Visuomeninė veikla

Magdalena-Avietėnaitė-instaMAGDALENA AVIETĖNAITĖ (1892–1984)

Kas pasakė, kad išeivijoje gyvendamas būtinai nutautėsi? Štai Magdalena Avietėnaitė užaugo JAV, mokslus baigė Šveicarijoje, bet gyvenimą paskyrė gimtosios šalies garsinimui.

Lietuvai tapus nepriklausoma, žurnalistinės patirties turėjusi, 3 užsienio kalbas mokėjusi, išskirtine erudicija ir intelektu pasižymėjusi moteris kibo į darbus Lietuvos informacinėje ir diplomatinėje tarnyboje.

Užsienio reikalų ministerijos vertėja ir šifruotoja, Lietuvos telegramų agentūros (Eltos) vedėja, Spaudos biuro ir Spaudos departamento direktorė… Kokių tik atsakomybių ji neturėjo!

Magdalena buvo bene vienintelė moteris užėmusi tokias aukštas pareigas to meto valstybės aparate. Ir pelnytai – nors darbui labai trūko techninių priemonių ir kvalifikuotų darbuotojų, būtent sumanosios Magdalenos dėka pasaulį pasiekdavo patraukli, tiksli ir itin profesionaliai parengta informacija apie Lietuvą, palikdavusi įspūdį net kolegoms iš gilias žurnalistikos tradicijas turinčių valstybių. Moters vadovaujama komanda rengdavo straipsnius, spaudos apžvalgas užsienio ir lietuvių žiniasklaidai, koordinuodavo pasirengimą pasaulinėms parodoms, kuriose mūsų tautiečiai susižerdavo daugybę apdovanojimų.

1940 m. Lietuvos valstybingumui pakibus ant plauko, Magdalena išliko lydere ir pavyzdžiu kitiems. Rizikuodama savo saugumu, kartu su kolege išnešė iš Užsienio reikalų ministerijos slaptas bylas, padėjo nuo okupantų išgelbėti ir Lietuvos aukso atsargas užsienyje. Dėl okupacijos netekusi anksčiau eitų pareigų, dėstė Vilniaus universitete, prisidėjo prie rezistencinio laikraščio „Į laisvę” leidybos. Priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, visgi pasitraukė į Vakarus, bet Lietuvos niekada neapleido – Vokietijoje dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generaline sekretore, JAV buvo aktyvi Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narė, iki gyvenimo pabaigos kiek pajėgdama finansiškai rėmė lietuvių organizacijas.

Daugiau apie Magdaleną sužinokite perskaitę istorikės Anelės Butkuvienės straipsnį „Eltos vadovė Magdalena Avietėnaitė” 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Emilija-Jasmantaitė---Vileišienė-insta

EMILIJA JASMANTAITĖ-VILEIŠIENĖ (1861–1935)

Kratos ir Lukiškių kalėjimo tamsa Emilijos Jasmantaitės-Vileišienės negąsdino. Lietuva – ne Lenkija, o Vilnius yra Lietuvos sostinė – tokiais žodžiais Emilija mokė vokiečių okupacinės karinės valdžios viršininką grafą fon Pfeilį, šiam pavadinus Vilnių „perlu garsiojoj lenkų viešpatijoj”.

Žemaičių bajorų kraujo turinti moteris vadinama „Lietuvos karaliene be sosto” ir Vilniaus kovotoja. Nors buvo gimusi Kišiniove (dab. Moldova) ir mokiusis Sankt Peterburge, dar jaunystėje suprato esanti lietuvė ir netrukus pradėjo kryptingai užsiimti tautine veikla. 1897 m. atvyko gyventi į Vilnių, kur kartu su vyru Antanu Vileišiu sukūrė tikrą lietuvybės lizdą.

Carinės Rusijos okupacijos metu Emilija kovojo dėl lietuvių kalbos įteisinimo Vilniaus mokyklose ir bažnyčiose, talkino įvairioms lietuvių draugijoms, rūpinosi lietuviais mokiniais, studentais, į Vilnių iš kaimo atvykusiomis tarnaitėmis, taip pat dalyvavo rengiant 1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ji ėmėsi nukentėjusųjų nuo karo šalpos, organizavo prieglaudas pabėgėliams. Aukas rinko ne tik iš aplinkinių kaimų – šiuo reikalu nuvyko susitikti ir su pačia cariene.

Vilniui einant iš rankų į rankas, Emilijos namuose ne kartą buvo daromos kratos, pati ji buvo suiminėjama ir kalinama Lukiškių kalėjime. Tiek prieš, tiek po šių įvykių moteris ypatingai rūpinosi politiniais kalinias, prie Lukiškių nuolat ją galėjai sutikti su maisto ir drabužių lauknešėliais.

