Lygių galimybių plėtros centras

Ar kova už moterų teises jau baigta?

Lengvai suprantama kalba (čia paspausti)

 

 

 

 

Gidas moterims apie moterų teises.

Ar kova už moterų teises jau baigta?

2023

Anksčiau žmonės sakė,
kad moterys turi mažiau teisių,
nei vyrai.
Tačiau ir anksčiau buvo moterų,
kurios turėjo daug teisių.
Tos moterys buvo valdovės.
Dabar moterys aktyviai kovoja už savo teises.
Tai jos pradėjo daryti visai nesenai.
Tai jos pradėjo daryti
daugiau nei prieš 100 metų.
Tada moterys sakė, kad jos nori:
• balsuoti,
• mokytis,
• turėti savo dokumentus,
• turėti savo pinigus.
Anksčiau jos negalėjo to daryti.
Tačiau, kai kurie žmonės sakė,
kad moterys negali:
• balsuoti,
• mokytis,
• turėti savo dokumentų,
• turėti savo pinigų.
Tai buvo blogai.
Moterys, kurios nori turėti
tokias pačias teises ir galimybes, kaip vyrai
yra vadinamos feministėmis.
Feministės sako,
kad ir moterys, ir vyrai
yra lygūs.
Vyrai irgi gali būti feministais.
Jie irgi gali kovoti už lygias teises.
Jie irgi gali kovoti,
kad moterys ir vyrai būtų lygūs.
Feministės norėjo, kad jas išgirstų.
Todėl jos:
• leido laikraščius,
• kūrė organizacijas,
• protestavo gatvėse.
Protestavo reiškia, kad daug moterų:
• darė susitikimus,
• į susitikimus kvietė žmones,
• garsiai kalbėjo,
tam, kad būtų išgirstos.
Tai yra vadinama
pirmąja feminizmo banga.
Tai prasidėjo:
• Europoje,
• Šiaurės Amerikoje.
Tuo metu moterys pradėjo
daug kovoti už savo teises.
Lietuvoje irgi moterys kovojo
už savo teises.
Tai prasidėjo 1905 metais.
Anksčiau moterys Lietuvoje
negalėjo balsuoti.
1918 metais buvo nuspręsta,
kad moterys galės balsuoti.
Tai buvo moterims svarbu.
Tuo metu Seimo pirmininkė
buvo moteris.
Seimo pirmininke buvo
Gabrielė Petkevičaitė – Bitė.
Ji buvo pirma pasaulyje moteris,
kuri tapo Seimo pirmininke.
Anksčiau moterys negalėjo būti
Seimo pirmininkėmis.
Lietuvoje moterys galėjo
dalyvauti politikoje.
Tai reiškia, jos galėjo priimti sprendimus,
pavyzdžiui, jos:
• mažino kūdikių mirtingumą,
tai reiškia kai gimsta kūdikiai,
jų daugiau išgyvena.
• kūrė vaikų darželius.
• kovojo su smurtu prieš moteris.
• kovojo su prostitucija,
tai reiškia, kad moterys
turi mylėtis su vyrais,
kad gautų pinigų.
Tai yra blogai.
Kai kuriose šalyse moterys dar ilgai
negalėjo balsuoti. Pavyzdžiui:
• Šveicarijoje moterys
galėjo balsuoti tik nuo 1971 metų.
• Lichtenšteine moterys
galėjo balsuoti tik nuo 1984 metų.
Kai kurios šalyse moterys
negalėjo vairuoti mašinos.
Pavyzdžiui Saudo Arabijoje
moterys gali vairuoti mašiną
tik nuo 2018 metų.
Moterų teisės pasidarė geresnės.
Jos galėjo daryti daugiau, nei anksčiau.
Tačiau moterys norėjo turėti
dar daugiau teisių.
Moterys norėjo daryti
dar daugiau dalykų.
Jos norėjo ne tik naujų įstatymų.
Jos norėjo, kad žmonės jas gerbtų.
Tada prasidėjo antroji feminizmo banga.
Tuo metu moterys sakė, kad:
• jos turi gauti tokį pat atlyginimą,
kaip ir vyrai,
• vyrai turi nustoti jas mušti.
Mokslininkės bandė suprasti,
kodėl vyrai turi daugiau teisių
nei moterys.
Jos sakė, kad reikia daugiau sužinoti,
kaip gyvena moterys.
Reikia atlikti daugiau tyrimų apie tai,
kaip gyvena moterys.
Lietuvoje antrosios feminizmo bangos
nebuvo.
Taip buvo todėl, kad Lietuva
priklausė Rusijai.
Tai reiškia, Lietuva buvo
kitos šalies dalimi.
Tuo metu Lietuvoje moterys:
• daug dirbo, bet gaudavo
mažai pinigų,
• tvarkė namus,
• prižiūrėjo vaikus,
• aptarnavo vyrus.
Moterys patyrė daug smurto.
Tada Rusija nesirūpino moterimis.
Rusijos valdžia nesaugojo moterų
ir joms nepadėjo.
1990 metais Lietuva
tapo nepriklausoma.
Tai reiškia, kad Lietuvos nebevaldė
Rusija.
Tuo metu Lietuvoje buvo daug
protingų moterų.
Jos sakė, kad yra feministės.
Jos kovojo už moterų teises.
Tačiau žmonės nenorėjo jų klausyti.
Tada kitose valstybėse prasidėjo
trečioji feminizmo banga.
Tuo metu moterys sakė,
kokios jos skirtingos.
Tai reiškia, kad skiriasi:
• jų odos spalva,
• amžius,
• kiek gauna pinigų,
• seksualinė orientacija,
tai reiškia, kad vienos moterys
myli vyrus,
kitos moterys myli moteris.
Visi žmonės skiriasi.
Ir tai yra gerai.
Mes turime gerbti vieni kitus.
Mes turime gerbti
vieni kitų skirtumus.
Blogai, kai žmogus kenčia,
nes yra skirtingas.
Tuo metu daug apie moteris
ir jų teises buvo rašoma internete.
Internete rašė:
• kad moterys darosi
daug operacijų,
nes nori būti gražios.
Daug kas sako,
kaip moterys turi atrodyti.
Tai yra blogai.
• kad prie moterų
dažnai priekabiauja.
Tai reiškia,
jas verčia daryti tai,
ko jos nenori daryti.
Arba jas liečia,
kai jos to nenori.
Daug moterų sakė,
kad vyrai, kurie yra jų vadovai,
negerai su jomis elgiasi.
Moterys pradėjo kalbėti apie savo teises.
Tačiau, kai kurie žmonės sako,
kad jos meluoja.
Tai reiškia, kad dar reikia kovoti
už moterų teises.

