Visuomeninė veikla

Stefanija-Paliulyte-Ladygienė

STEFANIJA PALIULYTĖ-LADIGIENĖ (1901–1967)

Uoli, nuoširdi katalikė Stefanija Paliulytė-Ladigienė kai kurių kunigų pasisakymus apie moteris visgi kritikavo drąsiai. Pačių moterų pasyvumą emancipacijos klausimu irgi laikė nusižengimu.

Stefanija gimė Vabalninkuose, Biržų rajone. Jos namuose slėpta draudžiama spauda, gauta iš paties vyskupo Motiejaus Valančiaus. Pirmojo pasaulinio karo metu šeima pasitraukė į Rusiją. Stefanija grįžo jau pasiruošusi kibti į darbus Lietuvai. Septyniolikos tapo korespondente, vakarais su Jonu Jablonskiu triūsė prie lietuvių kalbos gramatikos, dirbo Žemės ūkio ministerijoje.

Tuo metu nei savo laikraščių, nei žurnalų moterys neturėjo. Lietuvių katalikių moterų draugija, atstovavusi feministines pažiūras, nusprendė situaciją keisti. Būtent Stefanija, iškart po savo vestuvių ceremonijos, skubėjo redaguoti ir spausdinti pirmojo žurnalo „Moteris” numerio. Laiko rado ir studijoms, ir stažuotėms, ir darbui Seime, ir… šešiems vaikams.

Antanui Smetonai atėjus į valdžią, Stefanijos galimybės veikti buvo apribotos. Su šeima ji apsigyveno kaimo ūkyje Gulbinėnuose. Rašė mergaičių ir moterų saviugdai skirtus straipsnius, vedė pedagogikos seminarus kaimo moterims, skatino neapriboti savęs namų erdve, būti finansiškai nepriklausomomis. „Jei pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, tatai ims daryti ir visa visuomenė”, – rašė Stefanija.

Prasidėjęs karas sugriovė įprastą gyvenimą. Stefanijos vyras buvo areštuotas, ji apsigyveno Vilniuje, Trakų gatvėje. Moters butas tapo inteligentijos būrimosi centru, o nacių okupacijos metais – žydės Irenos Veisaitės namais. Stefanija nepaisė tame pačiame name įsikūrusio SS štabo ir rizikavo būti sušaudyta Paneriuose. Nors SS jos nesusekė, Lietuvą vėl užėmus sovietams buvo suimta ir dešimčiai metų įkalinta lageryje.

Į Lietuvą Stefanija grįžo itin sunkiai sirgdama – iš traukinio ją išnešė ant rankų. Irenos Veisaitės – literatūrologės ir teatrologės – pastangomis, Stefanijai, jau po mirties, suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas.

Irenos Veisaitės prisiminimai Lietuvos gyventojų genocido ir rezitencijos tyrimų centro puslapyje

Marijos – Stefanijos dukters – ir Vlado Vildžiūnų prisiminimai žurnale „Moteris”

Daugiau apie Stefaniją Emos Mikulėnaitės parengtoje knygoje „Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos”, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Halina-Didžiulytė-Mošinskiene-insta

HALINA DIDŽIULYTĖ-MOŠINSKIENĖ (1911–2004)

Darbas San Paulo lietuviškoje mokyklėlėje, radijo valandėlės, literatų būrelio globa, daugiau nei penkiasdešimt publikacijų išeivijos spaudoje… kaip uola tautiškumo sargyboje stovėjo Halina Didžiulytė-Mošinskienė.

Gimusi Krasnojarske, vaikystę leidusi Čekoslovakijoje ir Lenkijoje, Halina pirmais nepriklausomybės metais apsigyveno savo senelių namuose Anykščiuose. Lietuvoje studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, vėliau mokytojavo, rašė publicistiką, prozą. Tarpukario Lietuva iki gyvenimo galo žavėjosi, ypač jaunimo entuziazmu ir veržimusi mokytis. Tai buvo jos gražiausi gyvenimo metai.

Lietuvą užėmus naciams ir pradėjus žydus masiškai varyti į getus, Halina buvo jauna mama, besilaukianti antro vaiko. Nepasitarusi su vyru, nė akimirką nesudvėjojusi savo bute daugiau nei 3 metams priglaudė iš geto pabėgusią bendramokslę Sonią. Vengdama kaimynų įtarinėjimo į vietinį laikraštį parašė skelbimą – ieško namų šeimininkės. Netrukus laikinai priglaudė ir visus Sonios šeimos narius bei keletą jos draugių. Kartu su išgelbėtais žydais vėliau Halinos šeima išvyko iš Lietuvos.

