Namų ruoša – kaip Sizifo akmuo
Lengvai suprantama kalba (čia paspausti)
Gidas moterims apie moterų teises.
Ar namų ruoša ir šventės yra tik moterų darbas?
2023
 | Visuomenė dažnai prašo moterų pasirūpinti kitais žmonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad jos moka tai daryti. Jos mokosi, kaip reikia: • organizuoti šventes, • pirkti dovanas, • ruošti maistą, • rūpintis svečiais. |
 | Šventes organizuoja moterys. Vyrai sako, kad jiems švenčių nereikia. Jeigu moterys neorganizuos švenčių, tada jų nebeliks. Jeigu šventėmis turi rūpintis tik moterys, gal tada švenčių ir nereikia? |
 | Tačiau bendrauti su: • šeima, • draugais, yra svarbu. |
 | Per šventes dažnai susitinkame su: • draugais, • šeima, • bendruomene. Per šventes jaučiamės mylimi. Tai yra svarbu ir moterims, ir vyrams. |
 | Kai vyksta šventė, moterys dirba. Vyrai tuo metu linksminasi. Moterys negali atsipalaiduoti, jos tvarko namus. Tai yra blogai, rūpintis namais turi visi. |
 | Žmonės taip pat sako, kad iki vestuvių moterys vaidina geras. Tačiau, kai susituokia, moterys tampa piktos. Jos pyksta ant vyrų, kad jie nesitvarko. |
 | Moterys rūpinasi namais daugiau nei vyrai. Tai yra blogai. Dėl to, kad daug laiko tvarko namus, jos dažnai nespėja: • mokytis, • svajoti, • miegoti. |
 | Dabar vyrai tvarko namus dažniau. Tai yra gerai. Namais rūpintis turi ir vyrai, ir moterys. |
 | Kartais vyrai prižiūri vaikus. Kai vyrai prižiūri vaikus, Visi žmonės juos giria. Jie sako, kad vyrai yra labai geri. Tačiau, kai vaikus prižiūri moterys, niekas nekreipia dėmesio. Tai yra blogai. |
 | Kai gimsta vaikas, mama gali išeiti atostogų. Tačiau atostogų gali išeiti ir vyras. Vyrai retai išeina atostogų, kai moteris pagimdo vaiką. |
 | Taigi moterys namuose dirba daugiau, nei vyrai. Tačiau dėl to nėra kalti tik vyrai. Kartais moterys neleidžia vyrams tvarkyti namų. Jos sako, kad vyrai jų nesutvarkys gerai. |
 | Kai mergaitės būna mažos, joms sako, kad jos turi būti tvarkingos. Joms taip pat sako, kad jos turi būti: • mandagios, • gražios, • švelnios. |
 | Tačiau, moterys turi teisę būti visokios. Jos gali būti tokios, kokios nori. Moteris nėra bloga, jeigu jos namai yra netvarkingi. |
Tekstą į lengvai suprantamą kalbą vertė Miglė Baltrūnaitė.
Tekstas išbandytas bendrijos „Vilniaus Viltis“ socialinėse dirbtuvėse.
Paveikslėlių šaltinis:
Piktogramų autorius: Sergio Palao. ARASAAC (https://arasaac.org/).
Licencija: CC (BY-NC-SA). Priklauso: Aragono vyriausybė (Ispanija).
Gyvendama užsienyje jau lapkritį imdavau užrašinėti kalėdinius atvirukus ir pakuoti dovanas, kurias siųsiu į Lietuvą. Ne visada dėl to, kad taip norėčiau, dažnai tiesiog siekdama pateisinti kitų lūkesčius. Būna, paskambina mama ir sako: „Ar gali šiandien susisiekti su teta, jos gimtadienis, labai apsidžiaugs“; „Gal užsuk pas dėdę, kai būsi Kėdainiuose, jam bus labai malonu.“ Spėkit, ar kas nors prašo mano brolio skambučiais pradžiuginti pagyvenusius giminaičius. Ar daug kam jis siunčia kalėdines dovanas ir atvirukus? Broliui užtenka pasakyti, kad tokiems niekams neturi laiko. Tiesa, situacija pasikeitė jam susiradus partnerę. Dabar ir aš, ir kiti šeimos nariai per šventes gauname dailiai supakuotas dovanėles ir dailyraščiu užrašytus atvirukus. Pasiguodus draugei, ji paprotino: „Nesistebėk, moterys tiesiog yra socialiai nuovokesnės.“
Moterys – socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia – ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais. Kas nors turi apskritai tas šventes atsiminti, pasiskaičiuoti jubiliejus ir sukaktuves, o laikui atėjus susiruošti į svečius arba tuos svečius pasikviesti.