Tekstą į lengvai suprantamą kalbą vertė Miglė Baltrūnaitė.
Tekstas išbandytas bendrijos „Vilniaus Viltis“ socialinėse dirbtuvėse.
Paveikslėlių šaltinis:
1. Piktogramų autorius: Sergio Palao. ARASAAC (https://arasaac.org/).
Licencija: CC (BY-NC-SA). Priklauso: Aragono vyriausybė (Ispanija).

2. Lietuvos Respublikos Seimas
https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37287&p_k=1&p_t=272948

Iliustracijos autorė: Renata Krasovskaja
Garso įrašas

Aš pati niekada taip ir nesupratau, ką tiksliai reiškia feminizmas, – tik žinau, kad mane žmonės vadina feministe tuomet, kai išreiškiu jausmus, kurių niekada neišreikštų kilimėlis, skirtas kojoms valytis.

Turime gilią istorinę žaizdą: jau tuomet, kai pirmosios civilizacijos pradėjo statyti miestus, kariauti, rašyti ir gaminti vis įmantresnius įrankius, moterys nebuvo laikomos lygiavertėmis vyrams.

Žinoma, visais laikais būta tokių asmenybių, kurios elgėsi nestereotipiškai, buvo valdovėmis. Tačiau organizuotas judėjimas už moterų teises prasidėjo neseniai – XIX amžiuje.

Tai, ko anuomet siekė moterys, dabar atrodo savaime suprantama, tarkim, teisė balsuoti, studijuoti, turėti asmens dokumentus ar asmenines pajamas. Tačiau moterų judėjimui buvo stipriai priešinamasi, pavyzdžiui, teisės balsuoti siekusios britės buvo kalinamos, o paskelbusios bado streiką – prievarta maitinamos.

Kova už moterų teises glaudžiai siejasi su feminizmu arba feminizmais. Daugiskaita vartojama norint pabrėžti, jog bendrós feminizmui būdingos vertybinės nuostatos – kad visi esame vertingi, nepaisant lyties, – galima siekti skirtingai.

Palyginimui – terminas „patriotizmas“ irgi gali žymėti daug skirtingų būdų, kaip suprantama ir išreiškiama meilė tėvynei. Net žinodamos, kad ne su visais patriotais sutariame, šį žodį vartojame drąsiai. Taip pat drąsiai galime sakyti, kad esame feministės, net jei nesutinkame su kai kuriomis kitų feminisčių mintimis. Bendriausia prasme feminizmas yra judėjimas, siekiantis teisinės ir praktinės lyčių lygybės. Beje, feministais gali būti ir vyrai.

