Lygių galimybių plėtros centras

ACCESSIBILITY TABLET MOBILE

Ar kova už moterų teises jau baigta?

Iliustracijos autorė: Renata Krasovskaja

Aš pati niekada taip ir nesupratau, ką tiksliai reiškia feminizmas, – tik žinau, kad mane žmonės vadina feministe tuomet, kai išreiškiu jausmus, kurių niekada neišreikštų kilimėlis, skirtas kojoms valytis.

Rebecca West

Turime gilią istorinę žaizdą: jau tuomet, kai pirmosios civilizacijos pradėjo statyti miestus, kariauti, rašyti ir gaminti vis įmantresnius įrankius, moterys nebuvo laikomos lygiavertėmis vyrams.

Žinoma, visais laikais būta tokių asmenybių, kurios elgėsi nestereotipiškai, buvo valdovėmis. Tačiau organizuotas judėjimas už moterų teises prasidėjo neseniai – XIX amžiuje.

Tai, ko anuomet siekė moterys, dabar atrodo savaime suprantama, tarkim, teisė balsuoti, studijuoti, turėti asmens dokumentus ar asmenines pajamas. Tačiau moterų judėjimui buvo stipriai priešinamasi, pavyzdžiui, teisės balsuoti siekusios britės buvo kalinamos, o paskelbusios bado streiką – prievarta maitinamos.

Kova už moterų teises glaudžiai siejasi su feminizmu arba feminizmais. Daugiskaita vartojama norint pabrėžti, jog bendrós feminizmui būdingos vertybinės nuostatos – kad visi esame vertingi, nepaisant lyties, – galima siekti skirtingai.

Palyginimui – terminas „patriotizmas“ irgi gali žymėti daug skirtingų būdų, kaip suprantama ir išreiškiama meilė tėvynei. Net žinodamos, kad ne su visais patriotais sutariame, šį žodį vartojame drąsiai. Taip pat drąsiai galime sakyti, kad esame feministės, net jei nesutinkame su kai kuriomis kitų feminisčių mintimis. Bendriausia prasme feminizmas yra judėjimas, siekiantis teisinės ir praktinės lyčių lygybės. Beje, feministais gali būti ir vyrai.

Judėjimas, siekęs balsavimo teisių moterims, vadinamas pirmąja feminizmo banga. Savo teisių reikalaujančios moterys protestavo gatvėse, leido laikraščius, būrėsi į organizacijas. Tai vyko Šiaurės Amerikoje ir Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Mūsų šalyje pirmoji tokio pobūdžio organizacija – Lietuvos moterų susivienijimas – įsteigta 1905 m.

Moterų judėjimo Lietuvoje kontekstas buvo savitas. Jis vyko kartu su Lietuvos kova už nepriklausomybę. Šaliai vaduojantis iš Rusijos imperijos gniaužtų, lietuviškos spaudos ir demokratijos labui dirbusios moterys tikėjo, kad jų teisių įtvirtinimas taps neatsiejama modernios Lietuvos dalimi. Deja, teko nusivilti.

Ar prisimenate garsiąją fotografiją su Jonu Basanavičiumi ir kitais Nepriklausomybės akto signatarais? Joje moterų nėra ne dėl to, kad jų indėlis nebuvo reikšmingas. Bendražygės buvo sąmoningai nepakviestos. Liko už kadro, kurį, beje, padarė moteris fotografė.

Tokia išdavystė sukėlė pasipiktinimą – iškart po Nepriklausomybės akto pasirašymo Kaune įvyko protestas. Taip pat parengta peticija, reikalaujanti įtraukti – kooptuoti – moteris į Lietuvos Tarybos sudėtį. Surinkta dešimtys tūkstančių parašų! Tai įrodo, kaip gerai tuo metu moterų judėjimas buvo organizuotas.

Tačiau moterys taip ir nebuvo įtrauktos į Lietuvos Tarybą. Atmindamos šią neteisybę ir surengtą protestą, kasmet vasario 17 d. švenčiame Nacionalinę emancipacijos dieną.