Eidama 69-uosius metus Emilija išsirengė į JAV rinkti aukų vargstantiems lietuvių našlaičiams ir gautas aukas iškart siųsdavo atgal į Lietuvą. Nelengva kelionė pasunkėjo dar ir todėl, kad Emilija atsisakė plaukti į Lietuvą laivu, ant kurio plazdėjo Lenkijos vėliava. O grįžusi iki gyvenimo galo toliau užsiėmė aktyvia rezistencine veikla Lenkijos okupuotame Vilniuje.

Straipsnis „Emilija Vileišienė – Lietuvos karalienė be sosto” portale „Bernardinai.lt”

Straipsnis „E. Vileišienė: iki galo ištikima Vilniui” portale „Lietuvos žinios”

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Jadvyga-Chodakauskaitė---Tūbelienė-insta

JADVYGA CHODAKAUSKAITĖ-TŪBELIENĖ (1891–1988)

Įsidėjau šitą karaliaus parašą į batą ir išvažiavau į Lietuvą” – taip drąsiai apie savo misiją slapta iš Vokietijos pargabenti Wilhelmo fon Uracho sutikimą tapti Lietuvos karaliumi pasakojo Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė (1891–1988). Į avantiūras linkusi moteris reikšmingai dalyvavo naujai besikuriančios valstybės politiniuose įvykiuose.

Gavenonių dvare (dab. Pakruojo raj.) gimusi Jadvyga priklausė garsiai bajorų Chodakauskų giminei. Tikriausiai jos šeimos draugystė su lietuvių inteligentais, o vėliau ir sesers Sofijos Smetonienės namuose aktyviai virusi visuomeninė lietuvių veikla nulėmė tai, kad Jadvyga gerai išmoko lietuvių kalbą ir visą gyvenimą gynė Lietuvos interesus.

Iš Sankt Peterburgo universiteto gavusi istorijos ir prancūzų kalbos studijų baigimo diplomą, nepaprastais gabumais pasižymėjusi mergina liko jame dėstytojauti – ji didžiavosi tapusi pirmąja Rusijos aukštojoje mokykloje dėsčiusia moterimi. Bet svetur Jadvyga neužsibuvo. Įvykus bolševikų perversmui ir vis garsiau ėmus skambėti nepriklausomos Lietuvos idėjoms, moteris suskubo grįžti į Lietuvą.

Jadvyga su entuziazmu ėmėsi vykdyti sudėtingas ir kartais netgi pavojingas Lietuvos Tarybos jai pavestas užduotis. Viena iš jų – jau anksčiau minėta istorija apie karaliaus parašą, Lietuvą pasiekusį bate. Negana to, turėdama žurnalistinės ir organizacinės patirties, Vokietijoje Jadvyga leido Lietuvos nepriklausomybės idėjas skleidusį laikraštį, o vėliau, pasitelkusi gudrumą ir ryšius, išplatino ten ir Vasario 16-osios aktą, apie kurį žinia netruko pasklisti po visą pasaulį. Ji sudėtingomis sąlygomis vadovavo pirmajam Lietuvos informacijos biurui Berne, taip padėjo pasauliui gauti patikimų žinių apie naujai susikūrusią valstybę, o Lietuvai – pasiekti tarptautinį pripažinimą. Panašiais tikslais moteris dirbo ir Paryžiaus taikos konferencijoje, kur vietinėje spaudoje ieškojo politinės paramos Lietuvai. Kurį laiką ji netgi dirbo Lietuvos atstovybėje Šveicarijoje ir taip tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomatinėje tarnyboje – tais laikais negirdėtas pasiekimas!

Grįžusi į Lietuvą ir sukūrusi šeimą, Jadvyga nė neketino keisti savo aktyvaus gyvenimo būdo. Dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje moteris principingai kovojo su kontrabanda ir korupcija, vėliau vadovavo svarbiausioms šalies moterų organizacijoms, buvo viena iš Lietuvos moterų tarybos įkūrėjų. O kas dabar tiksliai pasakys, kokią netiesioginę įtaką visos valstybės politikai turėjo ambicingoji Jadvyga, jos sutuoktiniui tapus ministru pirmininku?!

