Turime gilią istorinę žaizdą: jau tuomet, kai pirmosios civilizacijos pradėjo statyti miestus, kariauti, rašyti ir gaminti vis įmantresnius įrankius, moterys nebuvo laikomos lygiavertėmis vyrams.

Žinoma, visais laikais būta tokių asmenybių, kurios elgėsi nestereotipiškai, buvo valdovėmis. Tačiau organizuotas judėjimas už moterų teises prasidėjo neseniai – XIX amžiuje.

Tai, ko anuomet siekė moterys, dabar atrodo savaime suprantama, tarkim, teisė balsuoti, studijuoti, turėti asmens dokumentus ar asmenines pajamas. Tačiau moterų judėjimui buvo stipriai priešinamasi, pavyzdžiui, teisės balsuoti siekusios britės buvo kalinamos, o paskelbusios bado streiką – prievarta maitinamos.

Kova už moterų teises glaudžiai siejasi su feminizmu arba feminizmais. Daugiskaita vartojama norint pabrėžti, jog bendrós feminizmui būdingos vertybinės nuostatos – kad visi esame vertingi, nepaisant lyties, – galima siekti skirtingai.

Palyginimui – terminas „patriotizmas“ irgi gali žymėti daug skirtingų būdų, kaip suprantama ir išreiškiama meilė tėvynei. Net žinodamos, kad ne su visais patriotais sutariame, šį žodį vartojame drąsiai. Taip pat drąsiai galime sakyti, kad esame feministės, net jei nesutinkame su kai kuriomis kitų feminisčių mintimis. Bendriausia prasme feminizmas yra judėjimas, siekiantis teisinės ir praktinės lyčių lygybės. Beje, feministais gali būti ir vyrai.

Judėjimas, siekęs balsavimo teisių moterims, vadinamas pirmąja feminizmo banga. Savo teisių reikalaujančios moterys protestavo gatvėse, leido laikraščius, būrėsi į organizacijas. Tai vyko Šiaurės Amerikoje ir Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Mūsų šalyje pirmoji tokio pobūdžio organizacija – Lietuvos moterų susivienijimas – įsteigta 1905 m.

Moterų judėjimo Lietuvoje kontekstas buvo savitas. Jis vyko kartu su Lietuvos kova už nepriklausomybę. Šaliai vaduojantis iš Rusijos imperijos gniaužtų, lietuviškos spaudos ir demokratijos labui dirbusios moterys tikėjo, kad jų teisių įtvirtinimas taps neatsiejama modernios Lietuvos dalimi. Deja, teko nusivilti.

Ar prisimenate garsiąją fotografiją su Jonu Basanavičiumi ir kitais Nepriklausomybės akto signatarais? Joje moterų nėra ne dėl to, kad jų indėlis nebuvo reikšmingas. Bendražygės buvo sąmoningai nepakviestos. Liko už kadro, kurį, beje, padarė moteris fotografė.

Tokia išdavystė sukėlė pasipiktinimą – iškart po Nepriklausomybės akto pasirašymo Kaune įvyko protestas. Taip pat parengta peticija, reikalaujanti įtraukti – kooptuoti – moteris į Lietuvos Tarybos sudėtį. Surinkta dešimtys tūkstančių parašų! Tai įrodo, kaip gerai tuo metu moterų judėjimas buvo organizuotas.

Tačiau moterys taip ir nebuvo įtrauktos į Lietuvos Tarybą. Atmindamos šią neteisybę ir surengtą protestą, kasmet vasario 17 d. švenčiame Nacionalinę emancipacijos dieną.

Visgi aktyvisčių darbas nenuėjo perniek. 1918 m. lapkričio 2 d. moterų rinkimų teisės įtvirtintos Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose.

Netrukus Steigiamojo Seimo pirmininke paskirta Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Pasauliniame kontekste tai buvo sensacija. Politikai vyrai baiminosi, kad Seimas, kuriame moterys užims tokias svarbias pozicijas, nebus vertinamas rimtai. Galime tik įsivaizduoti, su kokiu nuvertinimu tos moterys susidūrė kasdieniame gyvenime!

Atkūrus valstybę, mūsų lyderės Seime veikė kaip profesionalės, netgi kandidatavo į prezidento postą. Vienos žengė į vyriškomis laikytas profesijas. Kitos sprendė to meto moterims aktualias problemas, kaip antai kūdikių mirtingumo mažinimas, vaikų darželių steigimas, smurto prieš moteris ar moterų išnaudojimo prostitucijoje prevencija.

Trečios virė pietus mūsų visų močiutėms ir seneliams, mezgė ir adė vilnones kojines, šėrė gyvulius ir darinėjo žuvis, šaltame vandenyje skalbė baltinius ir taip be galo.