Visgi aktyvisčių darbas nenuėjo perniek. 1918 m. lapkričio 2 d. moterų rinkimų teisės įtvirtintos Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose.

Netrukus Steigiamojo Seimo pirmininke paskirta Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Pasauliniame kontekste tai buvo sensacija. Politikai vyrai baiminosi, kad Seimas, kuriame moterys užims tokias svarbias pozicijas, nebus vertinamas rimtai. Galime tik įsivaizduoti, su kokiu nuvertinimu tos moterys susidūrė kasdieniame gyvenime!

Atkūrus valstybę, mūsų lyderės Seime veikė kaip profesionalės, netgi kandidatavo į prezidento postą. Vienos žengė į vyriškomis laikytas profesijas. Kitos sprendė to meto moterims aktualias problemas, kaip antai kūdikių mirtingumo mažinimas, vaikų darželių steigimas, smurto prieš moteris ar moterų išnaudojimo prostitucijoje prevencija.

Trečios virė pietus mūsų visų močiutėms ir seneliams, mezgė ir adė vilnones kojines, šėrė gyvulius ir darinėjo žuvis, šaltame vandenyje skalbė baltinius ir taip be galo.

Ar tuo metu moterų teisės Lietuvoje jau buvo lygios? Ne visai, nors situacija gerėjo.

Tarpukariu įtvirtinta teisė keliauti be vyro ar tėvo leidimo. Būta ir kitų pasiekimų, kurie padidino moterų galimybes. Tačiau įstatymo raidė akimirksniu nepakeičia visuomenės nuostatų. To meto biografijose apstu užuominų į visose srityse moterų patirtą diskriminaciją.

Moterų padėtis pasikeitė po Antano Smetonos įvykdyto perversmo. Politikoje joms vietos nebeliko. Vėliau netgi apribota teisė dirbti toms, kurios gyvena santuokoje.

Tiesa, kituose kraštuose pažanga vyko dar lėčiau. Visoje Šveicarijoje moterims teisė balsuoti suteikta tik 1990 m., kai didelė dalis šį tekstą skaitančiųjų jau buvo gimusios. O štai Saudo Arabijoje teisė vairuoti automobilį moterims suteikta 2018 m.

Ar norint pasiekti lyčių lygybę užtenka įstatymuose įtvirtinti lygias teises? Apie tai pradėta aktyviai diskutuoti XX a. 7 dešimtmetyje Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Prasidėjo antroji feminizmo banga, kurios metu atkreiptas dėmesys į nelygybę kuriančias socialines praktikas. Ieškota, kas kiekvienoje srityje – mokslo, verslo, kultūros, istorijos, meno ir t. t. – palaiko patriarchalinį status quo.

Atkreiptas dėmesys į tai, kad vyrų kūnai ir vyrų patirtys suvokiami kaip universalus žmogaus standartas. Tai atsispindi net ir kalboje. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje iki dabar įprasta į moterų auditoriją kreiptis vyriška gimine, įvairios pareigos taip pat įvardijamos vyriška gimine, pavyzdžiui, „prezidento postas“.

Antrosios feminizmo bangos metu Jungtinės Tautos ragino valstybes spręsti moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkio, smurto dėl lyties problemas. Pradėtos diegti specialiosios priemonės ilgus metus trukusios nelygybės pasekmėms šalinti. Pavyzdžiui, kilo kvotų idėja – į tam tikras pozicijas tikslingai skirti moteris, tokiu būdu atkuriant per ilgus šimtmečius pažeistą lyčių balansą. Daug dėmesio skirta motinystės patirtims. Akademiniame pasaulyje atsirado lyčių studijų disciplina.