377dc0ad5820e86ad42863664ab55895Labai išsamus istorikės Ingridos Jakubavičienės straipsnis apie J. Chodakauskaitės-Tūbelienės veiklą

Daugiau apie seserų Chodakauskaičių gyvenimą sužinokite perskaitę knygą „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė”

Straipsnis su daug nuotraukų „Tarpukario drama: kol ministras kovojo už Lietuvą, žmona rūpinosi neįgalia dukra” portale tv3.lt

1937 m. filmuota Chodakauskaitė – Tūbelienė

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Paulina-Kalvaitytė---Karvelienė-insta

PAULINA KALVAITYTĖ-KARVELIENĖ (1886–1967)

Prostitucija leidžiama? Dėl palaido elgesio kaltos tik moterys? Socialinės problemos čia niekuo dėtos? Tokius klausimus dar trečiajame dešimtmetyje kėlė Paulina Kalvaitytė-Karvelienė.

Iš Žematijos kilusiai Paulinai – ryžtingai siekusiai išsilavinimo, drąsiai keliavusiai ir visuomeniškai aktyviai moteriai – net ir šiais laikais būtų sunku prilygti. Baigusi Tartu (Estija) gimnaziją mergina studijavo mediciną Sankt Peterburge ir Berlyne bei tapo pirmąją rentgenologe moterimi Lietuvoje. Grįžusi į Kauną moteris netrukus vadovavo Kauno miesto ligoninės Rentgeno skyriui, Kauno karo ligoninės Rentgeno kabinetui, taip pat dėstė naujai pradėjusiame veikti VDU Medicinos fakultete.

Negana to, Paulina buvo ir arši kovotoja už moterų teises – aktyviai veikė Lietuvos moterų taryboje, Tarptautiniame komitete kovai su prekyba moterimis ir vaikais, Lietuvos aukštąjį mokslą baigusių moterų sąjungoje. Ypač svarbus Paulinos įnašas abolicionistų draugijoje, kurios ilgametė pirmininkė ji buvo. Ši draugija teikė viešus memorandumus ir peticijas siekdama panaikinti prostituciją, sulyginti vyrų ir moterų atsakomybę „dorovės srityje”, taip pat steigti socialinės pagalbos įstaigas moterims, norinčioms palikti prostituciją, bei spręsti problemas, kurios priverčia jas imtis tokio amato. Savo idėjomis Paulina gerokai lenkė to meto šviesuolius kitose šalyse ir reikšmingai prisidėjo prie diskriminacijos lyties pagrindu šalinimo.

Dirbau ten, kur, mano įsitikinimu, reikėjo dirbti, o nebuvo, kas dirba” – rašė Paulina, visą laisvą laiką skyrusi visuomeninei veiklai ir tam, kad moterys užimtų garbingą vietą Lietuvoje ir pasaulyje.

Įsismarkavus Antrajam pasauliniam karui Paulina pasitraukė į Vokietiją, tačiau ir ten ėmėsi sau tinkamos veiklos – tapo Kempteno pabėgėlių stovyklos ligoninės vyriausiąja rentgenologe. Nuo 1947 m. moteris gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten parašė atsiminimų knygą „Gyvenimo vingiais”.

Daugiau informacijos:

Trumpa biografija

Straipsnis su vaizdingais atsiminimais apie P. Kalvaitytę žurnale „Aidai”

Kaune galima pamatyti buvusį gydytojų Paulinos Kalvaitytės ir Vlado Lašo namą, išsiskiriantį įdomia architektūra

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Zauniute-insta

MORTA ZAUNIŪTĖ (1875 – 1945)

Mūsų herojai – ne tik knygnešiai, bet ir knygnešės. Morta Zauniūtė – lietuviškai spaudai savo gyvenimą paskyrusi moteris

„Knygininkė”. Būtent tokiu slapyvardžiu savo laiškus pasirašinėdavo Morta. Ji gimė Rokaičiuose, Mažojoje Lietuvoje, o vėliau mokėsi ir dirbo Tilžėje. Ten pat 1902 m. įkūrė lietuviškų knygų knygyną, per kurį aprūpindavo Rusijoje draudžiama lietuviška literatūra knygnešius. Dirbo „Varpo”, „Ūkininko”, „Naujienų” redakcijose, tarpininkavo susirašinėjant JAV, Vokietijos ir Lietuvos visuomenės ir politiniams veikėjams. Taip pat palaikė ryšius su tautinio atgimimo iniciatoriais – Vydūnu, K. Griniumi ir kitais. Daug prisidėjo organizuojant lietuvių skyrių 1900 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Sulaukusi 55-erių, persikėlė gyventi pas seserį į Klaipėdą. Manoma, kad 1945 m. sausio 10 d. žuvo bėgdama nuo rusų kariuomenės, šiai puolant Klaipėdą.

Įdomus straipsnis apie moteris knygnešes, įskaitant ir M. Zauniūtę, portale „Bernardinai.lt”

Mokslinis, bet įdomus straipsnis „Moteriškoji knygnešystės linija: Petro Mikolainio laiškai Mortai Zauniūtei”. Daug dėmesio būtent Mortai skiriama nuo 58 psl.

