Šio projekto tikslas – dokumentinio filmo išraiškos priemonėmis atskleisti žmogaus teisių pažeidimus ir socialines, politines, ekonomines problemas lyčių požiūriu. Tai yra antrasis programos „Lyčių montažas“ etapas, kurio metu sukurta antroji dokumentinių filmų kolekcija. Kolekcijoje atsispindi labiausiai pažeidžiamos sritys, kuriose moterys patiria skaudžią diskriminaciją, tačiau pačioje visuomenėje tos sritys mažai aktualizuojamos: moterų teisių pažeidimai, giliai įsišaknijusi institucinė nelygybė ir lyčių stereotipų įtvirtinimai viešoje ir privačioje erdvėje.

Visą filmų kolekciją sudaro 7 filmai iš 7 Rytų Europos, Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalių. Tai 7 liudijimai apie moterų gyvenimus posovietinėje erdvėje. Dokumentinių filmų kolekcija pristatyta 2006 m. pavasarį Prahoje, o tų pačių metų vasarą − ir Vilniuje.

Kuriant kiekvieną filmą dalyvavo įvairių profesijų ekspertai: žmogaus teisių aktyvistai, sociologai, tyrėjai ir lyčių studijų ekspertai. Šis unikalus moterų teisių gynėjų, tyrėjų ir dokumentinių kino filmų kūrėjų bendradarbiavimas leido pasiekti labai aukštą profesinį filmų lygį ir meistriškai perduoti žmogaus teisių turinį. Sėkmingas bendradarbiavimas pagrįstas tuo, kad kūrybinė grupė vienodai filmo suprato temą ir susitarė, kaip tą temą geriausiai atskleisti ir pateikti.

Lietuvoje buvo sukurtas filmas „Kristina Kristuje“ (rež. Inesa Kurklietytė), kalbantis apie Liuteronų bažnyčią ir parodantis, kad bažnyčios tradicijos yra už antidiskriminacinių darbo įstatymų ribų. Lietuvoje Liuteronų bažnyčios hierarchijoje moterys užima žemesnes pareigas nei vyrai. Filmo herojė Kristina, baigusi Oksfordo universitetą, negali būti įšventinta dvasininke dėl to, kad ji yra moteris. Kaip pasaulietė ji gali būti tik kunigo padėjėja. Atsidavusi teologijai ir kitų žmonių švietimui, ji skatina savo bendruomenės moteris ir merginas kovoti už lygias vyrų ir moterų teises bažnyčioje ir visuomenėje. Po šio filmo premjeros Vyskupas ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija apkaltino Kristiną pažeidus bažnyčios mokymą ir uždraudė jai mokyti bažnyčioje ir jos institucijose.

Projektą parėmė Atviros visuomenės institutas (JAV) ir Jungtinių tautų vystymo programa.