai buvo žmogus, o į mokinius skatino žiūrėti kaip į individualybes.

meile-luksiene-aidas-lt-nuotr1-e1384946558944-300x250Meilė netruko pastebėti, kad jos idėjos greitai pamirštamos, pertvarka išsigimsta. Ką ji pasakytų apie šiandieninį mokyklų darbą?

Darius Kuolys apie Meilę “Lituanistų sambūrio” interneto psulapyje

Meilės Lukšienės kalba iš 1988 m. spalio 22-23 Vilniuje vykusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, portale Bernardinai.lt

 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Laima-Marija-Tupikienė-insta

LAIMA MARIJA TUPIKIENĖ (1935–1989)

Jeigu galėtum iš esmės pakeisti mokyklų programas – nuo ko pradėtum? Laima Marija Tupikienė byrant Sovietų Sąjungai būtent ir sprendė tokį klausimą.

Mokslų daktarė, lituanistė, pedagogė, kartu su Meile Lukšiene ir kitomis kolegomis diskutavo, ko ir kaip turi būti mokomi vaikai. Rezultatas – tautinės mokyklos koncepcija. Humanizmas, individualizmas, dėmesys mokymosi proceso ir turinio integralumui, dorinio ir pilietinio ugdymo svarba – kertiniai jos akmenys. Kaip išrauti iš vadovėlių sovietinę ideologiją? Kiek bendrojo lavinimo programoje reikia lietuviškumo? Bendražygiai ir kolegos tiesiog putojosi susikirtus skirtingam reformos supratimui. Kalbama, kad Laimą lemtingas insultas ištiko būtent vidury tokios įkaitusios diskusijos – ginant lietuviškos mokyklos idėją.

Apie Laimos Tupikienės polinkį klibinti sovietinės okupacijos varžtus žinome ir iš ankstesnių jos darbų Mokytojų tobulinimosi institute bei Lietuvos televizijoje. Kai pastarojoje dirbusi Laima Abraitytė parengė ideologiškai „netobulą” laidą apie Justiną Marcinkevičių, jos viršininkė L. Tupikienė nesusvyravo dėl priešiškos centrinio komiteto reakcijos – oficialaus skundo pagalba apgynė laidą.

 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Nemeiksaite-insta

MARIJA NEMEIKŠAITĖ (1886–1970)

 

Marija – išskirtinis, tačiau primirštas vardas Lietuvos ugdymo istorijoje. Ji gimė Šiauliuose, tačiau anksti liko našlaite ir vėliau persikėlė gyventi į Kauną. Susidomėjusi ikimokykliniu ugdymu, moteris nusprendė įkurti pirmuosius Lietuvoje vaikų darželius. Kadangi šalyje toks ugdymas buvo dar naujiena, Marija išvyko į Berlyną ir sėmėsi žinių Frėbelio vaikų darželių auklėtojų kursuose. Grįžusi ėmėsi darbų ir per gyvenimą spėjo įkurti net 116 vaikų darželių. Į savo misiją ji žvelgė rimtai – sėmėsi patirties iš užsienio valstybių, važinėdavo į tarptautinius ugdymo kongresus, studijavo naujausias ugdymo sistemas, į kurias tradiciniai Lietuvos pedagogai žiūrėjo kreivai. Be viso to, ji buvo aktyvi visuomeninėje veikloje, dirbo ugdymo žurnalų redaktore, sovietmečiu platino draudžiamą spaudą, globojo karo pabėgėlius, o holokausto metu buvo žydų gelbėtoja. Įkvepiantis pavyzdys!

Straipsnis apie M. Nemeikšaitę užsienio lietuvių laikraštyje „Draugas” (1986 m., 5 psl.)

Vaikų laikraščio „Vyturys”, kurio redaktorė buvo M. Nemeikšaitė, numeriai (1931 ir 1935-1940 m.)

Žurnalo „Motina ir vaikas”, kurio viena iš redaktorių buvo M. Nemeikšaitė, numeriai (1929-1940 m.)

 

Čiurlionių šeima kartu su Marija Nemeikšaite (antra iš dešinės)

nemekstaite

 

 

 

 

 

 

 

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled design atkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb