Motinystė be pjedestalo
Lengvai suprantama kalba (čia paspausti)
Gidas moterims apie moterų teises.
Motinystė.
2023
 | Ką pagalvoji, kai išgirsti žodį mama? |
 | Žmonės sako, kad mamos dažniausiai būna: • rūpestingos, • mylinčios, • geros. Tokias jas dažnai galime pamatyti ir: • piešiniuose, • internete. |
 | Taip pat mamas dažnai galime pamatyti ir: • besišypsančias, • laimingas, • žaidžiančias su vaikais. |
 | Ne visos mamos yra laimingos. Kai kurios mamos susiduria su problemomis, pavyzdžiui: • augina vaiką su negalia ir neturi pagalbos, • patiria smurtą, tai reiškia, jas kažkas muša arba negražiai vadina, • jaučiasi vienišos. Tada mamoms būna sunku. |
 | Kartais žmonės bando atspėti, ką jaučia mamos. Tačiau tik mamos gali pasakyti, ką jos patiria. |
 | Feministės irgi kalbėjo apie tai, kokios turi būti mamos. Moterys, kurios nori turėti tokias pačias teises ir galimybes, kaip vyrai yra vadinamos feministėmis. Feministės sako, kad ir moterys, ir vyrai yra lygūs. |
 | Anksčiau feministės sakė, kad kiekviena moteris gali būti mama. Jos sakė, moterys jau gimsta žinodamos, kaip būti mama. Feministės taip sakė, nes norėjo, kad moterys būtų politikėmis. Politikas yra žmogus, kuris priima svarbius sprendimus šalyje. Feministės sakė, kad moterys galės pasirūpinti visais žmonėmis kaip savo vaikais. |
| Tačiau tai nėra tiesa. Ne visos moterys žino, kaip reikia būti mama. Ne visos moterys iš karto supranta, kaip reikia auginti vaiką. |
 | Tačiau, taip pat, ne visi vyrai žino, kaip reikia būti tėčiais. |
 | Vėliau feministės sakė, kad moterys turi atsisakyti gimdyti. Tik tada jos turės tokias pačias teises, kaip ir vyrai. Jos svajojo, kad vaikus galės gimdyti mašinos. Tačiau yra daug moterų, kurioms patinka gimdyti. |
 | Blogai, kai moterys negali pasirinkti: • kada nori turėti vaikų, • kiek vaikų nori turėti. Joms liepia daryti taip, kaip daro visos moterys jų šalyje. Joms liepia laikytis taisyklių. Joms sako, kas yra gerai ir, kas yra blogai. |
 | Kai vaikas gimsta, moteris tampa mama. Tai yra stiprus jausmas. Tačiau moteris yra daugiau nei mama. Moteris turi daug kitų nuostabių savybių. |
 | Kai moteris tampa nėščia, jos kūnas keičiasi, pavyzdžiui: • ji priauga svorio, • pasikeičia jos kūno oda, • padidėja jos kojos. Tai nėra lengva. |
 | Kartais kiti žmonės kalba apie tai, kaip moteris atrodo. Taip pat žmonės liečia moterų pilvus, prieš tai nepaklausę, ar galima tai daryti. Tai yra blogai. |
 | Kai moteris yra nėščia, ji gali jaustis: • ir gerai, • ir blogai. Tai reiškia, kad ji turi daug jausmų. Kartais ji gali norėti džiaugtis nėštumu. Tačiau kartais ji gali pykti, nes jai yra sunku. |
 | Kai moteris laukiasi, jos kūnas pasikeičia. Todėl ji gali pradėti sirgti, pavyzdžiui: • ją gali pykinti, • ji gali turėti inkstų uždegimą, • ji gali turėti diabetą. Dėl to moteris gali blogai jaustis. |
 | Kai moteris gimdo, ne visi gydytojai su jomis gerai elgiasi. Kartais moterys patiria smurtą, pavyzdžiui, gydytojai: • negražiai kalba, • tyčiojasi, • nepasako informacijos, • daro procedūras, nors nepaklausė, ar moteris sutinka. Tai yra sunku. Po gimdymo moteris gali blogai jaustis, pavyzdžiui, sirgti depresija. |
 | Tačiau nėštumas atneša ir gerų jausmų. Pavyzdžiui, moteris gali daug išmokti. Keičiasi jos kūnas, todėl ji gali išmokti juo džiaugtis. Tai reiškia, ji pradeda geriau jausti savo kūną. |
 | Taip pat, kai moteris laukiasi, jai gali padėti kiti žmonės: • šeima, • draugai, • gydytojai. |
| Šie žmonės gali: • rūpintis ja, • padėti jai, • sakyti gražius žodžius. |
 | Kai moterys augina vaikus, jos dažnai lieka vienos. Niekas joms nepadeda. Tai yra blogai. Kai moteris augina vaikus ji: • daug dirba, • tvarko namus, • prižiūri vaiką. Tai nėra atostogos, tai yra darbas. |
 | Jau seniai moterys kalbėjo apie tai, kad mamoms reikia mokėti pinigus. Juk būti mama yra didelis darbas. Tačiau per mamos dieną moterys gauna tik daug: • gėlių, • saldainių, • dovanų. |
 | Kiti žmonės dažnai sako, kaip mamos turi elgtis. Arba kaip mamos turi rūpintis savo vaikais. Tada moterys pradeda jausti kaltę, kad blogai rūpinasi savo vaiku. |
| Vyrai irgi tampa tėvais. Vyrai irgi turi rūpintis vaikais. Tačiau žmonės sako, kad: • vyrai turi dirbti, • būti stiprūs. Vyrai gali būti visokie. Jie gali būti stiprūs. Bet vyrai gali ir rūpintis vaikais. Tai yra svarbu. |
 | Kai vaikas gimsta arba serga, dažniausiai juo rūpinasi mama. Tėvai tuo metu dirba. Dažniausiai taip yra todėl, kad vyrai uždirba daugiau nei moterys. Tai nėra teisinga. Vyrai irgi gali rūpintis vaiku, kol moterys eis dirbti. Moterys irgi nori dirbti. |
 | Šiuo metu vyrai vis daugiau rūpinasi savo vaikais, pavyzdžiui: • leidžia su jais laiką, • tvarko namus, • eina pas gydytojus. Tai yra gerai. Vaikas bendrauja ir su mama, ir su tėčiu. |
 | Šiuo metu moterys vis dažniau kalba, kaip jaučiasi, kai tampa mamomis. Jos pasakoja, kad kartais: • nenori mylėtis su savo vyru, • kartais gali džiaugtis dėl savo vaiko, tačiau kartais joms yra liūdna ir pikta. Tai nėra blogai. Moteris turi teisę jausti visus jausmus. Gerai apie tai kalbėti. |
 | Kai kuriose šalyse žmonės sako, kad moteris privalo turėti vaikų. Kitaip ji bus bloga moteris. Tačiau ne visos moterys tampa mamomis. Kartais moterys neturi vaikų. Tai irgi yra gerai. Moteris turi teisę pati pasirinkti ar nori turėti vaikų. |
 | Visi sako, kad vaikai yra gerai. Tačiau, kai moteris susilaukia vaikų, ji gali susidurti su problemomis: • jai sunku susirasti darbą, • jai sunku susirasti butą. Taip yra todėl, kad žmonės nenori priimti gyventi moterų su mažais vaikais. Tai yra blogai. |
 | Moterys su negalia irgi nori turėti vaikų. Tačiau žmonės nepalaiko jų. Dažnai žmonės sako, kad jos nesugebės pasirūpinti savo vaikais. Tačiau reikia palaikyti moteris ir joms padėti. Moterys žino, ką jos gali. |
Tekstą į lengvai suprantamą kalbą vertė Miglė Baltrūnaitė.
Tekstas išbandytas bendrijos „Vilniaus Viltis“ socialinėse dirbtuvėse.
Paveikslėlių šaltinis:
Piktogramų autorius: Sergio Palao. ARASAAC (https://arasaac.org/).
Licencija: CC (BY-NC-SA). Priklauso: Aragono vyriausybė (Ispanija).
Išgirdus žodį „motinystė“ vaizduotėje iškyla tyros, rūpesčiu alsuojančios ir savo vaikams besąlygiškai atsidavusios moters portretas. Tokių vaizdų apstu ir dailės, ir interneto naršyklių galerijose.
Tvarkinguose, saulės nutviekstuose interjeruose jos globia delnuose kūdikių pėdutes, šypsosi maitindamos krūtimi ir krykštauja pievoje kartu su baltutėliais rūbais vilkinčiais mažyliais.