Deja, per XX a. Lietuvą ši feminizmo banga nesirito. Sovietų Sąjungoje lyčių lygybė tariamai įtvirtinta kartu su okupacija. Moterys, kaip ir vyrai, turėjo dirbti valstybinį darbą ir būti aktyviomis pilietėmis. Sovietų valdžia nestokojo pragmatiškumo. Moterimis – pigia darbo jėga, kuriai galima mokėti mažiau ir užkrauti visus namų ruošos, vaikų priežiūros darbus, – buvo kamšomos spragos įvairiose ūkio ir pramonės srityse.

Patriarchaliniai įpročiai šeimose nekito. Būtent iš tų laikų likęs ant sofos su laikraščiu tysančio ir vakarienės laukiančio vyro vaizdinys – žmona jį turi aptarnauti, nors abu visą dieną dirbo.

Nenoras matyti esmines lyčių nelygybės problemas lėmė abejingumą prievartai prieš moteris – psichologinis, seksualinis, ekonominis ir net fizinis smurtas nebuvo stabdomi. Atvirkščiai – įsitvirtino kaip kultūrinė norma, o prievarta pašiepta anekdotuose.

Be to, trūko kontracepcijos priemonių ir lytinio švietimo. Patarimų knygutėse buvo rašoma, neva visiškai suprantama, jei po lytinio akto moteris užsidarys vonioje tyliai paverkti. Kai kurios moterys kasmet darydavosi po abortą, nes neturėjo galimybės apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Kol sovietinės raketos skriejo į kosmosą, jos rankomis skalbė kalnus vystyklų ir kiekviena pati išradinėjo būdus menstruacijų kraujui sugerti.

1990 m. atgavus nepriklausomybę šalyje buvo daug išsilavinusių moterų, tačiau ir stipri žodžio „feminizmas“ baimė. Pavienės moterys ėmė godžiai ieškoti užsienyje išleistų knygų ir tyrimų moterų teisių tema, jungėsi į aktyvisčių grupes ar bandė įsitraukti į politiką… ir sulaukė ypač stipraus pasipriešinimo.

Paklausta, ar laikau save feministe, atsakiau „taip“, tad 1995 m. buvau neplanuotai žurnalistės išviešinta. Tuo metu panašaus pobūdžio pareiškimai buvo laikomi ir egzotiškais, ir skandalingais, tad išsirikiavo eilė norinčiųjų gauti interviu. Greitai supratau, kad visi jie (absoliuti dauguma buvo moterys) iš esmės ateina užduoti vieno pagrindinio klausimo: „Kokią traumą vaikystėje patyrėte, kad dabar kalbate apie lyčių nelygybės problemas?“

Margarita

Atsikuriančioje valstybėje norėta atsiriboti nuo visko, kas buvo siejama su sovietmečiu, netgi svarstyta uždaryti vaikų darželius. Sąjūdžio laikais buvo girdimi raginimai moterims palikti darbo rinką, „kaip tikroms vakarietėms“ sėdėti namuose ir „neatiminėti“ darbo vietų iš vyrų. Aptarinėtos net 12 metų trukmės vaiko priežiūros atostogos, nors tai įgyvendinti buvo tiesiog nerealu.

Kol mes vis giliau žengėme į laukinio kapitalizmo, aukštakulnių ir ryškaus makiažo erą, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje kilo dar viena, trečioji, feminizmo banga. Ji buvo paremta suvokimu, kad netikslu apie moteris kalbėti taip, tarsi jos būtų vieninga grupė – skirtingų „rasių“, socialinės padėties, amžiaus, seksualinės orientacijos ar lyties tapatumų moterys patiria savitų iššūkių.

Pradėti kelti klausimai, ar lyčių lygybės priemonės atsižvelgia į LGBTIQ+, etninėms bendruomenėms ir moterims su negalia aktualius klausimus.

Į kultūrines normas pasiūlyta žvelgti per įlytinimo prizmę – norėta atskleisti, kaip kuriama, atkuriama, perkuriama, tvirtinama ar keičiama egzistuojanti lyčių tvarka, kuri vienus savitumus paverčia privilegija, o kitus – priežastimi diskriminuoti. Dėmesį moterų patirtims pakeitė visos lyčių sistemos kritika.

