Ar aš tikrai negraži, kai pykstu?
Lengvai suprantama kalba (čia paspausti)
Gidas moterims apie moterų teises.
Ar aš tikrai negraži, kai pykstu?
2023
 | Dabar perskaitysite trumpą istoriją. Karolis paėmė iš Linos pieštuką. |
 | Jeigu iš Jūsų ką nors atėmė, pavyzdžiui pieštuką, Jūs galite supykti. Taip pat, Jūs galite norėti pieštuką atgauti. Tai reiškia, kad Jūs už jį kovosite. |
 | Tačiau žmonės sako, kad mergaitės pykti negali. Pykti gali tik berniukai. |
 | Pavyzdžiui, filmuose mergaitės dažnai yra princesės. Jos laukia princo, kuris jas išgelbės. Tačiau filmuose retai rodo mergaites, kurios yra drąsios. Taip pat filmuose retai rodo mergaites, kurios pyksta ir kovoja už save. |
 | Moterys dažnai neparodo savo pykčio. Jeigu moterys pyksta, jos dažnai nepasako, kaip jos jaučiasi. Jos sako, kad viskas yra gerai. |
 | Taip būna todėl, nes moterys bijo. Jos bijo, kad kiti pamatys jas piktas. Jos bijo, kad kiti apie jas blogai pagalvos. Tačiau pyktis yra svarbi emocija. Pyktis nėra blogai. Svarbu mokėti parodyti, kai tu pyksti. |
 | Kartais moterys sako, kad jos nejaučia pykčio. Tačiau, jeigu Jūs pyksite ir savo pykčio nerodysite, Jūs galite blogai jaustis. Jums gali skaudėti: • galvą, • skrandį. Jūs galite jausti nerimą. |
 | Moterys gali nerodyti pykčio, nes nori pasirūpinti kitais žmonėmis. Jos nori padėti kitiems žmonėms. Tačiau tada jos nesirūpina savimi. |
 | Nesirūpinti savimi yra blogai. Nerodyti savo pykčio yra blogai. Jeigu Jūs neleisite sau pykti, Jums gali būti sunku apsiginti nuo kitų žmonių. |
 | Kartais Jums gali reikėti apsaugoti save. Pavyzdžiui, gali reikėti apsaugoti save nuo vyrų. |
 | Tyrimuose rašo, kad kai vyrai pyksta, jie atrodo galingesni. Tačiau, kai pyksta moterys kiti žmonės gali jų nemėgti. |
 | Anksčiau žmonės irgi nemėgo galingų moterų. Pavyzdžiui, senovėje moterys, kurios buvo drąsios, dažnai būdavo apkaltintos raganavimu. Tai reiškia, kad jas vadindavo raganomis. Senovėje raganos buvo žudomos. Tai reiškia, jeigu moteris buvo laikoma ragana, ji buvo nužudoma. Tai yra labai baisu. Tai yra nusikaltimas. |
 | Taip pat kiti žmonės, kartais vadina moteris isterikėmis. Tai nėra gerai. Tai reiškia, kad kiti žmonės nepriima jų jausmų. |
 | Taip pat kartais kiti žmonės sako, kad jeigu moteris neturi vyro, ji yra prastesnė. Tačiau tai nėra tiesa. Moteris gali būti laiminga ir neturėdama vyro. |
 | Moterys, kurios nori turėti tokias pačias teises ir galimybes, kaip vyrai yra vadinamos feministėmis. Feministės dažnai yra parodomos, kaip piktos moterys. Tai nėra tiesa. |
 | Feministės pyksta, kai mato, kad su kitais žmonėmis elgiamasi negerai. Pavyzdžiui, kai kitos moterys yra mušamos. Tačiau kiti žmonės irgi pyksta, kai mato negerus dalykus. |
  | Pykti gali ir moterys, ir vyrai. Pyktis nėra blogai. Jeigu moteris pyksta, tai nereiškia, kad ji yra negraži. Kartais pyktis gali padėti pakeisti blogus dalykus gyvenime. |
 | Jeigu Jūs supykote, Jūs galite blogai jaustis. Jūs galite norėti: • mėtyti daiktus, • šaukti, • mušti kitus žmones. Tai yra blogai. Jeigu Jūs skriausite kitą žmogų, jam skaudės. Tai yra vadinama agresija. |
 | Tačiau, Jūs galite pykti. Jeigu su Jumis blogai elgiasi, |
Tekstą į lengvai suprantamą kalbą vertė Miglė Baltrūnaitė.
Tekstas išbandytas Pal. J. Matulaičio socialinio centro „Atviros
bendruomenės“ dienos darbinio užimtumo centre.
Paveikslėlių šaltinis:
Piktogramų autorius: Sergio Palao. ARASAAC (https://arasaac.org/).