Kažkur galerijų ar vaizduotės pakraščiuose – mamos, kurios grąžo rankas ir pražyla sūnui negrįžus iš karo. Bebaimės prieš įsibrovėlius, nežemiška jėga užremiančios duris, kad apsaugotų namuose susigūžusius vaikelius. Moterys, kurios išeina į barikadas, nes nori sukurti geresnį pasaulį – jiems. Ukrainietė, vedantį dukrą į darželį, su per petį permestu kalašnikovu.
Ar šie vaizdai apima visas mamas? Ar jie užčiuopia gimdymo, žindymo ir vaikų auginimo realybę? Ką patiria mama, auginanti vaiką su negalia? Arba ta, kurios interjeras – tamsus ir šaltas, o šalia – smurtaujantis partneris? Kaip gyvena vieniša mama? Įsivaikinusi? Ką jaučia negimdinį nėštumą ar keturis persileidimus patyrusi moteris?
Jei nesame to išgyvenusios – ko gero, neturime žalio supratimo. Todėl įženkime į tabu teritoriją.
Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė.
Pirmosios bangos feministės manė, kad „motinystės instinktas“ yra natūralus. Jį turi visos moterys. Tokia nuostata vadinama maternalizmu. Norėdamos įrodyti moterų teisę veikti politikoje ir viešajame gyvenime aktyvistės naudojo motinystės argumentą: juk moterys iš prigimties labai rūpestingos – todėl pasirūpins sužeistais kare; jos trokšta taikos, tad puikiai dalyvautų valstybės valdyme.
Šie argumentai buvo parankūs kovojant dėl tam tikrų teisių, tačiau nėra teisingi. Stiprus troškimas rūpintis vaiku ištinka ne visas moteris. Antra vertus, jį patiria ir vyrai. Tiek moterims, tiek vyrams nesvetima viskas, kas žmogiška.
Dalis antrosios bangos feminisčių tikėjo, kad išsilaisvinti nuo vyrų priespaudos moterys gali tik atsisakydamos gimdyti. Jos svajojo, kad ateityje vaikų reprodukavimą užtikrins mašinos. Aktyvi diskusija apie tai vystėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išryškėjo, kad juodaodės ir ekonominį nesaugumą patiriančios amerikietės, niekada nebuvusios „tik namų šeimininkėmis“, į motinystę žiūri gerokai pozityviau.
Skirtingos patirtys atskleidžia tai, kad moterį įkalina ne vaikai, ne troškimas rūpintis ar tapti mama, o kultūra, kuri nuvertina šias bendražmogiškas savybes. Kultūra, kuri kontroliuoja, kiek ir kada moteris turi turėti vaikų; tikisi palikuonių iš vienų ir draudžia juos kitoms; užverčia nerealistiškais lūkesčiais ir nesuteikia praktinės pagalbos.
Žvelgiant iš šios perspektyvos – jos laikomės ir mes – motinystė suprantama kaip viena iš galimų moters tapatybių, kurią ji pati kuria. Motinystė yra kūniška ir asmeniška, svarbi patirtis. Tačiau ne vienintelė apibrėžianti moterį.
Be to, nors nėštumas ir gimdymas yra reikšminga motinystės dalis, motina tampama ne tik gimdant. Kitaip tariant, motina yra motinos ryšyje su vaiku esantis asmuo, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis šis ryšys užmegztas.
Emocine ir dvasine prasme man nėštumas buvo ypatinga patirtis. Tokio pilnatvės, didybės, pakankamumo ir vienio jausmo anksčiau nebuvau patyrusi. Ir nebesitikiu patirti. Jaučiausi esanti tobulame ryšyje, pati sau visata, turinti viską, ko gali reikėti.
Nėštumas ir gimdymas gali atnešti unikalią dvasinę patirtį. Tačiau ją visuomet lydi didžiuliu tempu besikeičiantis fizinis kūnas. Per devynis mėnesius gali priaugti iki trečdalio prieš nėštumą buvusio svorio, keičiasi kūno dalių proporcijos, oda, net pėdos dydis. Visa tai jauti viduje, taip pat ir vaisiaus judesius.