Trečioji feminizmo banga tapo matoma popkultūroje, pradėjo skverbtis į besiplečiantį internetą. Šalia įprastų – moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkio klausimų – atkreiptas dėmesys į moteris žalojančius grožio standartus, seksualinės prievartos nusikaltimus.

Pastarąją problemą ypač ryškiai nušvietė judėjimas #metoo, kartais vadinamas ketvirtąja feminizmo banga. Moterys masiškai prabilo apie patirtą seksualinį priekabiavimą, nederamą galingų, aukštas pareigas užimančių vyrų elgesį. Ši banga daugiausia ritosi internetu. Tiesa, buvo ir nuteistų priekabiautojų. Lietuvoje #metoo taip pat nuvilnijo, nors ir ne taip triukšmingai.

Tai kada pasivysime banguojantį feminizmą?

Feminizmas Lietuvoje yra vienas labiausiai mitais apipintų ir nemėgstamų terminų. Tai rodo, kad kova už moterų teises nėra baigta. Šią nuomonę patvirtina ir faktai: pagal Lyčių lygybės indeksą Lietuva 2021 m. surinko vos 58.4 taško iš 100 galimų.

Nelygybę aštrina tai, kad moterys Lietuvoje vaikų ar kitų šeimos narių priežiūrai skiria du, o kasdienei namų ruošai – tris kartus daugiau laiko nei vyrai (naujausi, bet tik 2015 m. duomenys). Kaip 2019 m. atskleidė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikta reprezentatyvi apklausa, keturi iš dešimties respondentų mano, kad mylėtis su vyru yra žmonos pareiga, o penki iš dešimties – kad mergaites už kasų tampantys ar sijoną kilnojantys berniukai tiesiog nekaltai rodo dėmesį. Tai tik keletas nelygybės ženklų, kurie nurodo į nematomą dramblį kambaryje – kultūrinį seksizmą.

Ką daryti?

Susipažink su feminizmo istorija ir skirtingomis feminizmo apraiškomis. Tave gali sudominti:

Daugiau tekstų

LGPC-MOTERU-GIDO-VIZUALAI-1204-01 Namų ruoša – kaip Sizifo akmuo
Namų ruoša – kaip Sizifo akmuo

Moterys – socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia – ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais. Kas nors turi apskritai tas šventes atsiminti, pasiskaičiuoti jubiliejus ir sukaktuves, o laikui atėjus susiruošti į svečius arba tuos svečius pasikviesti.

LGPC-MOTERU-GIDO-VIZUALAI-1204-08 motinyste be pjedestalo
Motinystė be pjedestalo

Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė.

LGPC-MOTERU-GIDO-VIZUALAI-1204-12 MANO KŪNAS NEPANAŠUS Į KŪNUS TELE
Mano kūnas nepanašus į kūnus televizijoje

Jei autobusų stotelėje užkalbintum būrelį nepažįstamų žmonių – ką jie pastebėtų pirmiausia? Kad esi moteris? Aprangos stilių? Amžių? Jei turi matomą negalią – didelė tikimybė, kad būtent ji atsidurs pirmame plane. Nepažįstamųjų reakciją staiga paveiks visokios baimės bei stereotipai.

Tinklalapyje yra naudojami slapukai. Slapukai padeda užtikrinti tinkamą jo veikimą bei tobulinimą, todėl būtinieji slapukai (techniniai, funkciniai bei analitiniai) yra naudojami automatiškai. Siekiant individualizuoti Jūsų naršymo patirtį bei pateikti pasiūlymus, kurie būtų aktualūs būtent Jums, naudojami ir tiksliniai slapukai. Paspaudę „Sutinku“ Jūs sutinkate su tikslinių slapukų naudojimu. Savo sutikimą galite atšaukti bet kuriuo metu savo interneto naršyklės nustatymuose, ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos - Privatumo politikoje. View more
Sutinku