Ar tuo metu moterų teisės Lietuvoje jau buvo lygios? Ne visai, nors situacija gerėjo.

Tarpukariu įtvirtinta teisė keliauti be vyro ar tėvo leidimo. Būta ir kitų pasiekimų, kurie padidino moterų galimybes. Tačiau įstatymo raidė akimirksniu nepakeičia visuomenės nuostatų. To meto biografijose apstu užuominų į visose srityse moterų patirtą diskriminaciją.

Moterų padėtis pasikeitė po Antano Smetonos įvykdyto perversmo. Politikoje joms vietos nebeliko. Vėliau netgi apribota teisė dirbti toms, kurios gyvena santuokoje.

Tiesa, kituose kraštuose pažanga vyko dar lėčiau. Visoje Šveicarijoje moterims teisė balsuoti suteikta tik 1990 m., kai didelė dalis šį tekstą skaitančiųjų jau buvo gimusios. O štai Saudo Arabijoje teisė vairuoti automobilį moterims suteikta 2018 m.

Ar norint pasiekti lyčių lygybę užtenka įstatymuose įtvirtinti lygias teises? Apie tai pradėta aktyviai diskutuoti XX a. 7 dešimtmetyje Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Prasidėjo antroji feminizmo banga, kurios metu atkreiptas dėmesys į nelygybę kuriančias socialines praktikas. Ieškota, kas kiekvienoje srityje – mokslo, verslo, kultūros, istorijos, meno ir t. t. – palaiko patriarchalinį status quo.

Atkreiptas dėmesys į tai, kad vyrų kūnai ir vyrų patirtys suvokiami kaip universalus žmogaus standartas. Tai atsispindi net ir kalboje. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje iki dabar įprasta į moterų auditoriją kreiptis vyriška gimine, įvairios pareigos taip pat įvardijamos vyriška gimine, pavyzdžiui, „prezidento postas“.

Antrosios feminizmo bangos metu Jungtinės Tautos ragino valstybes spręsti moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkio, smurto dėl lyties problemas. Pradėtos diegti specialiosios priemonės ilgus metus trukusios nelygybės pasekmėms šalinti. Pavyzdžiui, kilo kvotų idėja – į tam tikras pozicijas tikslingai skirti moteris, tokiu būdu atkuriant per ilgus šimtmečius pažeistą lyčių balansą. Daug dėmesio skirta motinystės patirtims. Akademiniame pasaulyje atsirado lyčių studijų disciplina.

Deja, per XX a. Lietuvą ši feminizmo banga nesirito. Sovietų Sąjungoje lyčių lygybė tariamai įtvirtinta kartu su okupacija. Moterys, kaip ir vyrai, turėjo dirbti valstybinį darbą ir būti aktyviomis pilietėmis. Sovietų valdžia nestokojo pragmatiškumo. Moterimis – pigia darbo jėga, kuriai galima mokėti mažiau ir užkrauti visus namų ruošos, vaikų priežiūros darbus, – buvo kamšomos spragos įvairiose ūkio ir pramonės srityse.

Patriarchaliniai įpročiai šeimose nekito. Būtent iš tų laikų likęs ant sofos su laikraščiu tysančio ir vakarienės laukiančio vyro vaizdinys – žmona jį turi aptarnauti, nors abu visą dieną dirbo.

Nenoras matyti esmines lyčių nelygybės problemas lėmė abejingumą prievartai prieš moteris – psichologinis, seksualinis, ekonominis ir net fizinis smurtas nebuvo stabdomi. Atvirkščiai – įsitvirtino kaip kultūrinė norma, o prievarta pašiepta anekdotuose.

Be to, trūko kontracepcijos priemonių ir lytinio švietimo. Patarimų knygutėse buvo rašoma, neva visiškai suprantama, jei po lytinio akto moteris užsidarys vonioje tyliai paverkti. Kai kurios moterys kasmet darydavosi po abortą, nes neturėjo galimybės apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Kol sovietinės raketos skriejo į kosmosą, jos rankomis skalbė kalnus vystyklų ir kiekviena pati išradinėjo būdus menstruacijų kraujui sugerti.

1990 m. atgavus nepriklausomybę šalyje buvo daug išsilavinusių moterų, tačiau ir stipri žodžio „feminizmas“ baimė. Pavienės moterys ėmė godžiai ieškoti užsienyje išleistų knygų ir tyrimų moterų teisių tema, jungėsi į aktyvisčių grupes ar bandė įsitraukti į politiką… ir sulaukė ypač stipraus pasipriešinimo.