IIntelektualiniai ir kūrybiniai Halinos gabumai labiausiai atsiskleidė būtent išeivijoje. Brazilijoje ne tik kūrė lietuvybės oazę, bet ir atgal į Lietuvą siuntė žinią apie išeivius. Štai anykštėnams rašytojams Mildai ir Vygandui Račkaičiams Halina parašė net 23 laiškus. Jose net pabraukdavo žodžius „lietuvių tauta”, „laisvė Lietuvai”, „nepriklausoma Lietuva”. Visą laiškų archyvą kartu su 588 kilogramais knygų ir rankraščių – asmeninę savo šeimos biblioteką – po nepriklausomybės atgavimo padovanojo Anykščiams.

Halinai suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Izraelyje uždegusi Amžinąją ugnį žydų gelbėtoja tarė savo senelės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos žodžius: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti. Tai nedaug, tai kaip lašas mariose. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui, tai jau būtų lengviau gyventi.

Halinos biografija

Apie Halinos laiškus ir meilę Lietuvai

Audronės Berezauskienės publikacija ,,Nepriklausomos Lietuvos tema Halinos Didžiulytės-Mošinskienės laiškuose rašytojams anykštėnams”

Apie žydų gelbėjimą (anglų kalba) ir apsilankymą Izraelyje

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Sofija-Zaleskaite-insta

ZOFIJA ZALEVSKA-KRIAUČIŪNIENĖ (1846–1912)

Pametusi galvą dėl Lietuvos.

Gimusi Kalvarijos krašto bajorų šeimoje, Zofija buvo auklėjama pagal lenkiškas tradicijas. Baigusi Veiverių gimnaziją ir gavusi teisę dirbti mokytoja, pirmąsias savo pamokas vedė Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiesčio) pradinėje mokykloje. Darbe apsupta lietuvių, netrukus visa širdimi pamilo lietuvių kalbą, kultūrą, žmones. Užsidegė noru tą jausmą diegti ir kitiems. O juk žandarai tykojo ant kiekvieno kampo – buvo spaudos draudimo metai!

Sukūrusi šeimą su P. Kriaučiūnu, Zofija jųdviejų namus Plokščių dvare (Šakių raj.) pavertė lietuvybės meka, į kurią ėmė gausiai rinktis bene visi garsiausi to meto lietuvių kultūros veikėjai, kaimynų pašaipiai vadinti „litvomanais”. Vienas iš dažnų svečių buvo Vincas Kudirka. Suimtas už lietuvišką veiklą, į laisvę jis ištrūko būtent Zofijos pastangų dėka.

Apie Plokščių dvarą žodis sklido ir už Lietuvos ribų. Pasisvečiuoti atvykdavo baltų kalbų tyrėjai iš visos Europos – Zofija aprūpindavo juos lietuviškomis knygomis, žodynais, patraukliai pristatydavo jiems krašto istoriją ir kultūrą. O štai garsią suomių rašytoją Mailą Talvio net mokė lietuvių kalbos. Savo svetingumu ir užsidegimu Zofija darė reklamą Lietuvai – užsienio spaudoje apie mūsų šalį ėmė sklisti puikūs atsiliepimai. Pamažu atgimstančiai valstybei tai buvo labai svarbu.

Aplinkybėms privertus persikelti į Marijampolę, Zofija ten įsteigė pirmąsias privačias kaimo mokyklėles mergaitėms, asmeniškai įtikinėjo ūkininkus, kad leistų dukras į mokslus. Supažindino mergaites su Lietuvos istorija, mokė lietuviškai rašyti. Norėdama nukreipti žandarų dėmesį, apdalindavo juos vaišėmis, o mergaites išmokydavo patikrinimo metu vieną kitą rusišką eilėraštį padeklamuoti. Rizikuoti buvo verta – daugelis Zofijos mokinių vėliau tapo pirmosiomis Suvalkijos lietuvėmis, baigusiomis aukštąjį mokslą.

Daugiau informacijos apie Zofijos veiklą ir išgyvenimus rasite Žydronės Kolevinskienės straipsnyje „Moters socialiniai vaidmenys privačiame diskurse: Zofijos Kriaučiūnienės laiškai Mailai Talvio” 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Lozoraitiene

VINCENTA MATULAITYTĖ-LOZORAITIENĖ (1896–1987)

„Lietuvių moterų darbo ir jų intelekto vaidmuo daug reikšmingesnis negu jį atvaizduoja mūsų spauda”, – rašė Vincenta, titaniškomis pastangomis bandžiusi pakeisti šią situaciją.

Iš Suvalkijos sodų kilusi Vincenta savo nuomonę visada reiškė drąsiai. Būdama tik studente grupei bajorų, diskutuojančių apie savo kilmę, rėžė: „mano herbas – lietuvybė”. Nors augo lenkiškai kalbančioje šeimoje, o mokėsi užsienyje – lietuviška tapatybė jai reiškė viską. Vos paskelbus nepriklausomybę Vincenta ėmėsi darbo Lietuvos Taryboje, vėliau Finansų ir Užsienio reikalų ministerijose, taip pat Eltoje, o po darbo aktyviai sukosi kultūrinėje sferoje.

1923 m. santuoka su diplomatu Stasiu Lozoraičiu pakreipė jos veiklą. Šeima nemažai laiko leido Berlyne, vėliau Romoje. Tą laiką Vincenta išnaudojo studijoms apie progresyvų požiūrį į pedagogiką – Frobeli ir Mintessori mokyklose. Šias idėjas pristatė ir Lietuvai. Su sesers Gražinos, operos solistės, pagalba surengė paramos koncertą, padėjusį išleisti pirmąjį vaikų auklėjimui skirtą žurnalą Lietuvoje. „Klusnumas tik iš baimės neturi auklėjimo reikšmės”, – jame rašė Vincenta.

Svarbiausi Vincentos gyvenimo darbai visgi slypi giliame žinojime, kad sėkmingai valstybei būtina gerbti moterų teises. Šią mintį ji gynė vadovaudama Moterų tarybai, reaguodama į bet kokį moterų teisių pažeidimą bei leisdama liberalų žurnalą „Moteris ir pasaulis”. Žurnale aptartos visos socialinės ir politinės aktualijos, vardinti argumentai, kodėl moterys gali dalyvauti politikoje, kodėl joms privalo būti užtikrinta ekonominė nepriklausomybė. Rašyta net apie pirmąsias moteris policininkes, kurių paskyrimo pati Vincenta išreikalavo iš Teisingumo ministerijos. Tai buvo ypatingai reikalinga atsvara tuometinei Smetonos „moters grąžinimo į šeimą” politikai.

VDU-0071

Vincentos darbas visgi liko jos vyro ir sūnaus, diplomatų, šešėlyje. Jos veikla minima retai, o jeigu minima, tai tik kaip garbaus asmens žmonai tinkantis rūpinimasis vaikais ir moterimis.

Apie Lietuvos moterų tarybą, taip pat ir Vincentos veiklą rašo Virginija Jurėnienė

Žurnalo „Moteris ir pasaulis” archyvas

Taip pat apie Vincentą rašo Ona Voverienė knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys”, antra dalis, 2015

Lietuvos moterų taryba su pimininke Vincenta, 1937 m. (S. ir S. Lozoraičių muzijaus nuotrauka)

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

OnutePutvinskaiteTercijoniene

ONA PUTVINSKAITĖ-TERCIJONIENĖ (1899–1972)

Šaulių vadė! Vos susikūrus Šaulių sąjungai, Ona Putvinskaitė-Tercijonienė kaip vijurkas įsisuko į krašto gynybos veiklą.

Kai 1919 m. tėvas oficialiai įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, Ona buvo ką tik išėjusi mokslus Liepojoje, Maskvoje ir Šiauliuose. Pagal sąjungos įstatus šauliais galėjo būti ir vyrai, ir moterys, todėl Ona nuo pačių pirmųjų sąjungos veikimo dienų tapo jos nare. Kai lenkai rezgė POW sąmokslą prieš Lietuvos valstybę, jaunoji šaulė padėjo jį likviduoti vykdydama žvalgybą, dešifruodama slaptus dokumentus.

Apsižiūrėjusi, kad sąjungoje visgi mažoka moterų, telkė jas darbui iki tol apleistose šaulių veiklos srityse. Net jei ginklu naudotis ne visos moterys mokėjo, jų motyvacija ir specifiniai įgūdžiai buvo reikalingi. Ar gali šaulys kokybiškai dirbti, jei ranka sužeista, o galva pilna ramybės neduodančių utėlių? Kaip į sąjungą pritraukti naujų narių, jei niekas apie jos veiklą nežino? Iš kur gauti lėšų planams įgyvendinti?

1927 m. žurnale „Trimitas” apie moterų šaulių reikalingumą buvo rašoma taip: „Turėdami dešimčius tūkstančių ginkluotų vyrų šaulių, pasiruošusių kasdieną stoti į kovą, mes beveik neturime sanitarijos, neturime, kas tuos vyrus maistu, rūbais ir kitais, atrodančiais antraeilės svarbos, bet iš tikrųjų labai svarbiais ir kare būtinais dalykais aprūpintų. [...] Juk yra tokių darbų, kur vyras dešimteriopai mažiau įstengia už moterį padaryti. [...] Rinkime į valdybas ir moterų, leiskime jos pareikšti savo iniciatyvos, padėkime tik joms darbą dirbti – ir pamatysime, ką gali moterys.”