Negana to, pokyčius komentuoja artimieji ir nepažįstami, neretai neatsiklausę liečia pilvą. Tuo laikotarpiu moterys gali pajusti savo kūną kaip daug labiau matomą, taip pat nekontroliuojamą, svetimą. Rūpestis ir švelnumas gali kaitaliotis su priešiškumu viduje augančiai gyvybei. Lygiai taip pat ir gimdymas gali būti pilnas euforijos ir siaubo, jėgos ir bejėgystės.
Svarbu paminėti, kad daugybė moterų nėštumo metu patiria rimtų sveikatos sutrikdymų – nuo nuolatinio pykinimo iki inkstų uždegimo ar diabeto. Be to, dalis pažeidimų neatsistato. Gana įprasta, kad gimdymo metu yra kerpama arba plyšta tarpvietė. O kai kurios imasi intensyvios vaikų priežiūros besigydydamos kraujuojančią Cezario pjūvio žaizdą ar dėl kitų priežasčių būdamos silpnos būklės.
9 mėnesius kiekvieną dieną ir naktį vemdavau po kelis ar keliolika kartų per parą. Daugumą moterų pykina tik pirmus kelis mėnesius, o kai kurias – visą nėštumą. Mano savijauta kasdien būdavo kaip per stiprias pagirias: pykino, svaigo galva, trūko jėgų, nieko nesinorėjo. Deja, nėštumo metu medicina daugiausia rūpinasi būsimu kūdikiu, o moteriai siūloma tiesiog pakentėti, nes dauguma vaistų nėra pakankamai testuoti ir nėra aišku, ar juos saugu vartoti nėščiajai. Vaistų nuo pykinimo yra, bet nėščiosioms jų negalima.
Šiuo laikotarpiu daliai moterų atmintin visa jėga grįžta ir skaudūs vaikystės prisiminimai. Kitoms gimdymo metu tenka išgirsti žeminančių medicinos personalo replikų, patyčių, taigi patirti akušerinį smurtą. Juo laikomas ir procedūrų atlikimas be gimdyvės sutikimo ar informacijos nesuteikimas. Nežmogiškas elgesys gimdymo metu gali psichologiškai traumuoti. Taip pat prisidėti prie to, kad kas dešimta moteris patiria pogimdyminę depresiją.
Ar pastebėjote, kad moterys, patyrusios akušerinį smurtą ar kitokių savo teisių pažeidimų, nėra itin aktyvios kovodamos dėl pokyčių? Tiesiog nėra laiko. Iškart po gimdymo prasideda kitas intensyvus, visas jėgas, dėmesį ir emocijas suryjantis etapas.
Kita vertus, nėštumas ir gimdymas gali paskatinti ir asmenybės augimą. Pastebėta, kad moterys gali įgyti daugiau pasitikėjimo savo kūnu – ne džiaugiantis jo išore, o klausantis subtilių ženklų, nurodančių kūno poreikius, pasitikint intuicija, sakančia, ką pajėgsi (ar nepajėgsi) atlikti. Tačiau vidiniam augimui reikia sąlygų.
Patogios gyvenimo sąlygos, saugumas didina gerų patirčių tikimybę. Taip pat ir artimų žmonių rūpestis ar, pavyzdžiui, partnerio / partnerės žvilgsnis, patvirtinantis, kad besikeičiantis kūnas vis dar mylimas ir geidžiamas. Prisideda ir sveikatos sistemos atstovų elgesys. Požiūris į gimdymą kaip tik į fiziologinę ar mechaninę, o ne kompleksišką žmogaus patirtį yra viena iš lyčių nelygybės pasekmių.
Vaikų auginimas – tai ne vien besimezgantis ryšys. Tai ir didžiulis darbas, oficialiai vadinamas vaiko priežiūros „atostogomis“. Jų metu reikia tik… ruošti maistą, plauti indus, valyti grindis, žindyti, nepaleisti iš akių vaiko (vaikų), rengti, vesti pasivaikščioti, pakeliui išnešti šiukšles, gaminti, keisti vystyklus, skalbti, drausminti, apsipirkti, vėl gaminti, maudyti, migdyti, tvarkytis, slaugyti, planuoti, taisyti sugedusius daiktus, sumokėti mokesčius, žaisti su vaiku, nupirkti reikalingų daiktų internetu, kloti lovas, ir taip be atvangos. Neišsimiegojus. Jei augini vaiką su negalia – darbo neproporcingai padaugėja.
