Lygių galimybių plėtros centras

ACCESSIBILITY TABLET MOBILE

Ar aš tikrai negraži, kai pykstu?

Iliustracijos autorė: Renata Krasovskaja
Garso įrašas

Karolis pribėga prie Linos ir pagriebia iš rankų žalią pieštuką. Lina pradeda verkti. Jai reikėjo žalios spalvos. Priėjusi auklėtoja bando raminti: „Kodėl verki? Juk turi ir kitų pieštukų.“ Pasitaikius progai Linos tėvai informuojami, kad dukra isterikuoja dėl niekų.

Ši istorija – kasdienė. Tokių smulkmenų nesureikšminame. Tačiau paėmę didinamąjį stiklą po situacijos paviršiumi išvystume lyčių nelygybės šaknyną. Kodėl?

Kai iš mūsų ką nors atima, pasielgia nesąžiningai, nemaloniai – natūraliai kyla pyktis. Jis suteikia energijos ir jėgų apginti save, pareikalauti pagarbos, pasiekti tai, ko nori. Paprastai didesnė tikimybė atgauti pieštuką yra dėl jo kovojant, ne verkiant kamputyje.

Tiek vyrų, tiek moterų emocinis raštingumas (gebėjimas atpažinti, reguliuoti ir tinkamai reikšti emocijas) mūsų kultūroje nėra išvystytas. Tačiau būtent mergaitėms aplinka suteikia mažiau erdvės eksperimentuoti su agresija, mokytis tinkamų būdų pykčiui išreikšti.

Antai berniukai dažniau giriami už savęs gynimą („šaunuolis, pastovėjai už save“), o mergaitės gėdijamos („jei raukysiesi, būsi negraži“, „neišsišok, būk maloni kitiems“) arba skatinamos konfliktus spręsti tik juos užglaistant („nieko blogo nenorėjo padaryti“, „nekreipk dėmesio“).

Mus paveikia ne tik auklėjimas, bet ir informacija iš filmukų, knygų, netgi reklamų. Todėl puikiai žinome, kad princesės turi šukuoti auksinius plaukus ir laukti, kol jas išgelbės žavūs ir drąsūs jaunikiai. Barbė mūsų kultūroje daug reikšmingesnė nei Pepė Ilgakojinė. Autoriai dar tik pradeda griauti lyčių stereotipus kurdami turinį vaikams. Mums keista, jei drakoną nukauna drąsi mergiotė, o princesė nenori būti pažadinta nepažįstamojo bučinio. Pykstančių ar besipriešinančių mergaičių vaizdavimas vis dar yra išimtis.  

Nuo vaikystės buvau tyli, rami, puikiai besimokanti, stengdavausi emocijas pasilaikyti sau. Kartą, ištikus paaugliškam pykčio priepuoliui, iškėliau sceną ir garsiai apsižliumbiau, išvadinau tėvus kvailiais. Mane ėmė vežioti pas gydytojus, įtarinėti psichikos sutrikimą ir daug metų girdė raminamaisiais vaistais, nes tėvai tiesiog negalėjo patikėti, kad sveika mergaitė taip pasielgtų

Giedrė

Kai be galo įsiuntame, sukauptas emocijas išliejame visai ne konstruktyviu būdu. Ypač jeigu ilgą laiką jas laikėme užspaustas, neįvardijome, kuo aplinkinių elgesys mums nepriimtinas. Pastebima, kad moterims pyktis dažnai asocijuojasi su „savitvardos praradimu“ ir gąsdina. O išreiškusios pyktį patiriame gėdą ir nerimą: „Ką dabar apie mane pagalvos?“ Niekas nemokė, kad galime pyktį išsakyti nesugriaudamos santykių, atvirkščiai – juos pagerindamos. Pykčio išraiška gali būti tinkama arba netinkama, bet pati emocija – visada prasminga žinia aplinkiniams ir mums pačioms.