Licencija: CC (BY-NC-SA). Priklauso: Aragono vyriausybė (Ispanija).
Karolis pribėga prie Linos ir pagriebia iš rankų žalią pieštuką. Lina pradeda verkti. Jai reikėjo žalios spalvos. Priėjusi auklėtoja bando raminti: „Kodėl verki? Juk turi ir kitų pieštukų.“ Pasitaikius progai Linos tėvai informuojami, kad dukra isterikuoja dėl niekų.
Ši istorija – kasdienė. Tokių smulkmenų nesureikšminame. Tačiau paėmę didinamąjį stiklą po situacijos paviršiumi išvystume lyčių nelygybės šaknyną. Kodėl?
Kai iš mūsų ką nors atima, pasielgia nesąžiningai, nemaloniai – natūraliai kyla pyktis. Jis suteikia energijos ir jėgų apginti save, pareikalauti pagarbos, pasiekti tai, ko nori. Paprastai didesnė tikimybė atgauti pieštuką yra dėl jo kovojant, ne verkiant kamputyje.
Tiek vyrų, tiek moterų emocinis raštingumas (gebėjimas atpažinti, reguliuoti ir tinkamai reikšti emocijas) mūsų kultūroje nėra išvystytas. Tačiau būtent mergaitėms aplinka suteikia mažiau erdvės eksperimentuoti su agresija, mokytis tinkamų būdų pykčiui išreikšti.
Antai berniukai dažniau giriami už savęs gynimą („šaunuolis, pastovėjai už save“), o mergaitės gėdijamos („jei raukysiesi, būsi negraži“, „neišsišok, būk maloni kitiems“) arba skatinamos konfliktus spręsti tik juos užglaistant („nieko blogo nenorėjo padaryti“, „nekreipk dėmesio“).
Mus paveikia ne tik auklėjimas, bet ir informacija iš filmukų, knygų, netgi reklamų. Todėl puikiai žinome, kad princesės turi šukuoti auksinius plaukus ir laukti, kol jas išgelbės žavūs ir drąsūs jaunikiai. Barbė mūsų kultūroje daug reikšmingesnė nei Pepė Ilgakojinė. Autoriai dar tik pradeda griauti lyčių stereotipus kurdami turinį vaikams. Mums keista, jei drakoną nukauna drąsi mergiotė, o princesė nenori būti pažadinta nepažįstamojo bučinio. Pykstančių ar besipriešinančių mergaičių vaizdavimas vis dar yra išimtis.
Nuo vaikystės buvau tyli, rami, puikiai besimokanti, stengdavausi emocijas pasilaikyti sau. Kartą, ištikus paaugliškam pykčio priepuoliui, iškėliau sceną ir garsiai apsižliumbiau, išvadinau tėvus kvailiais. Mane ėmė vežioti pas gydytojus, įtarinėti psichikos sutrikimą ir daug metų girdė raminamaisiais vaistais, nes tėvai tiesiog negalėjo patikėti, kad sveika mergaitė taip pasielgtų
Kai be galo įsiuntame, sukauptas emocijas išliejame visai ne konstruktyviu būdu. Ypač jeigu ilgą laiką jas laikėme užspaustas, neįvardijome, kuo aplinkinių elgesys mums nepriimtinas. Pastebima, kad moterims pyktis dažnai asocijuojasi su „savitvardos praradimu“ ir gąsdina. O išreiškusios pyktį patiriame gėdą ir nerimą: „Ką dabar apie mane pagalvos?“ Niekas nemokė, kad galime pyktį išsakyti nesugriaudamos santykių, atvirkščiai – juos pagerindamos. Pykčio išraiška gali būti tinkama arba netinkama, bet pati emocija – visada prasminga žinia aplinkiniams ir mums pačioms.
Anksčiau nebūčiau galėjusi tiksliai įvardyti, kada pykstu. Susidūrusi su nepagarbiu ar nesąžiningu kitų elgesiu, jausdavausi bejėgė ir nevykėlė. Net ir dabar, kai norisi susigūžti kamputyje ir užplūsta savikritika, klausiu savęs: „O gal aš jaučiu pyktį?“ Pykčio įvardijimas suteikia energijos spręsti problemas.
Kai kurios iš mūsų taip ilgai ignoravome pyktį, kad, pridėjusios ranką prie širdies, tvirtintume niekada jo nejaučiančios. Kas nutinka tuomet?
Neišreikštas pyktis dažnai pavirsta bejėgiškumu, savęs gailėjimu. Tai tiesiogine prasme kenkia mūsų sveikatai. Su slopinamu pykčiu gali būti susijęs aukštas kraujo spaudimas, galvos ir skrandžio skausmai, alergijos. Taip pat nerimas ir prislėgta nuotaika, depresija ir kiti psichikos sveikatos sunkumai.