Naujosios Zelandijos feministė Marilyn Waring tokį esą nevertingą darbą ironiškai palygino su prestižiniu aukšto rango karininkų darbu, kurie kasdien tiesiog budi prie pulto, kad, gavę įsakymą, būtų pasirengę paleisti branduolinį ginklą. Kuris darbas svarbesnis? Sunkesnis? Kaip apmokamas?
Iš pusiausvyros ypač išmušdavo vaiko ligos. Ne vien todėl, kad sujaukdavo išankstinius planus ir kasdienę rutiną. Atsakomybė už kitą žmogų, žengimas į nežinią, nepasitikėjimas savimi, mirties baimė slėgdavo kaip Sizifo akmuo. Atsipalaiduoti neįmanoma.
Patarlė sako: vaikui užauginti reikia viso kaimo. Bet kaimo mes nebeturime. Dažnai trūksta ir padėti pasiruošusių artimųjų. Daugybė moterų lieka vienos su žvėrišku fizinio ir emocinio darbo krūviu. Sunku rasti vietą darželyje. Darbo valandos ten niekada nėra pakankamai lanksčios. Ypač stinga paslaugų, atliepiančių įvairius vaiko poreikius.
Taip nutinka neatsitiktinai. Kapitalistėje visuomenėje globos ir rūpesčio darbas – ne tik rūpinimasis vaikais, bet ir senyvais ar ligotais artimaisiais – yra nematomas ir nevertinamas. Ne veltui taip atkakliai siekiama įtikinti moteris, kad rūpestingumas – svarbiausias ir prigimtinis jų bruožas. Kaip kitaip jos tiek daug pakeltų dviem savo rankom?
Įdomu tai, kad jau tarpukariu Lietuvos moterys apie tai kalbėjo. Motinos dienos šventimo tradiciją jos inicijavo būtent vaikų priežiūros darbo vertei atskleisti. Spaudoje anų laikų lietuvės rašė, kad šis darbas turėtų būti apmokamas, kaip ir kiti. Bet po šimto metų Motinos dienos proga pasipila tik gėlės, dovanos ir eilėraščiai, idealizuojantys esą natūralų motinos atsidavimą. Štai marškinėlius su užrašais pardavinėjanti įmonė mamą apibrėžė kaip „žmogų, kuris viską daro nemokamai“. Ar norėtum vilkėti šiuos marškinėlius?
Deja, tokioje kultūroje rūpinimasis savimi laikomas blogos motinystės ženklu. Mamomis tapusias moteris įsuka patarimų, kaip teisingai prižiūrėti vaikus, cunamis. Nurodymų tiek daug, kad neįmanoma į visus atsižvelgti. Jausmas, kad nepakankamai laiko skiri vaiko ugdymui, rodai per mažai šilumos, neapsaugai nuo nesėkmių, ima tiesiog raižyti moterį.
Vadinamoji motiniška kaltė tampa vienu labiausiai slegiančių, sunkiai išvengiamų jausmų. Atrodo, gyvenimo gerovė kyla, turime vis daugiau buityje pagelbstinčių daiktų, tačiau auga ir lūkesčiai mamai pasirūpinti vaiko emocine gerove ir sėkme.
Įdomus faktas: šiuolaikinės dirbančios moterys JAV praleidžia daugiau laiko su savo vaikais nei jų mamos prieš pusę amžiaus būdamos „namų šeimininkėmis“.
Vyrai nėra iš prigimties mažiau rūpestingi ir tėvystė jiems nėra mažiau svarbi. Bet aplinka iš jų tikisi kitų dalykų. Tėvystė nėra laikoma svarbiausia vyro tapatybe. Modernioje visuomenėje vyriškumas siejamas su jėga, statusu, gebėjimu konkuruoti, daryti karjerą (tuo, kas išorėje), o ne emociniu raštingumu, atjauta, šeimos saitais (tuo, kas viduje).
Per pirmus metus po vestuvių su vyru atlikome socialinį eksperimentą – paskaičiavome, kiek kartų sulaukėme užuominų ir klausimų apie vaikus. Esant abiem kartu suskaičiavome du tokius atvejus, jam vienam užuominų išgirsti irgi teko dusyk. Mano rezultatas – 12.
Menkiausias vyro prisidėjimas prie vaiko auginimo, pavyzdžiui, apsilankymas kartu kine ar tėvų susirinkime, sulaukia didžiausių liaupsių už „pagalbą mamai“. Ir tai mamai gali kelti tikrą įsiūtį.