Judėjimas, siekęs balsavimo teisių moterims, vadinamas pirmąja feminizmo banga. Savo teisių reikalaujančios moterys protestavo gatvėse, leido laikraščius, būrėsi į organizacijas. Tai vyko Šiaurės Amerikoje ir Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Mūsų šalyje pirmoji tokio pobūdžio organizacija – Lietuvos moterų susivienijimas – įsteigta 1905 m.

Moterų judėjimo Lietuvoje kontekstas buvo savitas. Jis vyko kartu su Lietuvos kova už nepriklausomybę. Šaliai vaduojantis iš Rusijos imperijos gniaužtų, lietuviškos spaudos ir demokratijos labui dirbusios moterys tikėjo, kad jų teisių įtvirtinimas taps neatsiejama modernios Lietuvos dalimi. Deja, teko nusivilti.

Ar prisimenate garsiąją fotografiją su Jonu Basanavičiumi ir kitais Nepriklausomybės akto signatarais? Joje moterų nėra ne dėl to, kad jų indėlis nebuvo reikšmingas. Bendražygės buvo sąmoningai nepakviestos. Liko už kadro, kurį, beje, padarė moteris fotografė.

Tokia išdavystė sukėlė pasipiktinimą – iškart po Nepriklausomybės akto pasirašymo Kaune įvyko protestas. Taip pat parengta peticija, reikalaujanti įtraukti – kooptuoti – moteris į Lietuvos Tarybos sudėtį. Surinkta dešimtys tūkstančių parašų! Tai įrodo, kaip gerai tuo metu moterų judėjimas buvo organizuotas.

Tačiau moterys taip ir nebuvo įtrauktos į Lietuvos Tarybą. Atmindamos šią neteisybę ir surengtą protestą, kasmet vasario 17 d. švenčiame Nacionalinę emancipacijos dieną.

Visgi aktyvisčių darbas nenuėjo perniek. 1918 m. lapkričio 2 d. moterų rinkimų teisės įtvirtintos Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose.

Netrukus Steigiamojo Seimo pirmininke paskirta Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Pasauliniame kontekste tai buvo sensacija. Politikai vyrai baiminosi, kad Seimas, kuriame moterys užims tokias svarbias pozicijas, nebus vertinamas rimtai. Galime tik įsivaizduoti, su kokiu nuvertinimu tos moterys susidūrė kasdieniame gyvenime!

Atkūrus valstybę, mūsų lyderės Seime veikė kaip profesionalės, netgi kandidatavo į prezidento postą. Vienos žengė į vyriškomis laikytas profesijas. Kitos sprendė to meto moterims aktualias problemas, kaip antai kūdikių mirtingumo mažinimas, vaikų darželių steigimas, smurto prieš moteris ar moterų išnaudojimo prostitucijoje prevencija.

Trečios virė pietus mūsų visų močiutėms ir seneliams, mezgė ir adė vilnones kojines, šėrė gyvulius ir darinėjo žuvis, šaltame vandenyje skalbė baltinius ir taip be galo.

Ar tuo metu moterų teisės Lietuvoje jau buvo lygios? Ne visai, nors situacija gerėjo.

Tarpukariu įtvirtinta teisė keliauti be vyro ar tėvo leidimo. Būta ir kitų pasiekimų, kurie padidino moterų galimybes. Tačiau įstatymo raidė akimirksniu nepakeičia visuomenės nuostatų. To meto biografijose apstu užuominų į visose srityse moterų patirtą diskriminaciją.

Moterų padėtis pasikeitė po Antano Smetonos įvykdyto perversmo. Politikoje joms vietos nebeliko. Vėliau netgi apribota teisė dirbti toms, kurios gyvena santuokoje.

Tiesa, kituose kraštuose pažanga vyko dar lėčiau. Visoje Šveicarijoje moterims teisė balsuoti suteikta tik 1990 m., kai didelė dalis šį tekstą skaitančiųjų jau buvo gimusios. O štai Saudo Arabijoje teisė vairuoti automobilį moterims suteikta 2018 m.

Ar norint pasiekti lyčių lygybę užtenka įstatymuose įtvirtinti lygias teises? Apie tai pradėta aktyviai diskutuoti XX a. 7 dešimtmetyje Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Prasidėjo antroji feminizmo banga, kurios metu atkreiptas dėmesys į nelygybę kuriančias socialines praktikas. Ieškota, kas kiekvienoje srityje – mokslo, verslo, kultūros, istorijos, meno ir t. t. – palaiko patriarchalinį status quo.