Anksčiau nebūčiau galėjusi tiksliai įvardyti, kada pykstu. Susidūrusi su nepagarbiu ar nesąžiningu kitų elgesiu, jausdavausi bejėgė ir nevykėlė. Net ir dabar, kai norisi susigūžti kamputyje ir užplūsta savikritika, klausiu savęs: „O gal aš jaučiu pyktį?“ Pykčio įvardijimas suteikia energijos spręsti problemas.

Dovilė

Kai kurios iš mūsų taip ilgai ignoravome pyktį, kad, pridėjusios ranką prie širdies, tvirtintume niekada jo nejaučiančios. Kas nutinka tuomet?

Neišreikštas pyktis dažnai pavirsta bejėgiškumu, savęs gailėjimu. Tai tiesiogine prasme kenkia mūsų sveikatai. Su slopinamu pykčiu gali būti susijęs aukštas kraujo spaudimas, galvos ir skrandžio skausmai, alergijos. Taip pat nerimas ir prislėgta nuotaika, depresija ir kiti psichikos sveikatos sunkumai.

Nereikšti pykčio – tai nepasirūpinti savo poreikiais. Kai kurioms tai reiškia buvimą nuolat paslaugiomis ir supratingomis, itin rūpestingomis. Tačiau sutelkusios visą dėmesį į kitus, nebežinome, ko norime pačios.

Kartais ieškome aplinkkelių pykčiui. Vienas iš galimų aplinkkelių – pasyvi agresija: tylos siena, kandžios replikos ar nuolatinis kritikavimas, apsižodžiavimas dėl mažmožių (kojinės ne vietoj!). Tokie begaliniai ginčai irgi nesprendžia tikrųjų problemų.

Galiausiai slopindamos pyktį tampame nesaugios. Kaip apsiginti nuo užpuoliko ar priekabiautojo, jei nejauti pykčio? Kaip apginti asmenines ribas nuo jas peržengti bandančio kolegos? Kaip išreikšti nepopuliarią nuomonę? Ir svarbiausia – jaustis gerai po to.

Į mūsų komandą priėmė darbuotoją, kuris užims žemesnes pareigas nei aš ir neprilygsta man patirtimi. Netrukus sužinojau, kad jo atlyginimas bus didesnis nei mano. Tiesiog įsiutau, net apsirgau iš to piktumo, – bet jei skųsiuosi vadovui, rizikuosiu prarasti jo palankumą ir bet kokias perspektyvas. Apsimetu, kad viskas gerai, nors patyliukais vartau darbo skelbimus.

Ramunė

Populiarus lyčių stereotipas vaizduoja vyrus, mūru stojančius ginti savo moterų nuo užpuolikų ir neteisybių, priešų armijos. Puikiai žinome, kad to neužtenka. Įvairiose situacijose būtina apginti save, kartais nuo tų pačių vyrų mūrų.

Visgi moterims išmokti atvirai ir brandžiai spręsti konfliktus trukdo ne tik tai, kas įskiepyta vaikystėje. Reikšdamos pyktį mes išties rizikuojame. Tyrimuose pastebima, kad vyrų pykčio išraiška didina jų galią. Moterys, atvirkščiai, rizikuoja tapti mažiau mėgstamos ar gali prarasti įtaką.

Savo nuomonę tvirtai ginanti, įsikarščiavusi moteris neretai būna išjuokta ar sumenkinta: „Priimi asmeniškai, nemoki ramiai išreikšti savo argumentų.“ Galbūt netgi esi girdėjusi frazę, kad „vyrai stiprių moterų nemėgsta“?

Išties stiprių moterų nemėgsta tie, kurie nori jas kontroliuoti ir riboti. Turime dramatiškų istorinių pavyzdžių. XV–XVIII a. Europoje apie 40 000 moterų buvo nužudytos apkaltinus raganyste. Dauguma jų neieškojo žodžio kišenėje ir siekė savarankiškai tvarkytis gyvenimą. Nors nepasigailėta ir senolių ar mergaičių.