Nereikšti pykčio – tai nepasirūpinti savo poreikiais. Kai kurioms tai reiškia buvimą nuolat paslaugiomis ir supratingomis, itin rūpestingomis. Tačiau sutelkusios visą dėmesį į kitus, nebežinome, ko norime pačios.
Kartais ieškome aplinkkelių pykčiui. Vienas iš galimų aplinkkelių – pasyvi agresija: tylos siena, kandžios replikos ar nuolatinis kritikavimas, apsižodžiavimas dėl mažmožių (kojinės ne vietoj!). Tokie begaliniai ginčai irgi nesprendžia tikrųjų problemų.
Galiausiai slopindamos pyktį tampame nesaugios. Kaip apsiginti nuo užpuoliko ar priekabiautojo, jei nejauti pykčio? Kaip apginti asmenines ribas nuo jas peržengti bandančio kolegos? Kaip išreikšti nepopuliarią nuomonę? Ir svarbiausia – jaustis gerai po to.
Į mūsų komandą priėmė darbuotoją, kuris užims žemesnes pareigas nei aš ir neprilygsta man patirtimi. Netrukus sužinojau, kad jo atlyginimas bus didesnis nei mano. Tiesiog įsiutau, net apsirgau iš to piktumo, – bet jei skųsiuosi vadovui, rizikuosiu prarasti jo palankumą ir bet kokias perspektyvas. Apsimetu, kad viskas gerai, nors patyliukais vartau darbo skelbimus.
Populiarus lyčių stereotipas vaizduoja vyrus, mūru stojančius ginti savo moterų nuo užpuolikų ir neteisybių, priešų armijos. Puikiai žinome, kad to neužtenka. Įvairiose situacijose būtina apginti save, kartais nuo tų pačių vyrų mūrų.
Visgi moterims išmokti atvirai ir brandžiai spręsti konfliktus trukdo ne tik tai, kas įskiepyta vaikystėje. Reikšdamos pyktį mes išties rizikuojame. Tyrimuose pastebima, kad vyrų pykčio išraiška didina jų galią. Moterys, atvirkščiai, rizikuoja tapti mažiau mėgstamos ar gali prarasti įtaką.
Savo nuomonę tvirtai ginanti, įsikarščiavusi moteris neretai būna išjuokta ar sumenkinta: „Priimi asmeniškai, nemoki ramiai išreikšti savo argumentų.“ Galbūt netgi esi girdėjusi frazę, kad „vyrai stiprių moterų nemėgsta“?
Išties stiprių moterų nemėgsta tie, kurie nori jas kontroliuoti ir riboti. Turime dramatiškų istorinių pavyzdžių. XV–XVIII a. Europoje apie 40 000 moterų buvo nužudytos apkaltinus raganyste. Dauguma jų neieškojo žodžio kišenėje ir siekė savarankiškai tvarkytis gyvenimą. Nors nepasigailėta ir senolių ar mergaičių.
Raganų deginimas nėra anekdotas ar pikantiška istorija. Kaip ir bet kokio genocido atmintis, jis nurodo į gilią ir nepakankamai reflektuojamą kolektyvinę traumą.
„Viena iš darželio auklėtojų yra tikra ragana“, – pasakoja man penkiametė. Ogi, pasirodo, ragana, nes pyksta. Iškart prisiminiau keletą istorijų vaikystėje, kai buvau pavadinta ragana. Kaip man buvo gėda ir baisu! Vis dar prisimenu tą jausmą.
Į dar vieną moterų patirtą istorinę neteisybę nurodo iš diagnostikos vadovų išnykęs, bet kasdienybėje tebevartojamas isterijos terminas. Jo ištakos siejamos su įvairiais klaidinančiais įsitikinimais apie moters reprodukcinius organus, lytiškumą. Pradedant mitais, kad isterija kyla dėl po kūną klaidžiojančios gimdos, baigiant jos „gydymu“ vestuvėmis, uždarymu institucijose, mechaniniu lytinių organų stimuliavimu ar pašalinimu.
Apšaukti moterį isterikuojant – tai sumenkinti jos jausmus ir patirtis dėl to, kad ji yra moteris. Vadinasi, ir prikelti mitą, kad vienintelė moterų kančios priežastis yra lytinių santykių su vyru stoka (nors istoriškai nebuvo manoma, kad jų metu moteris patiria fizinį malonumą).
Iki šiol išlikęs piktos senmergės stereotipas. Moterys su pavardės priesaga „-aitė“, „-ytė“ , „-ūtė“ pavardėje – nesvarbu vienišos, apsuptos vaikų ir anūkų ar išvis ne heteroseksualios – patiria menkinimą, esą „yra piktos ir nelaimingos, nes negauna sekso“.