Atkreiptas dėmesys į tai, kad vyrų kūnai ir vyrų patirtys suvokiami kaip universalus žmogaus standartas. Tai atsispindi net ir kalboje. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje iki dabar įprasta į moterų auditoriją kreiptis vyriška gimine, įvairios pareigos taip pat įvardijamos vyriška gimine, pavyzdžiui, „prezidento postas“.

Antrosios feminizmo bangos metu Jungtinės Tautos ragino valstybes spręsti moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkio, smurto dėl lyties problemas. Pradėtos diegti specialiosios priemonės ilgus metus trukusios nelygybės pasekmėms šalinti. Pavyzdžiui, kilo kvotų idėja – į tam tikras pozicijas tikslingai skirti moteris, tokiu būdu atkuriant per ilgus šimtmečius pažeistą lyčių balansą. Daug dėmesio skirta motinystės patirtims. Akademiniame pasaulyje atsirado lyčių studijų disciplina.

Deja, per XX a. Lietuvą ši feminizmo banga nesirito. Sovietų Sąjungoje lyčių lygybė tariamai įtvirtinta kartu su okupacija. Moterys, kaip ir vyrai, turėjo dirbti valstybinį darbą ir būti aktyviomis pilietėmis. Sovietų valdžia nestokojo pragmatiškumo. Moterimis – pigia darbo jėga, kuriai galima mokėti mažiau ir užkrauti visus namų ruošos, vaikų priežiūros darbus, – buvo kamšomos spragos įvairiose ūkio ir pramonės srityse.

Patriarchaliniai įpročiai šeimose nekito. Būtent iš tų laikų likęs ant sofos su laikraščiu tysančio ir vakarienės laukiančio vyro vaizdinys – žmona jį turi aptarnauti, nors abu visą dieną dirbo.

Nenoras matyti esmines lyčių nelygybės problemas lėmė abejingumą prievartai prieš moteris – psichologinis, seksualinis, ekonominis ir net fizinis smurtas nebuvo stabdomi. Atvirkščiai – įsitvirtino kaip kultūrinė norma, o prievarta pašiepta anekdotuose.

Be to, trūko kontracepcijos priemonių ir lytinio švietimo. Patarimų knygutėse buvo rašoma, neva visiškai suprantama, jei po lytinio akto moteris užsidarys vonioje tyliai paverkti. Kai kurios moterys kasmet darydavosi po abortą, nes neturėjo galimybės apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Kol sovietinės raketos skriejo į kosmosą, jos rankomis skalbė kalnus vystyklų ir kiekviena pati išradinėjo būdus menstruacijų kraujui sugerti.

1990 m. atgavus nepriklausomybę šalyje buvo daug išsilavinusių moterų, tačiau ir stipri žodžio „feminizmas“ baimė. Pavienės moterys ėmė godžiai ieškoti užsienyje išleistų knygų ir tyrimų moterų teisių tema, jungėsi į aktyvisčių grupes ar bandė įsitraukti į politiką… ir sulaukė ypač stipraus pasipriešinimo.

Paklausta, ar laikau save feministe, atsakiau „taip“, tad 1995 m. buvau neplanuotai žurnalistės išviešinta. Tuo metu panašaus pobūdžio pareiškimai buvo laikomi ir egzotiškais, ir skandalingais, tad išsirikiavo eilė norinčiųjų gauti interviu. Greitai supratau, kad visi jie (absoliuti dauguma buvo moterys) iš esmės ateina užduoti vieno pagrindinio klausimo: „Kokią traumą vaikystėje patyrėte, kad dabar kalbate apie lyčių nelygybės problemas?“

Atsikuriančioje valstybėje norėta atsiriboti nuo visko, kas buvo siejama su sovietmečiu, netgi svarstyta uždaryti vaikų darželius. Sąjūdžio laikais buvo girdimi raginimai moterims palikti darbo rinką, „kaip tikroms vakarietėms“ sėdėti namuose ir „neatiminėti“ darbo vietų iš vyrų. Aptarinėtos net 12 metų trukmės vaiko priežiūros atostogos, nors tai įgyvendinti buvo tiesiog nerealu.

Kol mes vis giliau žengėme į laukinio kapitalizmo, aukštakulnių ir ryškaus makiažo erą, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje kilo dar viena, trečioji, feminizmo banga. Ji buvo paremta suvokimu, kad netikslu apie moteris kalbėti taip, tarsi jos būtų vieninga grupė – skirtingų „rasių“, socialinės padėties, amžiaus, seksualinės orientacijos ar lyties tapatumų moterys patiria savitų iššūkių.