Sanitarija, higiena, ūkio reikalai, straipsnių rengimas žurnalams „Motina ir vaikai”, „Trimitas”, „Šaulė”, aukų rinkimas, kursų ir stovyklų organizavimas, darbas vaikų darželiuose, būsimųjų šaulių ir jų mokytojų ugdymas… Pagilinti žinių Ona vyko net į Berlyną ir savo aktyvumu kaip reikiant stiprino sąjungą. Ne veltui tapo Kauno moterų šaulių lydere ir nacionalinio šaulių moterų komiteto nare. Karo metais pasitraukė į vakarus, bet ir ten aktyviai veikė lietuvių išeivijos organizacijose.

Labai įdomus archyvinis straipsnis apie būtinybę į Šaulių sąjungą pritraukti daugiau moterų 1927 m. žurnale „Trimitas” (nr. 3, psl. 77)

Straipsnis apie moterų šaulių veiklą portale Voruta.lt

Kaune galima pamatyti O. Tercijonienės ir jos vyro namą

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Jadvyga-Teofilė-Juškytė-insta

JADVYGA TEOFILIJA JUŠKYTĖ (1869–1948)

Dešimtmetė mokytoja (daraktorė) slaptoje lietuvių mokyklėlėje – taip savo visuomeninį gyvenimą pradėjo Pernaravos miestelio legenda Jadvyga Teofilija Juškytė (Juškevičiūtė).

Negi sėdėsi rankas sudėjus, kai sukilėlius, knygnešius ir knygas lengva paslėpti penkiuose dvaro kaminuose?

Pasirašydama tekstus „Širšės” slapyvardžiu Jadvyga rašė į „Varpą” ir visą pluoštą kitų slaptų, atgimstančios šalies laikraščių, susirašinėjo su V. Kudirka, J. Jablonskiu ir kitais to meto šviesuoliais. Tačiau tikrą bendrystę rado su G. Petkevičaite-Bite. Kaip iš vieno avilio jos darbavosi kurdamos vieną reikšmingiausių to laikmečio kultūros gaivinimo įrankių – „Žiburėlio” draugiją. Itin sumanus okupacinės valdžios apėjimas leido fondui, šelpusiam jaunus Lietuvos talentus, sėkmingai gyvuoti.

Visas Jadvygos veiklas sunku net išvardinti. Tai pirmajame lietuviškame spektaklyje vaidina, tai Didžiajame Vilniaus Seime dalyvauja, tai tautosaką užrašinėja, tai vadovėlius mokykloms rašo. Tačiau atkūrus nepriklausomą Lietuvą, išryškėjo išskirtinis Jadvygos gebėjimas atsakingai ir nuosekliai organizuoti laisvos šalies veikimą – ji įkūrė Pernaravos savivaldybę, rūpinosi, kad ji būtų pasiruošusi apsiginti nuo svetimų jėgų. Vėliau apdovanota Gedimino ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais.

Straipsnis apie „Žiburėlio” draugiją

Laida „Knygnešiai”, kurioje pasakojama apie J. Juškytės gyvenimą (žiūrėti nuo 19:25 min.)

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Aleksandra-Stepanovaitė-Bulotienė-insta

ALEKSANDRA STEPANOVAITĖ-BULOTIENĖ (1891–1941)

Pirmą kartą į Lietuvą Aleksandra Stepanovaitė-Bulotienė įžengė koją 1913 m., jau baigusi politechnikos krypties studijas Rusijoje ir Šveicarijoje, o lietuvių kalbos dar nemokėdama.

Nors Sibire gimusią Aleksandrą su Lietuva siejo tik lietuviškos jos motinos šaknys – atvykusi čia netrukus pradėjo lietuvių kalbos mokytis iš pačios Žemaitės ir kaip mat prisijungė prie daugelio pažangiausių to meto organizacijų. Jaunimo labui itin daug nuveikė tapusi „Žiburėlio” draugijos pirmininke, taip pat mokytojaudama Marijampolėje bei vadovaudama vietiniam Lietuvos vaiko draugijos skyriui.

Su savo lietuvių kalbos mokytoja Žemaite ją siejo ir kolegiški ryšiai. Aleksandra vertė ir publikavo jos kūrinius rusų kalba, taip pat abi kartu vyko į JAV ir Kanadą nukentėjusiems nuo karo Lietuvoje aukų rinkti. Surinko net 50 tūkst. dolerių, apkeliavusios bent 100 miestų.

Kas žino, kokius dar darbus ji būtų nuveikusi, jei ne prasidėjęs karas ir tragiška mirtis Paneriuose.