Kai naujienų portalas išspausdino interviu, kuriame išsakiau nuomonę, jog Tarptautinė moterų solidarumo diena turi būti pasitelkta aktualių problemų sprendimui, o ne masiniam gėlių pirkimui, sulaukiau komentaro: „Sprendžiant iš pavardės apie moteris ji žino tik iš nuogirdų.“ Aiškesnio signalo apie moters, turinčios pavardę su priesaga „-aitė“, nužmoginimą pasiųsti nebūtų buvę įmanoma.
Feministės dažnai vaizduojamos kaip nepagrįstai piktos, grubios akiplėšos! Tarsi visiška priešingybė kultūros piešiamam moteriškumo idealui.
Išties, kai giliniesi į problemas, su kuriomis susiduria moterys, ypač tokias skaudžias kaip seksualinė prievarta ar smurtas artimoje aplinkoje, natūralu niršti, netgi jausti įsiūtį. Taigi, taip, feministės pyksta. Nors ir nėra piktesnės nei kitos moterys ar vyrai, susiduriantys su neteisybe ir apie ją kalbantys.
Neturime leisti kultūriniam seksizmui nurašyti moterų pykčio kaip bjauraus įpročio. Jei vyrų pyktį tam tikromis aplinkybėmis galime matyti kaip stiprybės išraišką, tai galime pritaikyti ir moterims.
Agresija, kaip ir pyktis, gali būti ne tik destruktyvi, bet ir konstruktyvi – įgalinanti keisti tai, kas nepriimtina visuomenėje ar asmeniniame gyvenime. Ji neturi nieko bendro su grožiu.
Ką daryti?
- Matai piktą moterį – būk tikra, kad ji nori pasakyti kažką svarbaus.
- Normalu pykti, kai patiri neteisybę, kas nors peržengia tavo ribas, elgiasi nepagarbiai. Pyktis – tai signalinė lemputė, kuri įsijungia ir blykčioja, kai esame įskaudintos.
Tiesa, ne visada pyktį sukelia kitas žmogus. Pyktis gali kilti ir tuomet, kai pačios nepateisiname savo lūkesčių. Tai irgi svarbi žinia, kuri gali vesti svarbių pokyčių link. - Kilus pykčiui – geriausia nuo jo nebėgti. Juk tai – puikus energijos šaltinis pokyčiams! Pyktis padeda kitiems žmonėms išsakyti, kas netenkina, apginti save. Visada yra būdų išreikšti pyktį taip, kad jis ne griautų, o statytų.
Pirmiausia bandyk suprasti, dėl ko tau pikta. Kai kalbi apie tai, venk kaltinimo, įžeidimų, tiesiog papasakok, kaip ir kodėl jautiesi, pavyzdžiui: „Kai vėluoji, man atrodo, kad visiškai tau nerūpiu, todėl apima pyktis.“
Kalbėjimas iš „aš“ perspektyvos padeda kitiems išgirsti, kaip jautiesi, ir neįstrigti beviltiškame ginče dėl to, kas šioje situacijoje kaltas. - Visos turime savų būdų nusiraminti apimtos stiprių emocijų, taip pat ir pykčio. Pavyzdžiui, einame pasivaikščioti, klausomės muzikos, medituojame ir t. t. Netgi verkiame! Visi šie būdai padeda nervų sistemai nurimti, o tada apie tai, kodėl supykome, galime mąstyti blaiviau. Tai ne tas pats, kas pykčio slopinimas, neigimas, užsimiršimas vartojant alkoholį ar kitais būdais.
- Pykčio energiją galime nukreipti ir į aktyvizmą, pokyčių siekį kartu su bendramintėmis ir bendraminčiais!
- Patyrus skaudžių psichologinių traumų vaikystėje ar vėliau gyvenime, pyktis gali deginti labai ilgai ir skaudžiai, nei iš šio, nei iš to kilti įvairiose kasdienybės situacijose. Tokiais atvejais labai svarbi atjauta sau ir saugumo ieškojimas. Traumos greitai neužgyja, bet atsigauti visada įmanoma.
- Pyktis nėra tik asmeninė problema. Negalime su savo pykčiu susitvarkyti pačios vienos, ypač jei nuolat susiduriame su neteisybe.
Šio teksto autorės – Lygių galimybių plėtros centro komandos narės, savanorės ir bičiulės.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
Daugiau tekstų
Moterys – socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia – ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais. Kas nors turi apskritai tas šventes atsiminti, pasiskaičiuoti jubiliejus ir sukaktuves, o laikui atėjus susiruošti į svečius arba tuos svečius pasikviesti.
Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė.
Jei autobusų stotelėje užkalbintum būrelį nepažįstamų žmonių – ką jie pastebėtų pirmiausia? Kad esi moteris? Aprangos stilių? Amžių? Jei turi matomą negalią – didelė tikimybė, kad būtent ji atsidurs pirmame plane. Nepažįstamųjų reakciją staiga paveiks visokios baimės bei stereotipai.