Pradėti kelti klausimai, ar lyčių lygybės priemonės atsižvelgia į LGBTIQ+, etninėms bendruomenėms ir moterims su negalia aktualius klausimus.

Į kultūrines normas pasiūlyta žvelgti per įlytinimo prizmę – norėta atskleisti, kaip kuriama, atkuriama, perkuriama, tvirtinama ar keičiama egzistuojanti lyčių tvarka, kuri vienus savitumus paverčia privilegija, o kitus – priežastimi diskriminuoti. Dėmesį moterų patirtims pakeitė visos lyčių sistemos kritika.

Trečioji feminizmo banga tapo matoma popkultūroje, pradėjo skverbtis į besiplečiantį internetą. Šalia įprastų – moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkio klausimų – atkreiptas dėmesys į moteris žalojančius grožio standartus, seksualinės prievartos nusikaltimus.

Pastarąją problemą ypač ryškiai nušvietė judėjimas #metoo, kartais vadinamas ketvirtąja feminizmo banga. Moterys masiškai prabilo apie patirtą seksualinį priekabiavimą, nederamą galingų, aukštas pareigas užimančių vyrų elgesį. Ši banga daugiausia ritosi internetu. Tiesa, buvo ir nuteistų priekabiautojų. Lietuvoje #metoo taip pat nuvilnijo, nors ir ne taip triukšmingai.

Tai kada pasivysime banguojantį feminizmą?

Feminizmas Lietuvoje yra vienas labiausiai mitais apipintų ir nemėgstamų terminų. Tai rodo, kad kova už moterų teises nėra baigta. Šią nuomonę patvirtina ir faktai: pagal Lyčių lygybės indeksą Lietuva 2021 m. surinko vos 58.4 taško iš 100 galimų.

Nelygybę aštrina tai, kad moterys Lietuvoje vaikų ar kitų šeimos narių priežiūrai skiria du, o kasdienei namų ruošai – tris kartus daugiau laiko nei vyrai (naujausi, bet tik 2015 m. duomenys). Kaip 2019 m. atskleidė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikta reprezentatyvi apklausa, keturi iš dešimties respondentų mano, kad mylėtis su vyru yra žmonos pareiga, o penki iš dešimties – kad mergaites už kasų tampantys ar sijoną kilnojantys berniukai tiesiog nekaltai rodo dėmesį. Tai tik keletas nelygybės ženklų, kurie nurodo į nematomą dramblį kambaryje – kultūrinį seksizmą.

Ką daryti?

Susipažink su feminizmo istorija ir skirtingomis feminizmo apraiškomis. Tave gali sudominti:

Šio teksto autorės – Lygių galimybių plėtros centro komandos narės, savanorės ir bičiulės.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Active-citizens-fund@4x

Daugiau tekstų

LGPC-MOTERU-GIDO-VIZUALAI-1204-01 Namų ruoša – kaip Sizifo akmuo
Namų ruoša – kaip Sizifo akmuo

Moterys – socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia – ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais. Kas nors turi apskritai tas šventes atsiminti, pasiskaičiuoti jubiliejus ir sukaktuves, o laikui atėjus susiruošti į svečius arba tuos svečius pasikviesti.

LGPC-MOTERU-GIDO-VIZUALAI-1204-08 motinyste be pjedestalo
Motinystė be pjedestalo

Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė.

LGPC-MOTERU-GIDO-VIZUALAI-1204-12 MANO KŪNAS NEPANAŠUS Į KŪNUS TELE
Mano kūnas nepanašus į kūnus televizijoje

Jei autobusų stotelėje užkalbintum būrelį nepažįstamų žmonių – ką jie pastebėtų pirmiausia? Kad esi moteris? Aprangos stilių? Amžių? Jei turi matomą negalią – didelė tikimybė, kad būtent ji atsidurs pirmame plane. Nepažįstamųjų reakciją staiga paveiks visokios baimės bei stereotipai.

Tinklalapyje yra naudojami slapukai. Slapukai padeda užtikrinti tinkamą jo veikimą bei tobulinimą, todėl būtinieji slapukai (techniniai, funkciniai bei analitiniai) yra naudojami automatiškai. Siekiant individualizuoti Jūsų naršymo patirtį bei pateikti pasiūlymus, kurie būtų aktualūs būtent Jums, naudojami ir tiksliniai slapukai. Paspaudę „Sutinku“ Jūs sutinkate su tikslinių slapukų naudojimu. Savo sutikimą galite atšaukti bet kuriuo metu savo interneto naršyklės nustatymuose, ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos - Privatumo politikoje. View more
Sutinku