Socialiniai tinklai kasmet sumirga, kai pasidalinama kokios nors užduoties nuotrauka iš moksleivių pratybų ar vadovėlio. Pasipiktina tėvai, radę per sudėtingas ar neetiškas užduotis. Pasipiktina vadovėlių leidėjai, kai tos užduotys aptariamos be konteksto. Pasipiktina ir mokytojai – mat krūvis sunkus, klasės didelės, o vaikai reikalauja vis daugiau individualaus dėmesio.
Tarp šių nuomonių dažnai pasimeta klausimas – o kaip iš tikrųjų kurti turinį, kuris gyvai atlieptų ugdymo tikslus ir niekam nesukeltų pasipiktinimo?
Visų pirma turime kartu pripažinti, kad tai sunkus darbas. Mes užaugome aplinkoje, kurioje nelygybė buvo normalizuota. Kai vadovėlyje randame mamą apibūdintą kaip malonią ir rūpestingą, o tėtį – kaip išradingą ir linksmą, tai nėra pavienio vadovėlio rengėjo keistas sprendimas. Tai atspindi, kaip skirtingai vis dar matome tėvų roles: moteris stumiame į buities ir rūpesčio standartą, o vyrus – į visad linksmo tėčio vaidmenį.
Visgi vartant vadovėlius akivaizdu, kad rengėjai nuveikė didelį darbą atsisakydami lyčių stereotipų – vyrai ir moterys juose vaizduojami skirtingose profesijose, sporto šakose, atliekantys buities darbus, patiriantys skirtingas emocijas.
Tačiau įvairovė – ne tik lytis. Vaikai su negalia ar kitokios išvaizdos vaikai vadovėliuose pastebimi tik tada, kai kalbama apie negalią ar įvairovę. Jų patirčių labai trūksta ten, kur kalbama apie sportą ar sveiką gyvenseną – šios temos vis dar siejamos tik su „standartiniais“ kūnais.
Vadovėliuose taip pat turėtų atsirasti daugiau vaikų, priklausančių skirtingoms etninėms grupėms, turinčių migracijos patirties, kalbančių skirtingomis kalbomis.
Svarbu, kad skirtingi vaikai dalyvautų visur – net matematikos uždaviniuose. Pavyzdžiui: du bičiuliai galėtų vykti į kiną skirtingais keliais ir greičiais, nes vienas naudojasi elektrine mobilumo priemone, o kitas eina pėsčiomis. Kuris atvyks pirmas? Tokius pavyzdžius lengviau sugalvoti, kai pažįsti skirtingus vaikus ir jų realybes.
Galiausiai lietuviškuose vadovėliuose reikia sąmoningiau kalbėti apie pasaulio įvairovę. Gerai, kad kalbama apie skirtingas šalių ekonomines situacijas ir vaikams paaiškinama, jog dalis pasaulio vaikų gyvena skurde. Tačiau čia būtina pokolonijinė perspektyva. Negalima pasakojimo supaprastinti taip, kad susidarytų įspūdis, jog vienos ar kitos šalys skursta tik todėl, kad yra „atsilikusios“. Per pavyzdžius turime paaiškinti, kaip taip atsitiko – tai galime sieti ir su Lietuvos istorija, kai patyrėme išnaudojimą ir skurdą okupacijos metais.
Peržiūrėję pratybas apie pasaulio lietuvius, radome gerų pavyzdžių, kai skirtingos odos spalvos vaikai vaizduojami įvairiose situacijose. O štai bendrai vadovėliuose iliustracijos su juodaodžiais vaikais dažniausiai pasirodo tik pasaulinio skurdo kontekste. Neatliepiamas rasizmo klausimas, kuris paveikia ir dalį Lietuvos vaikų.
Sprendimų paieška, kaip tobulinti vadovėlius, – tai ne vien kliūčių ruožas, siekiant išvengti pasipiktinimo bangos, bet ir galimybė padėti vaikams klasėje jaustis matomiems bei vertingiems, net jei jie kuo nors išsiskiria iš bendraamžių būrio – ar tai būtų išvaizda, ar kitos savybės.
Labai džiaugiamės, kad tai rūpi ir patiems vadovėlių rengėjams. Prieš rugsėjo 1-ąją Nacionalinės švietimo agentūros užsakymu skaitėme vadovėlių rengėjams paskaitą apie vadovėlius be stereotipų. Tai buvo galimybė pasidalinti savo žiniomis ir kartu augti ieškant sprendimų.