Raganų deginimas nėra anekdotas ar pikantiška istorija. Kaip ir bet kokio genocido atmintis, jis nurodo į gilią ir nepakankamai reflektuojamą kolektyvinę traumą.

„Viena iš darželio auklėtojų yra tikra ragana“, – pasakoja man penkiametė. Ogi, pasirodo, ragana, nes pyksta. Iškart prisiminiau keletą istorijų vaikystėje, kai buvau pavadinta ragana. Kaip man buvo gėda ir baisu! Vis dar prisimenu tą jausmą.

Aurelija

Į dar vieną moterų patirtą istorinę neteisybę nurodo iš diagnostikos vadovų išnykęs, bet kasdienybėje tebevartojamas isterijos terminas. Jo ištakos siejamos su įvairiais klaidinančiais įsitikinimais apie moters reprodukcinius organus, lytiškumą. Pradedant mitais, kad isterija kyla dėl po kūną klaidžiojančios gimdos, baigiant jos „gydymu“ vestuvėmis, uždarymu institucijose, mechaniniu lytinių organų stimuliavimu ar pašalinimu.

Apšaukti moterį isterikuojant – tai sumenkinti jos jausmus ir patirtis dėl to, kad ji yra moteris. Vadinasi, ir prikelti mitą, kad vienintelė moterų kančios priežastis yra lytinių santykių su vyru stoka (nors istoriškai nebuvo manoma, kad jų metu moteris patiria fizinį malonumą).

Iki šiol išlikęs piktos senmergės stereotipas. Moterys su pavardės priesaga „-aitė“, „-ytė“ , „-ūtė“ pavardėje – nesvarbu vienišos, apsuptos vaikų ir anūkų ar išvis ne heteroseksualios – patiria menkinimą, esą „yra piktos ir nelaimingos, nes negauna sekso“.

Kai naujienų portalas išspausdino interviu, kuriame išsakiau nuomonę, jog Tarptautinė moterų solidarumo diena turi būti pasitelkta aktualių problemų sprendimui, o ne masiniam gėlių pirkimui, sulaukiau komentaro: „Sprendžiant iš pavardės apie moteris ji žino tik iš nuogirdų.“ Aiškesnio signalo apie moters, turinčios pavardę su priesaga „-aitė“, nužmoginimą pasiųsti nebūtų buvę įmanoma.

Margarita

Feministės dažnai vaizduojamos kaip nepagrįstai piktos, grubios akiplėšos! Tarsi visiška priešingybė kultūros piešiamam moteriškumo idealui.

Išties, kai giliniesi į problemas, su kuriomis susiduria moterys, ypač tokias skaudžias kaip seksualinė prievarta ar smurtas artimoje aplinkoje, natūralu niršti, netgi jausti įsiūtį. Taigi, taip, feministės pyksta. Nors ir nėra piktesnės nei kitos moterys ar vyrai, susiduriantys su neteisybe ir apie ją kalbantys.

Neturime leisti kultūriniam seksizmui nurašyti moterų pykčio kaip bjauraus įpročio. Jei vyrų pyktį tam tikromis aplinkybėmis galime matyti kaip stiprybės išraišką, tai galime pritaikyti ir moterims.

Agresija, kaip ir pyktis, gali būti ne tik destruktyvi, bet ir konstruktyvi – įgalinanti keisti tai, kas nepriimtina visuomenėje ar asmeniniame gyvenime. Ji neturi nieko bendro su grožiu.

Ką daryti?

