Visuomeninė veikla

biteinsta

GABRIELĖ PETKEVIČAITĖ-BITĖ (1861–1943)

Moterys yra ne kvietkos ir ne lėlės“, – savo atsiminimuose rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pridūrusi, kad moterys turi būti laikomos ne vyrų papuošalais, o visavertėmis pilietėmis. Šią asmenybę labiausiai žinome kaip rašytoją, kūrėją, redaktorę, tačiau ji buvo ir žymi politikė, feministė, tautinio atgimimo dalyvė.

Gabrielė gimė bajorų šeimoje, Panevėžio raj. esančiame Puziniškio dvare. Nuo pat mažens Gabrielė buvo mokoma kalbėti ir skaityti lietuviškai, vėliau lankė privačią mergaičių mokyklą, aukštesniąją mokyklą ir 17-os metų jau turėjo namų mokytojos diplomą. Gabrielė ir toliau norėjo siekti aukštesnio išsilavinimo, tačiau gydytoju dirbęs tėvas to neleido, norėdamas, kad dukra tvarkytų namų ūkį ir dirbtų švietėjišką darbą. Būsimoji rašytoja tą ir darė – pradėjo slapta mokyti valstiečių vaikus, organizavo lietuviškos spaudos platinimo būrelį. Netrukus pradėjo rašyti ir savo kūrybą spausdinti laikraščiuose (daugiausiai „Varpe”). Užsiėmė ir labdara – įsteigė „Žiburėlio” draugiją neturtingiems moksleiviams remti. Tam tikslui ji net buvo užveisusi bityną, kurio pajamas paaukodavo „Žiburėliui”.

Gabrielė buvo aktyvi moterų teisių gynėja. 1907 m. ji tapo Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininke. Po metų kartu su rašytoja Žemaite, su kuria buvo artimos draugės, dalyvavo Visos Rusijos moterų suvažiavime. Ten skaitė pranešimą „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje”, kuriame apžvelgė moterų patiriamą nelygybę mieste ir kaime. Vėliau lankėsi ir kituose feminisčių suvažiavimuose Ženevoje, Stokholme. Panašiu metu Gabrielė dalyvavo ir partinėje veikloje, dirbo “Lietuvos žinių” redakcijoje, leido “Lietuvos ūkininko” priedą “Žibutė”, skirtą moterų ir vyrų lygybės klausimams.

1920 m., sulaukusi 59-erių metų, buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kurio pirmajam posėdžiui pirmininkavo kaip vyriausia Seimo narė. Posėdžio sekretore ji pasirinko jauniausią Seimo narę – 24 metų Oną Muraškaitę. Kaip vėliau apie šį įvykį rašė Vaižgantas, „tai padarė sensaciją: bene pirmas tai atsitikimas, kad visą Seimo prezidiumą sudaro vien moterys. Sufražistėms širdys plaka džiaugsmu”. Šis faktas susilaukė ir kritikos: „kai moterys užėmė visą prezidiumą, pikti liežuviai kalbėjo, jog iš to „bobiško” Seimo nieko gero neišeis”, prisiminimuose rašė Seimo narys Konstantinas Žukas. Vėliau, pasakiusi, kad mokykloje ji labiau reikalinga negu politikoje, Gabrielė pasitraukė iš Seimo. Tiesa, 1926 m., Seimui renkant Prezidentą, buvo iškelta ir jos kandidatūra, tačiau rinkimus laimėjo Kazys Grinius. Net ir dirbdama mokytoja, Gabrielė išliko aktyvi visuomenės veikėja.

Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė VitalijK.-A.-Varneckis.-Gabrielė-Petkevičaitė-Bitė-bityne.-1920-Kraštotyros-muziejaus-LIMIS-nuotrauka-768x559a Vasiliauskaitė pasakoja apie G. Petkevičaitę-Bitę, rodoma ir nemažai nuotraukų: čia

Išsamus istorikės Onos Voverienės straipsnis „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – Lietuvos moterų judėjimo už savo teises pradininkė”

Onos Tijūnėlienės straipsnis  „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – lietuvių tautos mokytoja ir auklėtoja”

Šis kiek „lengvesnis” straipsnis  „Nepramintais takais ėjusi pirmeivė” portale „Panevėžio balsas”

Už aktyvią visuomeninę veiklą nusipelniusiems žmonėms kasmet skiriamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai”.