Unikalioje nuotraukoje įamžinta Žemaitė, Aleksandra Stepanovaitė-Bulotienė ir Andrius Bulota jų misijos Jungtinėse Amerikos Valstijose metu 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

MagdalenaAvietenaite

MAGDALENA AVIETĖNAITĖ (1892–1984)

Kas pasakė, kad išeivijoje gyvendamas būtinai nutautėsi? Štai Magdalena Avietėnaitė užaugo JAV, mokslus baigė Šveicarijoje, bet gyvenimą paskyrė gimtosios šalies garsinimui.

Lietuvai tapus nepriklausoma, žurnalistinės patirties turėjusi, 3 užsienio kalbas mokėjusi, išskirtine erudicija ir intelektu pasižymėjusi moteris kibo į darbus Lietuvos informacinėje ir diplomatinėje tarnyboje.

Užsienio reikalų ministerijos vertėja ir šifruotoja, Lietuvos telegramų agentūros (Eltos) vedėja, Spaudos biuro ir Spaudos departamento direktorė… Kokių tik atsakomybių ji neturėjo!

Magdalena buvo bene vienintelė moteris užėmusi tokias aukštas pareigas to meto valstybės aparate. Ir pelnytai – nors darbui labai trūko techninių priemonių ir kvalifikuotų darbuotojų, būtent sumanosios Magdalenos dėka pasaulį pasiekdavo patraukli, tiksli ir itin profesionaliai parengta informacija apie Lietuvą, palikdavusi įspūdį net kolegoms iš gilias žurnalistikos tradicijas turinčių valstybių. Moters vadovaujama komanda rengdavo straipsnius, spaudos apžvalgas užsienio ir lietuvių žiniasklaidai, koordinuodavo pasirengimą pasaulinėms parodoms, kuriose mūsų tautiečiai susižerdavo daugybę apdovanojimų.

1940 m. Lietuvos valstybingumui pakibus ant plauko, Magdalena išliko lydere ir pavyzdžiu kitiems. Rizikuodama savo saugumu, kartu su kolege išnešė iš Užsienio reikalų ministerijos slaptas bylas, padėjo nuo okupantų išgelbėti ir Lietuvos aukso atsargas užsienyje. Dėl okupacijos netekusi anksčiau eitų pareigų, dėstė Vilniaus universitete, prisidėjo prie rezistencinio laikraščio „Į laisvę” leidybos. Priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, visgi pasitraukė į Vakarus, bet Lietuvos niekada neapleido – Vokietijoje dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generaline sekretore, JAV buvo aktyvi Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narė, iki gyvenimo pabaigos kiek pajėgdama finansiškai rėmė lietuvių organizacijas.

Daugiau apie Magdaleną sužinokite perskaitę istorikės Anelės Butkuvienės straipsnį „Eltos vadovė Magdalena Avietėnaitė” 

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

Emilija-Jasminaite-insta

EMILIJA JASMANTAITĖ-VILEIŠIENĖ (1861–1935)

Kratos ir Lukiškių kalėjimo tamsa Emilijos Jasmantaitės-Vileišienės negąsdino. Lietuva – ne Lenkija, o Vilnius yra Lietuvos sostinė – tokiais žodžiais Emilija mokė vokiečių okupacinės karinės valdžios viršininką grafą fon Pfeilį, šiam pavadinus Vilnių „perlu garsiojoj lenkų viešpatijoj”.

Žemaičių bajorų kraujo turinti moteris vadinama „Lietuvos karaliene be sosto” ir Vilniaus kovotoja. Nors buvo gimusi Kišiniove (dab. Moldova) ir mokiusis Sankt Peterburge, dar jaunystėje suprato esanti lietuvė ir netrukus pradėjo kryptingai užsiimti tautine veikla. 1897 m. atvyko gyventi į Vilnių, kur kartu su vyru Antanu Vileišiu sukūrė tikrą lietuvybės lizdą.

Carinės Rusijos okupacijos metu Emilija kovojo dėl lietuvių kalbos įteisinimo Vilniaus mokyklose ir bažnyčiose, talkino įvairioms lietuvių draugijoms, rūpinosi lietuviais mokiniais, studentais, į Vilnių iš kaimo atvykusiomis tarnaitėmis, taip pat dalyvavo rengiant 1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ji ėmėsi nukentėjusųjų nuo karo šalpos, organizavo prieglaudas pabėgėliams. Aukas rinko ne tik iš aplinkinių kaimų – šiuo reikalu nuvyko susitikti ir su pačia cariene.

Vilniui einant iš rankų į rankas, Emilijos namuose ne kartą buvo daromos kratos, pati ji buvo suiminėjama ir kalinama Lukiškių kalėjime. Tiek prieš, tiek po šių įvykių moteris ypatingai rūpinosi politiniais kalinias, prie Lukiškių nuolat ją galėjai sutikti su maisto ir drabužių lauknešėliais.