  • Matai piktą moterį – būk tikra, kad ji nori pasakyti kažką svarbaus.
  • Normalu pykti, kai patiri neteisybę, kas nors peržengia tavo ribas, elgiasi nepagarbiai. Pyktis – tai signalinė lemputė, kuri įsijungia ir blykčioja, kai esame įskaudintos.
    Tiesa, ne visada pyktį sukelia kitas žmogus. Pyktis gali kilti ir tuomet, kai pačios nepateisiname savo lūkesčių. Tai irgi svarbi žinia, kuri gali vesti svarbių pokyčių link.
  • Kilus pykčiui – geriausia nuo jo nebėgti. Juk tai – puikus energijos šaltinis pokyčiams! Pyktis padeda kitiems žmonėms išsakyti, kas netenkina, apginti save. Visada yra būdų išreikšti pyktį taip, kad jis ne griautų, o statytų.
    Pirmiausia bandyk suprasti, dėl ko tau pikta. Kai kalbi apie tai, venk kaltinimo, įžeidimų, tiesiog papasakok, kaip ir kodėl jautiesi, pavyzdžiui: „Kai vėluoji, man atrodo, kad visiškai tau nerūpiu, todėl apima pyktis.“
    Kalbėjimas iš „aš“ perspektyvos padeda kitiems išgirsti, kaip jautiesi, ir neįstrigti beviltiškame ginče dėl to, kas šioje situacijoje kaltas.
  • Visos turime savų būdų nusiraminti apimtos stiprių emocijų, taip pat ir pykčio. Pavyzdžiui, einame pasivaikščioti, klausomės muzikos, medituojame ir t. t. Netgi verkiame! Visi šie būdai padeda nervų sistemai nurimti, o tada apie tai, kodėl supykome, galime mąstyti blaiviau. Tai ne tas pats, kas pykčio slopinimas, neigimas, užsimiršimas vartojant alkoholį ar kitais būdais.
  • Pykčio energiją galime nukreipti ir į aktyvizmą, pokyčių siekį kartu su bendramintėmis ir bendraminčiais!
  • Patyrus skaudžių psichologinių traumų vaikystėje ar vėliau gyvenime, pyktis gali deginti labai ilgai ir skaudžiai, nei iš šio, nei iš to kilti įvairiose kasdienybės situacijose. Tokiais atvejais labai svarbi atjauta sau ir saugumo ieškojimas. Traumos greitai neužgyja, bet atsigauti visada įmanoma.
  • Pyktis nėra tik asmeninė problema. Negalime su savo pykčiu susitvarkyti pačios vienos, ypač jei nuolat susiduriame su neteisybe.

Daugiau tekstų

LGPC-MOTERU-GIDO-VIZUALAI-1204-01 Namų ruoša – kaip Sizifo akmuo
Namų ruoša – kaip Sizifo akmuo

Moterys – socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia – ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais. Kas nors turi apskritai tas šventes atsiminti, pasiskaičiuoti jubiliejus ir sukaktuves, o laikui atėjus susiruošti į svečius arba tuos svečius pasikviesti.

LGPC-MOTERU-GIDO-VIZUALAI-1204-08 motinyste be pjedestalo
Motinystė be pjedestalo

Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė.

LGPC-MOTERU-GIDO-VIZUALAI-1204-12 MANO KŪNAS NEPANAŠUS Į KŪNUS TELE
Mano kūnas nepanašus į kūnus televizijoje

Jei autobusų stotelėje užkalbintum būrelį nepažįstamų žmonių – ką jie pastebėtų pirmiausia? Kad esi moteris? Aprangos stilių? Amžių? Jei turi matomą negalią – didelė tikimybė, kad būtent ji atsidurs pirmame plane. Nepažįstamųjų reakciją staiga paveiks visokios baimės bei stereotipai.

Tinklalapyje yra naudojami slapukai. Slapukai padeda užtikrinti tinkamą jo veikimą bei tobulinimą, todėl būtinieji slapukai (techniniai, funkciniai bei analitiniai) yra naudojami automatiškai. Siekiant individualizuoti Jūsų naršymo patirtį bei pateikti pasiūlymus, kurie būtų aktualūs būtent Jums, naudojami ir tiksliniai slapukai. Paspaudę „Sutinku“ Jūs sutinkate su tikslinių slapukų naudojimu. Savo sutikimą galite atšaukti bet kuriuo metu savo interneto naršyklės nustatymuose, ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos - Privatumo politikoje. View more
Sutinku