Pakanka trumpam įsijungti sveikinimų koncertą ir tampa aišku – motina (arba močiutė) yra centrinė figūra šeimoje. Jai skiriami posmai ir „visos pasaulio gėlės”. O tėtis? Kartais skamba dainos ir jam, tačiau koks yra lyginamasis šių kūrybinių dedikacijų santykis? 1:10? 1:100?
Šis ir panašūs kontekstai įtvirtina nuostatą: moterys (mamos) yra pagrindinės globėjos, o vyrai (tėčiai) geriausiu atveju – uolūs jų pagalbininkai. Todėl, jeigu vaiko auginimą vertintume plačiau, ne vien materialinio aprūpinimo požiūriu, tektų pripažinti, kad vaikus mamos augina vienos daug dažniau nei skelbia oficialioji statistika.
Tokiai nuomonei įsitvirtinti padėjo ir mokslinė tradicija – ilgą laiką gilintasi tik į mamos santykius su vaiku. Vaiko raidos sunkumai pernelyg dažnai aiškinti šiame santykyje iškilusiais sunkumais. Džiugu, kad kelis pastaruosius dešimtmečius įdėmiau nagrinėjama tėvystė. Dabar mokslininkai daro išvadą, kad tėčiai yra ne mažiau svarbūs auginant vaikus. Kai vyrai išties įsitraukia į tėvystę, yra emociškai prieinami, jų rūpesčio ir meilės poveikis ne mažesnis nei mamos.
Tėčiams tenka svarbus vaidmuo skatinant kognityvinį, socialinį ir emocinį vaikų vystymąsi nuo kūdikystės iki paauglystės: ugdant kritinį mąstymą, bendravimo įgūdžius, savarankiškumą, stiprinant motyvaciją, įveikiant paauglystėje kylančius iššūkius. Du aktyvūs tėvai, turintys skirtingą požiūrį į vaikų auklėjimą, gali vaikams atskleisti įvairiapusį pasaulio matymą ir problemų sprendimus, abu būti autoritetais. Tai didžiulis resusras vaikui.
Vyrams įtrauki tėvystė irgi atneša naudos. Ji daro teigiamą poveikį ir poros santykiams, padeda jiems tapti brandžia, lygiaverte partneryste. Ilgalaikėje perspektyvoje tai laikoma veiksminga smurto artimoje aplinkoje prevencija bendruomenės mastu. Aktyvus vyrų dalyvavimas prižiūrint ir ugdant vaikus išstumia pasenusius mačizmo idealus ir jų vietoje padeda įtvirtinti rūpestingojo vyriškumo normai, kurio stiprybė glūdi gebėjime prisiimti atsakomybę ir pasirūpinti kitu, o ne tuščiai demonstruoti pranašumą ar jėgą.
Taigi, įtrauki tėvystė naudinga vaikui, poros santykiams, pačiam vyrui ir bendruomenei. Kodėl šios praktikos sunkiai skinasi kelią? Kodėl Tėvo diena pažymima taip vangiai, palyginus su Motinos diena?
Neskubėkime ant stalo dėti ekonominio pobūdžio argumentų – esą moteris uždirba mažiau, todėl šeimai naudingiau, kad ji būtų namie su vaiku. Šie argumentai svarbūs, tačiau dažnai naudojami kaip figos lapai, po kuriais slepiami su konservatyviais, patriarchalinių stereotipų paskatinti motyvai, įkalinantys tiek moteris, tiek vyrus ribotuose vaidmenyse. Priklijuota šeimos maitintojo etiketė vyrą verčia savo laiką aukoti tik karjerai, įtikėjus, kad materialinę gerovę bet kada be nuostolių galima saugiai konvertuoti į emocinio ryšio valiutą. Todėl dauguma tėvų, net ir turėdami įstatymais garantuotą teisę į vaiko priežiūros atostogas, ja nepasinaudoja. Jie nuskurdina savo patirtis, prarasdami galimybę sukurti autentiškus santykius su vaiku.
Tokiu būdu visa vaikų priežiūros našta daugumoje porų vis tiek deleguojama moterims. Šiais laikais joms nedraudžiama daryti karjeros, negailima ir padrąsinimų „eikit pirmyn!”, tačiau nepraleidžiama proga (ypač reklamose) priminti, kad geros mamos rūpinasi savo atžalomis 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Kai kokybės kartelė užkeliama į nepasiekiamas aukštumas ir nuolat primenama „prigimtinė” pareiga, moterims irgi sunku pasiryžti vaiko priežiūros pareigomis dalintis su partneriu, kuris juk viską darys ne taip tobulai… Visuomenės spaudimo akivaizdoje ne taip legva išvengti ir vidinės kaltės, kad nesilaikai „gerai motinai” keliamų reikalavimų.
Šias, vyrus ir moteris ribojančias nuostatas svarbu keisti. Vienas iš kelių tai padaryti – pagaliau mums visiems švęsti Tėvo dieną, jos metu įvertinti tėvystės svarbą, kalbėti apie tėčių iššūkius.
Dar vienas svarbus žingsnis turi būti atliktas kiekvienos vaikų susilaukti planuojančios šeimos viduje. Būtent sąmoningas ir išankstinis (dar negimus kūdikiui) susitarimas lygiai dalintis rūpinimusi vaiku, padeda šį planą ir įgyvendinti, kartu atlaikyti aplinkos spaudimą bei gyvenimo iššūkius.
Pasakyti lengviau nei padaryti. Tačiau ištarmė „lašas po lašo ir akmenį pratašo” kaip niekad gerai tinka kintančioms vyriškumo normoms apibrėžti: kuo daugiau tėčių, mamų, juos konsultuojančių specialistų supras, kad aktyvus tėvo dalyvavimas vaikų gyvenime, ugdyme, globoje ir priežiūroje yra raktas į pastarųjų sėkmę, skatina lyčių lygybės nuostatomis grįstą partnerystę, o tuo pačiu veikia ir kaip smurto artimoje aplinkoje prevencija, tuo greičiau įtvirtinsime normas, kurios rūpinimąsi kitu pavers visos visuomenės etosu.
Straipsnį parengė Margarita Jankauskaitė.
Lygių galimybių plėtros centras kartu su partneriais iš Portugalijos, Italijos ir Austrijos įgyvendina Europos Sąjungos iš dalies finansuojamą projektą PARENT: vyriškumo normų kaita įsitraukiant į atsakingą tėvystę, kurio tikslas stiprinti visuomenės, socialinės srities specialistų ir vaikus auginančių porų, tiek mamų, tiek tėčių suvokimą, kad vyrai gali, turi ir geba būti aktyviai į vaikų gyvenimą įsitraukusiais ugdytojais ir globėjais.