Bet abu partneriai negali imti vaiko priežiūros „atostogų“. Dažniausiai „atostogauja“ mama, tapdama labiausiai atsakinga už kasdienę vaiko gerovę. Prie šio sprendimo prisideda ne tik lyčių stereotipai, bet ir tai, kad vyrai vis dar uždirba daugiau, todėl labiau apsimoka iš darbo rinkos pasitraukti moteriai. Į darbo rinką skubiai grįžti nelengva ir žindančioms moterims.
Tai paleidžia tikrą karuselę. Grįžusios po motinystės „atostogų“, moterys džiaugiasi, jei pavyko išsaugoti ankstesnes pareigas ar rasti naują darbą. Tačiau per tą laiką, kol nedirbo, jų kolegos užkopė karjeros laiptais ir gauna didesnius atlyginimus. Vaikų ligos taip pat nepadeda šiame bėgime su kliūtimis. Nedarbingumo pažymą dažniausiai ima mamos – ir todėl, kad geriau išmoko pasirūpinti vaiku, ir todėl, kad mažiau uždirba. Į komandiruotes ir mokymus važiuoja rečiau. Ratas užsidaro ir galimybė gauti vienodą atlygį nyksta kaip dūmas.
Didžiojoje Britanijoje paskaičiuota, kad du ir daugiau vaikų turinčios 1958 m. gimimo moterys dėl motinystės vidutiniškai netenka pusės potencialių savo gyvenimo pajamų.
Labai lėtai, bet vis dėlto vyrų įsitraukimas į vaiko priežiūrą didėja. Tai suteikia naudos ir jiems patiems. Rūpestingas tėtis užmezga turtingą santykį su vaiku, išeidamas tėvystės „atostogų“ ir leisdamas laiką su vaiku dviese geriau jį / ją supranta, lengviau tvarkosi įvairiose situacijose. Netgi tampa bendruomeniškesnis, labiau rūpinasi savo paties sveikata.
Ką jau kalbėti apie naudą vaikui, kuris gali prisirišti prie dviejų artimų žmonių. Ypač kai tėvai sukuria išties lygiavertę partnerystę – dalinasi ir buities darbais, ir visa ko planavimu, ir emociniu krūviu. Tai stiprina poros santykius – juk išvengta tiek kartėlio ir nuoskaudų!
Nerealistišką motinos įvaizdį keičia moterys, garsiai prabilusios apie įvairias savo patirtis. Vienos pasakoja, kaip sunku po gimdymo pajusti norą mylėtis ir kaip su tuo dorojasi santykiuose. Kitos dalinasi, kad mama gali jausti ir beribę meilę savo vaikams, ir apgailestavimą, kad jų susilaukė. Net užklupusi mintis, kad nekenti savo vaikų, nereiškia, jog esi bloga mama. Tuo labiau mamos vertė nepriklauso nuo socialinio statuso, šeimos tipo ar amžiaus.
Negana to, moterys atranda būdų, kaip džiaugtis vaikų auginimu. Daliai jų tai susiję su kitokio šeimos modelio paieškomis. Tačiau ne visų gyvenimo situacijos leidžia rasti tą „kaimą“, kuris padės užauginti vaiką.
Mintys apie vaikų turėjimą kelia man nerimą, bėgu nuo šios temos. Manau, kad susikūriau gerą gyvenimą ir nenoriu jo griauti. Bijau, kad man būtų psichologiškai per daug sunku auginti vaiką, galbūt suprastėtų santykiai su partneriu. O ką, jeigu klystu? Sunku atkapstyti savo pačios norus.
Ne kiekviena moteris tampa motina. Tačiau visos nešame motinų nuvertinimo naštą. Įstatymai tramdo vadovus, norinčius klausti, ar tik darbuotoja nesiruošia kurti šeimos. Bet jų akyse tas klausimas vis tiek žybsi.
Viešai deklaruojama, kaip svarbu išsaugoti tautos tęstinumą, virkaujama dėl mažėjančio gimstamumo, tačiau realybėje moterų su vaikais purtosi darbdaviai, butų nuomotojai ir net kavinės.