Eidama 69-uosius metus Emilija išsirengė į JAV rinkti aukų vargstantiems lietuvių našlaičiams ir gautas aukas iškart siųsdavo atgal į Lietuvą. Nelengva kelionė pasunkėjo dar ir todėl, kad Emilija atsisakė plaukti į Lietuvą laivu, ant kurio plazdėjo Lenkijos vėliava. O grįžusi iki gyvenimo galo toliau užsiėmė aktyvia rezistencine veikla Lenkijos okupuotame Vilniuje.

Straipsnis „Emilija Vileišienė – Lietuvos karalienė be sosto” portale „Bernardinai.lt”

Straipsnis „E. Vileišienė: iki galo ištikima Vilniui” portale „Lietuvos žinios”

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

JadvygaChodakauskaiteTubiliene

JADVYGA CHODAKAUSKAITĖ-TŪBELIENĖ (1891–1988)

Įsidėjau šitą karaliaus parašą į batą ir išvažiavau į Lietuvą” – taip drąsiai apie savo misiją slapta iš Vokietijos pargabenti Wilhelmo fon Uracho sutikimą tapti Lietuvos karaliumi pasakojo Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė (1891–1988). Į avantiūras linkusi moteris reikšmingai dalyvavo naujai besikuriančios valstybės politiniuose įvykiuose.

Gavenonių dvare (dab. Pakruojo raj.) gimusi Jadvyga priklausė garsiai bajorų Chodakauskų giminei. Tikriausiai jos šeimos draugystė su lietuvių inteligentais, o vėliau ir sesers Sofijos Smetonienės namuose aktyviai virusi visuomeninė lietuvių veikla nulėmė tai, kad Jadvyga gerai išmoko lietuvių kalbą ir visą gyvenimą gynė Lietuvos interesus.

Iš Sankt Peterburgo universiteto gavusi istorijos ir prancūzų kalbos studijų baigimo diplomą, nepaprastais gabumais pasižymėjusi mergina liko jame dėstytojauti – ji didžiavosi tapusi pirmąja Rusijos aukštojoje mokykloje dėsčiusia moterimi. Bet svetur Jadvyga neužsibuvo. Įvykus bolševikų perversmui ir vis garsiau ėmus skambėti nepriklausomos Lietuvos idėjoms, moteris suskubo grįžti į Lietuvą.

Jadvyga su entuziazmu ėmėsi vykdyti sudėtingas ir kartais netgi pavojingas Lietuvos Tarybos jai pavestas užduotis. Viena iš jų – jau anksčiau minėta istorija apie karaliaus parašą, Lietuvą pasiekusį bate. Negana to, turėdama žurnalistinės ir organizacinės patirties, Vokietijoje Jadvyga leido Lietuvos nepriklausomybės idėjas skleidusį laikraštį, o vėliau, pasitelkusi gudrumą ir ryšius, išplatino ten ir Vasario 16-osios aktą, apie kurį žinia netruko pasklisti po visą pasaulį. Ji sudėtingomis sąlygomis vadovavo pirmajam Lietuvos informacijos biurui Berne, taip padėjo pasauliui gauti patikimų žinių apie naujai susikūrusią valstybę, o Lietuvai – pasiekti tarptautinį pripažinimą. Panašiais tikslais moteris dirbo ir Paryžiaus taikos konferencijoje, kur vietinėje spaudoje ieškojo politinės paramos Lietuvai. Kurį laiką ji netgi dirbo Lietuvos atstovybėje Šveicarijoje ir taip tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomatinėje tarnyboje – tais laikais negirdėtas pasiekimas!

Grįžusi į Lietuvą ir sukūrusi šeimą, Jadvyga nė neketino keisti savo aktyvaus gyvenimo būdo. Dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje moteris principingai kovojo su kontrabanda ir korupcija, vėliau vadovavo svarbiausioms šalies moterų organizacijoms, buvo viena iš Lietuvos moterų tarybos įkūrėjų. O kas dabar tiksliai pasakys, kokią netiesioginę įtaką visos valstybės politikai turėjo ambicingoji Jadvyga, jos sutuoktiniui tapus ministru pirmininku?!

377dc0ad5820e86ad42863664ab55895Labai išsamus istorikės Ingridos Jakubavičienės straipsnis apie J. Chodakauskaitės-Tūbelienės veiklą

Daugiau apie seserų Chodakauskaičių gyvenimą sužinokite perskaitę knygą „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė”

Straipsnis su daug nuotraukų „Tarpukario drama: kol ministras kovojo už Lietuvą, žmona rūpinosi neįgalia dukra” portale tv3.lt

1937 m. filmuota Chodakauskaitė – Tūbelienė

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

PaulinaKalvaityteKarveliene

PAULINA KALVAITYTĖ-KARVELIENĖ (1886–1967)

Prostitucija leidžiama? Dėl palaido elgesio kaltos tik moterys? Socialinės problemos čia niekuo dėtos? Tokius klausimus dar trečiajame dešimtmetyje kėlė Paulina Kalvaitytė-Karvelienė.