„Man nereikia, man neįdomu, manęs galite ir nesveikinti“, – atsainiai pareikš ne vienas vyras. Bet jei šiandien visos pasaulio moterys ims ir nustos šiais mažmožiais rūpintis? Neliks kalėdinių vaišių, niekas nepuoš eglučių, nemargins kiaušinių ir nekeps šventinių pyragų. Ar tai būtų blogai?
Daugelis mūsų tikriausiai neprieštarautume nuo tokio vartojimą skatinančio šurmulio pailsėti. Tačiau būtent pastangos palaikyti ryšius su šeima ir draugais suverpia bendruomenės tinklą, be kurio net didžiausio vienišiaus gyvenimas prarastų kokybę. Visi šie maži ritualai teikia žinojimą, kad priklausome šeimai, giminei, bendruomenei, kad esame kviečiami, laukiami, vertinami, mylimi. Tai vieni svarbiausių visų mūsų – ir moterų, ir vyrų – poreikių. Didžiausi karjeros pasiekimai neteiktų džiaugsmo, jei neturėtume savo socialinio rato, su kuriuo galėtume tomis pergalėmis dalintis.
Moterų pečius užgulęs ne tik šeimos ryšių mezgimas ir palaikymas, bet ir namų ruoša, maisto gaminimas, o kur dar vaikai… Dažnas vyras pasakys, kad šiokia tokia netvarka jam netrukdo – kam visą laiką tvarkytis? Siurblį išsitraukia dažniausiai tik tris kartus paragintas ar norėdamas išvengti partnerės priekaištų.
Net pažangiausiose šalyse ant moters pečių užgula pagrindinė namų ruošos našta, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar gaunamų pajamų. Filosofė Simone de Beauvoir, parašiusi feminizmo biblija vadinamą veikalą „Antroji lytis“, namų ruošą pavadino Sizifo darbu, nes ji niekada nesibaigia.
Augau šeimoje, kur moterų savaitgaliai slinkdavo tvarkant butą, gaminant maistą kitai darbo savaitei, skalbiant, džiaustant, lyginant, lankstant... Lyginti privalu buvo viską, pradedant patalyne, baigiant vyriškomis kojinėmis. Nekenčiau šio nesibaigiančio lažo. Viltis nušvito, kai devyniasdešimtųjų pradžioje per televiziją pamačiau vieną ne lietuvių gamybos laidą. Joje pora atviravo privataus gyvenimo klausimais: ji – penkeriais metais vyresnė, dirba vadybininke stambaus kapitalo įmonėje ir užtikrina materialinę šeimos gerovę; jis – studijuoja doktorantūroje ir rūpinasi buitimi. Labai neįprastas vaidmenų pasidalijimas! Publika netvėrė kailyje: „Kas apsiperka? Tvarko namus? Skalbia?“ „Skalbimo mašina“, – pasigirsta atsakymas. „O lygina?“ „Mes nelyginame“, – prisipažino moteris. „Jeigu ši amerikietė gali sau leisti nelyginti, kodėl aš turėčiau gaišti laiką?“ – pamaniau ir pradėjau revoliucines permainas savo gyvenime.
Ar verta stebėtis susiformavusiu įvaizdžiu, kad vyrai šeimoje labiau atsipalaidavę ir smagesni nei amžinai priekaištaujančios moterys? Kol jie užsiima „svarbiais“ reikalais, joms tenka visi nesibaigiantys, nevertinami, „nereikšmingi darbeliai“: namų ruoša, šeimos laisvalaikio planavimas ir kitų reikalų administravimas. Prieš akis iškyla pašaipus piktų, vyrus su kočėlu besivaikančių moterų vaizdinys. Jos esą tokiomis tampa būtent po vedybų ar apsigyvenusios su vyru, nes pasimatymų metu slepia tikrąjį veidą.
Giminės susitikimai švenčiant Kalėdas mano šeimos moterims prasidėdavo gerokai anksčiau nei kitiems. Po intensyvaus, savaitę trukdavusio pasiruošimo suplukusios jos paskutinės prisėsdavo prie šventinio stalo. Kodėl tai buvo mano mamos ir močiutės pareiga – negalėjau suprasti.
Ar ne iš čia ir kyla mitai, kad vyrai – geresni kulinarai, kirpėjai, siuvėjai, stilistai? Istoriškai šie užsiėmimai nebuvo jų kasdienės pareigos. Lengva girtis puikiai pagamintais sekmadienio pietumis, jei visą savaitę virėjos darbas gulė ant partnerės pečių.
