Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė.

Turime gilią istorinę žaizdą: jau tuomet, kai pirmosios civilizacijos pradėjo statyti miestus, kariauti, rašyti ir gaminti vis įmantresnius įrankius, moterys nebuvo laikomos lygiavertėmis vyrams.

Kasdien prasilenkiame su dešimtimis praeivių, kurie fiziškai mūsų nepuola. Autobuse dažniausiai niekas neapvagia, o kavinėje į puodelį neįlašina nuodų. Dauguma žmonių padorūs, netgi malonūs aplinkiniams. Tačiau statistika rodo, kad pasaulyje 1 iš 3 moterų patiria fizinį smurtą ar seksualinę prievartą. Negana to, dauguma esame patyrusios priekabiavimą. O absoliuti dauguma užpuolikų ar priekabiautojų yra vyrai.

Tiek vyrų, tiek moterų emocinis raštingumas (gebėjimas atpažinti, reguliuoti ir tinkamai reikšti emocijas) mūsų kultūroje nėra išvystytas. Tačiau būtent mergaitėms aplinka suteikia mažiau erdvės eksperimentuoti su agresija, mokytis tinkamų būdų pykčiui išreikšti.

Moterys – socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia – ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais. Kas nors turi apskritai tas šventes atsiminti, pasiskaičiuoti jubiliejus ir sukaktuves, o laikui atėjus susiruošti į svečius arba tuos svečius pasikviesti.

Ar esi mėginusi išsakyti nuomonę grupei žmonių, kurie nuolat tave pertraukia, piršdami mintį, kad nieko neišmanai arba kad tavo mintys nėra svarbios? Mes – taip.

Šimtmečius moterys buvo priverstos spraustis į korsetus ir nesuskaičiuojamus pasijonius, vėliau atkeliavo ankštos liemenėlės ir trumputės, atsisėsti neleidžiančios suknelės, siaurikės (žargonu vadinamos stringais), džinsai žemu liemeniu, įmantriai suveltos šukuosenos, įvairiausios pakulnių atmainos. Atrodė, amžinai stipinėsime ant aukštakulnių, tampydamos aukštyn kylančius sijonus ir melsdamosi, kad nenubėgtų pėdkelnių akis.

Žmonės nėra vienodi – vieni aukšto, kiti žemesnio ūgio. Skiriasi jų kūnai ir vaizduotės. Nustembu pamačiusi bičiulės kojų pirštus – jie atrodo kitaip nei mano. Skiriasi visų mūsų odos spalva, charakteriai, pomėgiai. Dalis žmonių turi gimdas. Dalies genome nerasime Y chromosomos. Tačiau kuriame gene įrašyta informacija apie alpimą, sukneles ir visą puokštę kitų dalykų, kuriuos siejame su moteriškumu?

Nusiteikusiems prieš feminizmą kažkodėl atrodo, kad pasirinkimas nesidepiliuoti pažastų yra pagrindinis feminisčių bruožas. O ant kojų želiantys plaukai apibūdina asmenybę ar net politines pažiūras. Kaip iki to atėjome?

Jei autobusų stotelėje užkalbintum būrelį nepažįstamų žmonių – ką jie pastebėtų pirmiausia? Kad esi moteris? Aprangos stilių? Amžių?
Jei turi matomą negalią – didelė tikimybė, kad būtent ji atsidurs pirmame plane. Nepažįstamųjų reakciją staiga paveiks visokios baimės bei stereotipai.