Iš Žematijos kilusiai Paulinai – ryžtingai siekusiai išsilavinimo, drąsiai keliavusiai ir visuomeniškai aktyviai moteriai – net ir šiais laikais būtų sunku prilygti. Baigusi Tartu (Estija) gimnaziją mergina studijavo mediciną Sankt Peterburge ir Berlyne bei tapo pirmąją rentgenologe moterimi Lietuvoje. Grįžusi į Kauną moteris netrukus vadovavo Kauno miesto ligoninės Rentgeno skyriui, Kauno karo ligoninės Rentgeno kabinetui, taip pat dėstė naujai pradėjusiame veikti VDU Medicinos fakultete.

Negana to, Paulina buvo ir arši kovotoja už moterų teises – aktyviai veikė Lietuvos moterų taryboje, Tarptautiniame komitete kovai su prekyba moterimis ir vaikais, Lietuvos aukštąjį mokslą baigusių moterų sąjungoje. Ypač svarbus Paulinos įnašas abolicionistų draugijoje, kurios ilgametė pirmininkė ji buvo. Ši draugija teikė viešus memorandumus ir peticijas siekdama panaikinti prostituciją, sulyginti vyrų ir moterų atsakomybę „dorovės srityje”, taip pat steigti socialinės pagalbos įstaigas moterims, norinčioms palikti prostituciją, bei spręsti problemas, kurios priverčia jas imtis tokio amato. Savo idėjomis Paulina gerokai lenkė to meto šviesuolius kitose šalyse ir reikšmingai prisidėjo prie diskriminacijos lyties pagrindu šalinimo.

Dirbau ten, kur, mano įsitikinimu, reikėjo dirbti, o nebuvo, kas dirba” – rašė Paulina, visą laisvą laiką skyrusi visuomeninei veiklai ir tam, kad moterys užimtų garbingą vietą Lietuvoje ir pasaulyje.

Įsismarkavus Antrajam pasauliniam karui Paulina pasitraukė į Vokietiją, tačiau ir ten ėmėsi sau tinkamos veiklos – tapo Kempteno pabėgėlių stovyklos ligoninės vyriausiąja rentgenologe. Nuo 1947 m. moteris gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten parašė atsiminimų knygą „Gyvenimo vingiais”.

Daugiau informacijos:

Trumpa biografija

Straipsnis su vaizdingais atsiminimais apie P. Kalvaitytę žurnale „Aidai”

Kaune galima pamatyti buvusį gydytojų Paulinos Kalvaitytės ir Vlado Lašo namą, išsiskiriantį įdomia architektūra

 

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

 

MortaZauniute

MORTA ZAUNIŪTĖ (1875 – 1945)

Mūsų herojai – ne tik knygnešiai, bet ir knygnešės. Morta Zauniūtė – lietuviškai spaudai savo gyvenimą paskyrusi moteris

„Knygininkė”. Būtent tokiu slapyvardžiu savo laiškus pasirašinėdavo Morta. Ji gimė Rokaičiuose, Mažojoje Lietuvoje, o vėliau mokėsi ir dirbo Tilžėje. Ten pat 1902 m. įkūrė lietuviškų knygų knygyną, per kurį aprūpindavo Rusijoje draudžiama lietuviška literatūra knygnešius. Dirbo „Varpo”, „Ūkininko”, „Naujienų” redakcijose, tarpininkavo susirašinėjant JAV, Vokietijos ir Lietuvos visuomenės ir politiniams veikėjams. Taip pat palaikė ryšius su tautinio atgimimo iniciatoriais – Vydūnu, K. Griniumi ir kitais. Daug prisidėjo organizuojant lietuvių skyrių 1900 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Sulaukusi 55-erių, persikėlė gyventi pas seserį į Klaipėdą. Manoma, kad 1945 m. sausio 10 d. žuvo bėgdama nuo rusų kariuomenės, šiai puolant Klaipėdą.

Įdomus straipsnis apie moteris knygnešes, įskaitant ir M. Zauniūtę, portale „Bernardinai.lt”

Mokslinis, bet įdomus straipsnis „Moteriškoji knygnešystės linija: Petro Mikolainio laiškai Mortai Zauniūtei”. Daug dėmesio būtent Mortai skiriama nuo 58 psl.