Anot Europos lyčių lygybės instituto duomenų, namų ruoša bent valandą per dieną užsiima 91 proc. moterų ir 30 proc. vyrų. Tai dažnai reiškia, kad moterys mažiau laiko skiria mokytis naujų įgūdžių, kurti, svajoti ar paprasčiausiai trumpiau miega.
Kas nutiktų namuose pasibaigus švariems kavos puodeliams, jei visos moterys staiga nustotų rūpintis namų ruoša? Gal apsikeitusios vaidmenimis jos galėtų šiek tiek atsipalaiduoti, o vyrai virstų priekaištaujančiais bambekliais?
Jau kuris laikas reikėjo naujos skalbimo mašinos, nes sugedus senajai tekdavo skalbti rankomis. Teorinį pritarimą gavau, o materialinis įgyvendinimas strigo, suprask, pirkinys nėra pirmos būtinybės. Nutariau sumažinti krūvius ir skalbti tik savo drabužius. Kai vieną rytą pasigedusį kojinių nukreipiau jų ieškoti ten, kur pasidėjo (tai yra, nešvarių skalbinių krepšyje), ir išsiskalbti rankomis, vakare vonioje jau stovėjo naujutėlaitė skalbimo mašina.
Smagu, kad vyrai namuose tvarkosi vis daugiau, bet tikroji lygybė šioje srityje bus tuomet, kai moterys galės ne tik mažiau tvarkytis, bet ir to tvarkymosi neorganizuoti. Kai niekas nesakys, kad vyrų darbai namuose ar vaikų priežiūra yra pagalba moteriai. Parkuose matydami vežimėlius stumiančius tėčius liaupsiname jų pasiaukojimą ir atsidavimą tėvystei, o tokį pat mamų veiksmą laikome įprastu, jo net nepastebime. Dabar tėvystės atostogos prieinamos visiems naujagimių tėčiams. Šeimai finansinių iššūkių tai nesukelia, o vaiko atvykimą į pasaulį daro sklandesnį, užtikrina lygiavertį dalijimąsi rūpesčiais, tačiau retas vyras tomis atostogomis naudojasi.
Netolygus namų ruošos darbų pasiskirstymas nėra vien „tinginio“ vyro kaltė – pažįstame moterų, kurios nėra linkusios jų patikėti partneriams, esą jie vis tiek nepadarys „kaip reikia“. Šis užburtas ratas – dar viena kultūrinio seksizmo apraiška.
Tvarkingumas mūsų kultūroje – kertinė vertybė, mergaitėms skiepijama nuo mažens (šiame sąraše – ir mandagumas, nuolankumas, švelnumas, grožis, pasiaukojimas, kitos „moteriškos“ savybės). Todėl ir suaugusioms moterims sunku patikėti, kad išpuoselėti namai nėra svarbiausias jų vertės įrodymas.
Ką daryti?
- Nėra visuotinio standarto, kokia tvarka turi būti palaikoma namuose, – leisk sau šiek tiek dulkių ir neplautų indų. Seniai žinoma, kad darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs.
- Prisimink, jog namų blizgumas nenusako tavo vertės ar to, kokia moteris esi.
- Jei partneris sako, kad kai kurie ritualai ir šventės nėra būtini, – neužsikrauk organizacinių rūpesčių, pasvarstyk, gal gali ir pati nuo šių ritualų kiek atsikvėpti.
- Atmink: kai vyrai tvarkosi SAVO namuose ir užsiima SAVO vaikų priežiūra bei auklėjimu, tai nėra pagalba moteriai. Tai – lygiavertis pasidalijimas pareigomis.
Šio teksto autorės – Lygių galimybių plėtros centro komandos narės, savanorės ir bičiulės.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
Daugiau tekstų
Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė.
Jei autobusų stotelėje užkalbintum būrelį nepažįstamų žmonių – ką jie pastebėtų pirmiausia? Kad esi moteris? Aprangos stilių? Amžių? Jei turi matomą negalią – didelė tikimybė, kad būtent ji atsidurs pirmame plane. Nepažįstamųjų reakciją staiga paveiks visokios baimės bei stereotipai.
Žmonės nėra vienodi – vieni aukšto, kiti žemesnio ūgio. Skiriasi jų kūnai ir vaizduotės. Nustembu pamačiusi bičiulės kojų pirštus – jie atrodo kitaip nei mano. Skiriasi visų mūsų odos spalva, charakteriai, pomėgiai. Dalis žmonių turi gimdas. Dalies genome nerasime Y chromosomos. Tačiau kuriame gene įrašyta informacija apie alpimą, sukneles ir visą puokštę kitų dalykų, kuriuos siejame su moteriškumu?