Turėti ar neturėti vaikų – realybėje tai nėra tik asmeninis pasirinkimas. Kultūra spaudžia gimdyti, netgi vilioja, įtikinėja ir gąsdina: „Tik vaikai tau suteiks tikrą prasmės jausmą“, „gailėsiesi nepagimdžius“, „laikrodis tiksi“, „anksčiau ar vėliau vyras tave paliks, jei neturėsit vaikų“. Moteris, kurios ir norėdamos negali jų susilaukti, tokie komentarai ypač žeidžia. Kitas supainioja taip stipriai, kad sprendimo priėmimas tampa labai sunkus ir lydimas nuolatinės graužaties.
Pamenu per draugės mergvakarį plaukėme jachta Trakuose. Kalba pasisuko apie vaikus. Kai išsakiau savo poziciją, kad nenoriu susilaukti vaikų, man aiškinti, kad nieko nesuprantu ir kad niekada nepajusiu pilnatvės neturėdama vaikų, ėmėsi pats vairininkas.
Kita vertus, moterys su negalia nepagrįstus priešingus draudimus – „nesugebėsi pasirūpinti vaikais“ – girdi iš aplinkinių ir medikų. Lyg jie žinotų geriau! Homoseksualių ir translyčių moterų galimybes patirti motinystę riboja net įstatymai.
Požiūrį į motinystę galima laikyti moterų teisių lakmuso popierėliu. Kuo daugiau viešoje erdvėje motinos idealizavimo, tuo didesnė tikimybė, kad realūs moterų poreikiai ir teisės bus ignoruojami. Statymas ant pjedestalo tėra manipuliacija. Ji trukdo kurti autentišką santykį su savimi ir pasitikėti priimamais sprendimais dėl motinystės ir motinystėje.
Ką daryti?
- Domėkis ir dalinkis realiomis vaikus auginančių moterų patirtimis.
- Pasitikėk kitų moterų pasirinkimu turėti ar neturėti vaikų, sprendimais dėl vaiko priežiūros „atostogų“ ar jų trukmės, gimdymo ir vaiko auklėjimo. Palaikymas visada geriau nei neprašytas patarimas.
- Tėčiams taikyk tokius pačius „kokybės“ standartus kaip ir mamoms. Juk taip dažnai pamatę nedrausmingą vaiką dairomės apsileidusios mamos, o vaiko globos nepasiėmusios mamos laikomos siaubūnėmis, nors tai lengvai atleidžiama tėčiams. Skirtingi standartai nėra sąžiningi.
- Esi mama? Nesitikėk iš savęs neįmanomo. Aukščiausias tikslas – būti pakankamai gera mama. Tai reiškia, kad klaidos yra natūrali gyvenimo dalis. Kai imame besąlygiškai aukotis ir nepasirūpiname savimi – nukenčia visi. Mama pervargsta, o vaikai netenka galimybių įgyti savarankiškumo. Todėl skirk laiko sau ir asmeniniams poreikiams. Vaikų gyvenimas, jų jausmai ir patirtys priklauso jiems patiems, nesi atsakinga už viską.
- Neprivalai turėti vaikų.
Šio teksto autorės – Lygių galimybių plėtros centro komandos narės, savanorės ir bičiulės.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
Daugiau tekstų
Moterys – socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia – ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais. Kas nors turi apskritai tas šventes atsiminti, pasiskaičiuoti jubiliejus ir sukaktuves, o laikui atėjus susiruošti į svečius arba tuos svečius pasikviesti.
Jei autobusų stotelėje užkalbintum būrelį nepažįstamų žmonių – ką jie pastebėtų pirmiausia? Kad esi moteris? Aprangos stilių? Amžių? Jei turi matomą negalią – didelė tikimybė, kad būtent ji atsidurs pirmame plane. Nepažįstamųjų reakciją staiga paveiks visokios baimės bei stereotipai.
Žmonės nėra vienodi – vieni aukšto, kiti žemesnio ūgio. Skiriasi jų kūnai ir vaizduotės. Nustembu pamačiusi bičiulės kojų pirštus – jie atrodo kitaip nei mano. Skiriasi visų mūsų odos spalva, charakteriai, pomėgiai. Dalis žmonių turi gimdas. Dalies genome nerasime Y chromosomos. Tačiau kuriame gene įrašyta informacija apie alpimą, sukneles ir visą puokštę kitų dalykų, kuriuos siejame su moteriškumu?