 

 

- – - - – - - – - – - – - – - - – - - – - - – - - – - - – - - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - - - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - - - – - – - -

 

bite-petkevicaite-insta

GABRIELĖ PETKEVIČAITĖ-BITĖ (1861–1943)

Moterys yra ne kvietkos ir ne lėlės“, – savo atsiminimuose rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pridūrusi, kad moterys turi būti laikomos ne vyrų papuošalais, o visavertėmis pilietėmis. Šią asmenybę labiausiai žinome kaip rašytoją, kūrėją, redaktorę, tačiau ji buvo ir žymi politikė, feministė, tautinio atgimimo dalyvė.

Gabrielė gimė bajorų šeimoje, Panevėžio raj. esančiame Puziniškio dvare. Nuo pat mažens Gabrielė buvo mokoma kalbėti ir skaityti lietuviškai, vėliau lankė privačią mergaičių mokyklą, aukštesniąją mok

yklą ir 17-os metų jau turėjo namų mokytojos diplomą. Gabrielė ir toliau norėjo siekti aukštesnio išsilavinimo, tačiau gydytoju dirbęs tėvas to neleido, norėdamas, kad dukra tvarkytų namų ūkį ir dirbtų švietėjišką darbą. Būsimoji rašytoja tą ir darė – pradėjo slapta mokyti valstiečių vaikus, organizavo lietuviškos spaudos platinimo būrelį. Netrukus pradėjo rašyti ir savo kūrybą spausdinti laikraščiuose (daugiausiai „Varpe”). Užsiėmė ir labdara – įsteigė „Žiburėlio” draugiją neturtingiems moksleiviams remti. Tam tikslui ji net buvo užveisusi bityną, kurio pajamas paaukodavo „Žiburėliui”.

Gabrielė buvo aktyvi moterų teisių gynėja. 1907 m. ji tapo Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininke. Po metų kartu su rašytoja Žemaite, su kuria buvo artimos draugės, dalyvavo Visos Rusijos moterų suvažiavime. Ten skaitė pranešimą „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje”, kuriame apžvelgė moterų patiriamą nelygybę mieste ir kaime. Vėliau lankėsi ir kituose feminisčių suvažiavimuose Ženevoje, Stokholme. Panašiu metu Gabrielė dalyvavo ir partinėje veikloje, dirbo “Lietuvos žinių” redakcijoje, leido “Lietuvos ūkininko” priedą “Žibutė”, skirtą moterų ir vyrų lygybės klausimams.

1920 m., sulaukusi 59-erių metų, buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kurio pirmajam posėdžiui pirmininkavo kaip vyriausia Seimo narė. Posėdžio sekretore ji pasirinko jauniausią Seimo narę – 24 metų Oną Muraškaitę. Kaip vėliau apie šį įvykį rašė Vaižgantas, „tai padarė sensaciją: bene pirmas tai atsitikimas, kad visą Seimo prezidiumą sudaro vien moterys. Sufražistėms širdys plaka džiaugsmu”. Šis faktas susilaukė ir kritikos: „kai moterys užėmė visą prezidiumą, pikti liežuviai kalbėjo, jog iš to „bobiško” Seimo nieko gero neišeis”, prisiminimuose rašė Seimo narys Konstantinas Žukas. Vėliau, pasakiusi, kad mokykloje ji labiau reikalinga negu politikoje, Gabrielė pasitraukė iš Seimo. Tiesa, 1926 m., Seimui renkant Prezidentą, buvo iškelta ir jos kandidatūra, tačiau rinkimus laimėjo Kazys Grinius. Net ir dirbdama mokytoja, Gabrielė išliko aktyvi visuomenės veikėja.

K.-A.-Varneckis.-Gabrielė-Petkevičaitė-Bitė-bityne.-1920-Kraštotyros-muziejaus-LIMIS-nuotrauka-768x559Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė pasakoja apie G. Petkevičaitę-Bitę, rodoma ir nemažai nuotraukų: čia

Išsamus istorikės Onos Voverienės straipsnis „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – Lietuvos moterų judėjimo už savo teises pradininkė”

Onos Tijūnėlienės straipsnis  „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – lietuvių tautos mokytoja ir auklėtoja”

Šis kiek „lengvesnis” straipsnis  „Nepramintais takais ėjusi pirmeivė” portale „Panevėžio balsas”

Už aktyvią visuomeninę veiklą nusipelniusiems žmonėms kasmet skiriamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai”.

 

 

- – -

 

GRĮŽTI Į VISŲ MOTERŲ, KŪRUSIŲ LIETUVĄ, SĄRAŠĄ

 

- – -

Piešiniai – Akvilės Malukienės

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti: www.lietuva100.lt

Untitled design atkurtailietuvai100-vertikalus-logo-tamsus-rgb