 

 

- – - - – - - – - – - – - – - - – - - – - - – - - – - - – - - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - - - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - - - – - – - -

 

biteinstagram

GABRIELĖ PETKEVIČAITĖ-BITĖ (1861–1943)

Moterys yra ne kvietkos ir ne lėlės“, – savo atsiminimuose rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pridūrusi, kad moterys turi būti laikomos ne vyrų papuošalais, o visavertėmis pilietėmis. Šią asmenybę labiausiai žinome kaip rašytoją, kūrėją, redaktorę, tačiau ji buvo ir žymi politikė, feministė, tautinio atgimimo dalyvė.

Gabrielė gimė bajorų šeimoje, Panevėžio raj. esančiame Puziniškio dvare. Nuo pat mažens Gabrielė buvo mokoma kalbėti ir skaityti lietuviškai, vėliau lankė privačią mergaičių mokyklą, aukštesniąją mok

yklą ir 17-os metų jau turėjo namų mokytojos diplomą. Gabrielė ir toliau norėjo siekti aukštesnio išsilavinimo, tačiau gydytoju dirbęs tėvas to neleido, norėdamas, kad dukra tvarkytų namų ūkį ir dirbtų švietėjišką darbą. Būsimoji rašytoja tą ir darė – pradėjo slapta mokyti valstiečių vaikus, organizavo lietuviškos spaudos platinimo būrelį. Netrukus pradėjo rašyti ir savo kūrybą spausdinti laikraščiuose (daugiausiai „Varpe”). Užsiėmė ir labdara – įsteigė „Žiburėlio” draugiją neturtingiems moksleiviams remti. Tam tikslui ji net buvo užveisusi bityną, kurio pajamas paaukodavo „Žiburėliui”.

Gabrielė buvo aktyvi moterų teisių gynėja. 1907 m. ji tapo Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininke. Po metų kartu su rašytoja Žemaite, su kuria buvo artimos draugės, dalyvavo Visos Rusijos moterų suvažiavime. Ten skaitė pranešimą „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje”, kuriame apžvelgė moterų patiriamą nelygybę mieste ir kaime. Vėliau lankėsi ir kituose feminisčių suvažiavimuose Ženevoje, Stokholme. Panašiu metu Gabrielė dalyvavo ir partinėje veikloje, dirbo “Lietuvos žinių” redakcijoje, leido “Lietuvos ūkininko” priedą “Žibutė”, skirtą moterų ir vyrų lygybės klausimams.

1920 m., sulaukusi 59-erių metų, buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kurio pirmajam posėdžiui pirmininkavo kaip vyriausia Seimo narė. Posėdžio sekretore ji pasirinko jauniausią Seimo narę – 24 metų Oną Muraškaitę. Kaip vėliau apie šį įvykį rašė Vaižgantas, „tai padarė sensaciją: bene pirmas tai atsitikimas, kad visą Seimo prezidiumą sudaro vien moterys. Sufražistėms širdys plaka džiaugsmu”. Šis faktas susilaukė ir kritikos: „kai moterys užėmė visą prezidiumą, pikti liežuviai kalbėjo, jog iš to „bobiško” Seimo nieko gero neišeis”, prisiminimuose rašė Seimo narys Konstantinas Žukas. Vėliau, pasakiusi, kad mokykloje ji labiau reikalinga negu politikoje, Gabrielė pasitraukė iš Seimo. Tiesa, 1926 m., Seimui renkant Prezidentą, buvo iškelta ir jos kandidatūra, tačiau rinkimus laimėjo Kazys Grinius. Net ir dirbdama mokytoja, Gabrielė išliko aktyvi visuomenės veikėja.

K.-A.-Varneckis.-Gabrielė-Petkevičaitė-Bitė-bityne.-1920-Kraštotyros-muziejaus-LIMIS-nuotrauka-768x559Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė pasakoja apie G. Petkevičaitę-Bitę, rodoma ir nemažai nuotraukų: čia

Išsamus istorikės Onos Voverienės straipsnis „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – Lietuvos moterų judėjimo už savo teises pradininkė”

Onos Tijūnėlienės straipsnis  „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – lietuvių tautos mokytoja ir auklėtoja”

Šis kiek „lengvesnis” straipsnis  „Nepramintais takais ėjusi pirmeivė” portale „Panevėžio balsas”

Už aktyvią visuomeninę veiklą nusipelniusiems žmonėms kasmet skiriamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai”.

 

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ SRIČIŲ SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled design atkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb