Kodėl jaučiu gėdą dėl savo kūno?
Lengvai suprantama kalba (čia paspausti)
Gidas moterims apie moterų teises.
Kodėl jaučiu gėdą dėl savo kūno?
2023
 | Moterys, kurios nori turėti tokias pačias teises ir galimybes, kaip vyrai yra vadinamos feministėmis. Kai kurie žmonės nemėgsta feminisčių. Jie sako, kad jos nesiskuta pažastų. Jie sako, kad jeigu moteris nesiskuta, tai reiškia, kad ji bloga moteris. Kodėl žmonės taip sako? |
 | Anksčiau moterys nesiskuto plaukų. Plaukus moterys pradėjo skustis prieš 100 metų. |
 | Reklamose buvo rodomi skutimosi peiliukai. Reklamose buvo sakoma, kad moterys turi skustis, o jeigu ji nesiskuta, jai turi būti gėda. |
 | Tačiau mes visi turime plaukus. Plaukai pažastyse ar ant kojų reiškia, kad mūsų kūnas yra užaugęs. Plaukų ant kojų ar pažastyse neturi vaikai. Tai reiškia, kad jų kūnai dar auga. Feministės nenorėjo, |
| Lietuvoje moterys pradėjo skustis, kai Lietuva tapo laisva šalimi. Lietuva tapo laisva šalimi, kai išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos. Tada atsirado daug reklamų, |
 | Tačiau ne visos moterys gali ar nori skustis. Kai kurios moterys nenori skustis, nes: • turi jautrią odą, • įpjauna odą, • joms skauda. |
 | Kai kurios moterys skutasi, nes nenori, kad kiti jas vadintų apsileidusiomis. Tačiau jeigu moteris nori nusiskusti, ji turi skirti tam laiko. Taip pat, ji turi skirti tam pinigų. Skutimosi peiliukai arba procedūros, kurių metu, kitas žmogus pašalina moters kūno plaukus, kainuoja. |
 | Kai kurios moterys neskuta pažastų. Jos nudažo pažastų plaukus ryškiomis spalvomis. Joms taip yra gražu. |
 | Tačiau moterys jaučia gėdą ne tik dėl kūno plaukų. Taip pat moterims gėda kalbėti apie mėnesines. |
 | Moterims neramu, kad mėnesiniu metu jos gali išsitepti rūbus krauju. |
 | Kai moteriai yra mėnesinės, jai reikia įklotų. Įklotai dar vadinami paketais. Dažnai ji turi slėpti įklotus, kad kiti žmonės jų nepamatytų. Tai yra nepatogu. Nereikia slėpti, kad moteriai yra mėnesinės. Tai nėra blogai. |
 | Paauglės taip pat jaučia daug nerimo, nes galvoja, kad yra: • per aukštos, • per plonos, • per storos. Visos moterys yra skirtingos. Tai yra gerai. |
 | Žurnaluose dažnai rašo, kad vyrai myli tik jaunas moteris. Todėl moterys bijo pasenti. Taip pat, jos daug dažosi, kad kiti nežinotų, kiek joms yra metų. Nebūtina slėpti amžiaus. Visos moterys yra gražios. |
 | Moterys skaito daug knygų, kuriose rašoma, kaip save pamilti. |
 | Visos moterys yra skirtingos. Sunku pamilti save, kai kiti žmonės nepriima tavo skirtingumo. Pavyzdžiui yra moterų, kurios negali vaikščioti. Jos juda su vežimėliais. Kiti žmonės tai mato. Joms gali būti sunku, jeigu kiti žmonės daug į jas žiūrės. Dėl to jos gali jaustis nejaukiai. |
 | Moterų patirtys bandant priimti save yra panašios. Todėl svarbu apie tai kalbėti su kitomis moterimis. Taip yra lengviau. |
 | Vyrai nemėgsta kalbėti apie savo kūną. Jiems irgi yra gėda. Jiems yra neramu dėl jų išvaizdos. Jie nori, kad jų kūnas būtų tvirtas ir gražus. Tada visi galvos, kad jie yra labai stiprūs. |
 | Apie moteris dažnai sprendžia kiti žmonės. Jie gali negražiai apie jas šnekėti. Kartais moterys patiki tuo, ką apie jas sako kiti žmonės. Jos pradeda blogai apie save galvoti. Jos pradeda jausti daug nerimo. |
 | Jeigu moteris blogai apie save galvoja, ji gali pradėti sau kenkti. Pavyzdžiui ji gali gerti daug alkoholio. Tai nėra gerai. |
 | Taip pat moterys bijo kreiptis pagalbos, jeigu jas kažkas muša. Tai irgi nėra gerai. |
 | Kai moteris jaučia gėdą, jai sunku pažinti save. Jai sunku suprasti, kas jai sukelia malonius jausmus. Moteris malonius jausmus gali jausti sekso metu. Todėl moteriai svarbu suprasti, kas jai malonu sekso metu. |
Tekstą į lengvai suprantamą kalbą vertė Miglė Baltrūnaitė.
Tekstas išbandytas Pal. J. Matulaičio socialinio centro „Atviros
bendruomenės“ dienos darbinio užimtumo centre.
Paveikslėlių šaltinis:
Piktogramų autorius: Sergio Palao. ARASAAC (https://arasaac.org/).
Licencija: CC (BY-NC-SA). Priklauso: Aragono vyriausybė (Ispanija).
Nesuskaičiuočiau, kiek kartų esu atsisakiusi eiti į kokį nors susitikimą ar renginį, kiek galimybių esu praradusi vien dėl to, kad tą dieną man iškilo spuogas, nespėjau išsiplauti galvos ar neturėjau po ranka pudros ir todėl nesijaučiau pakankamai „susitvarkiusi“.
„Ar tu skutiesi?“ – nuskamba klasika tapęs klausimas feministėms. Jis turėtų nokautuoti kiekvieną pašnekovę, prabylančią apie lygias teises.
Nusiteikusiems prieš feminizmą kažkodėl atrodo, kad pasirinkimas nesidepiliuoti pažastų yra pagrindinis feminisčių bruožas. O ant kojų želiantys plaukai apibūdina asmenybę ar net politines pažiūras. Kaip iki to atėjome?
Pažastų ir kojų plaukelių šalinimas vakarietiškame pasaulyje paplito tik XX amžiaus pradžioje. Tuo metu pradėti aktyviai reklamuoti ir skutimosi peiliukai. Kai kuriose reklamose moterys tiesiai šviesiai ragintos skustis, kad nepasidarytų gėdos. Tarsi natūralus jų kūnas savaime būtų gėdingas!
Verta pastebėti, kad plaukai pažastyse ar gaktos srityje pradeda želti tik sulaukus lytinės brandos. Kitaip tariant, jie yra lytiškai subrendusio kūno požymis. Ką reiškia tai, kad seksualumo standartu laikoma nepilnametės mergaitės arba „kūdikio švelnumo“ oda?
Reaguodamos į tai XX a. antroje pusėje kai kurios Vakarų Europos feministės skutimosi peiliukus demonstratyviai išmetė lauk. Šiuo simboliniu gestu išreiškė siekį priešintis primetamiems grožio standartams.
Lietuvoje plaukelių šalinimo praktika įsitvirtino tūkstantmečio pabaigoje, išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos. 2001 m. rodyta skutimosi peiliukų reklama, kurioje, skambant aistringam dainos tekstui „aš tavo Venera, tavo liepsna, tavo geismas“, paplūdimį nugula būrys beplaukėmis kojomis mosuojančių gražuolių, kaip smiltelės panašių viena į kitą. Ši reklama turėjo paprastą ir aiškią žinutę: nori būti geidžiama – šalink plaukelius.
Būdama paauglė apie depiliaciją nedrįsau kalbėti su mama ar kitomis moterimis, vartydavau „Panelę“ ir anksti supratau, kad reikia šalinti plaukus nuo kojų bei bikinio srityje. Vis nepavykdavo rasti nuotraukų su atviromis pažastimis ir labai išgyvenau nežinodama, ar ir pažastis reikia depiliuoti. Tai buvo tarsi slapta mano misija – išsiaiškinti, kokie čia tie reikalavimai.
Plaukelių šalinimo realybė kitokia – ne visoms jų atsikratyti pavyksta taip lengvai kaip reklaminėms Veneroms. Šį veiksmą lydi alerginės reakcijos, odos įpjovimai, įaugančių plaukelių sukelti uždegimai ir tiesiog skausmas.
Kai kurios moterys įvairias kūno vietas priverstos skusti kasdien – ne tik dėl įgimto plaukuotumo, bet ir dėl nenoro pelnyti „nesusitvarkiusiųjų“ etiketę. Visoms šioms procedūroms reikia laiko, priemonių ir pinigų. Tenka susimokėti vadinamąjį rožinį mokestį (angl. pink tax), mat prekės, skirtos moterų grožiui ir higienai, yra brangesnės.
Prieš pirmąjį vizitą pas ginekologę išleidau visą stipendiją skutimosi peiliukams ir kremams, kad tik ji nerastų kokio plaukelio ne vietoje ir nepagalvotų, kad esu apsileidusi.
Prieš keletą metų žurnale „Vogue“ pasirodė prieštaringas straipsnis, skatinęs rinktis ne daug metų populiarintą brazilišką depiliaciją vašku, kai pašalinami visi plaukeliai, o natūralų „krūmelį“. Už natūralumą ir patogumą tuomet pasisakė Cameron Diaz, Emma Watson, Lady Gaga, Gwyneth Paltrow, kitos įžymybės.
Atsirado moterų, kurios įvairiose vietose augančius plaukus naudojo kaip individualaus stiliaus akcentą. Socialiniuose tinkluose sušmėžavo mada vešlius pažastų plaukus dažyti ryškiomis spalvomis. Moterys plaukelius pradėjo šalinti rečiau arba tik tuomet, kai to nori pačios.
Tačiau pažastys – tik vienas iš pavyzdžių, kai moteriškumas laikomas gėdingu. Juk menstruacijų nevalia net minėti, ypač girdint vyrams. O ką jau besakyti apie prasisunkusį kraujo lašelį! Daugybei moterų ir merginų sunku įsivaizduoti didesnę gėdą.
Visuomenė pašiepia į dideles rankines nuolat įsikibusias moteris. Tačiau paaiškinkite, kaip gabenti įklotus, tamponus, menstruacines taureles ir kitas priemones, jei visa tai nuolat reikia slėpti? Sijonai ar moteriški džinsai retai turi gilias kišenes.
Anksčiau ar vėliau visos tampame diskretiškų menstruacijų ekspertėmis savo komforto sąskaita. Ar galime atprasti slėpti, kad patiriame menstruacijas? Juk lytinio brendimo metu besikeičiantis mergaitės kūnas ar suaugusios moters lytiškumas nėra savaime gėdingas. Tačiau esme gėdinamos, kol pačios imame savo kūno gėdytis.
Buvo vasaros karščiai, mokiausi plaukti ant nugaros. Ežero pakrantė pilna vaikų ir jaunimo. Man jau visai puikiai sekėsi atsipalaiduoti vandenyje ir ramiai sau plūduriavau, kol išgirdau dvidešimtmečio kaimyno „Tu čia ką, krūtinę demonstruoji?“ Po to komentaro daug metų neplaukiau ant nugaros. Net dabar, būdama suaugusi moteris, prieš plaukdama viešose vietose apsižvalgau, ar niekas nespokso.
Dažna paauglė skaudžiai patiria neatitinkanti moteriškumo standartų – tai per aukšta ar per plokščia, tai pernelyg apkūni. Puola gilintis į spenelių, lytinių lūpų formą ir spalvą, nerimauja dėl „nenormalumo“, maištauja.
Tačiau didžiausia problema yra ta, kad gėdos šaltiniu tampa ne tik aplinkinių reakcijos, replikos, žvilgsniai. Ji apsigyvena mumyse, užplūsta ir kai esame nepagarbiai nužiūrimos gatvėje, ir kai intymiai bendraujame su partneriu. Gėda gniuždo patyrusias priekabiavimą ar seksualinę prievartą, nes kultūrinės normos įtikino, kad padorios moterys moka pasirūpinti savo „garbe“.
Gilėjančios raukšlės taip pat gali varyti į neviltį. Kyla atstūmimo baimė, nes moteriškumo gidai – žurnalai, socialinių medijų paskyros – nesiliauja kartoti, kad vyrai pasąmoningai ieško jaunų, reprodukcine galia spinduliuojančių moterų net ir tada, kai vaikų neplanuoja turėti. Visos pažįstame tų, kurių vyrai „susirado jaunesnę“.
Moterys slepia senatvės požymius, investuodamos į brangią kosmetiką, procedūras, dažydamos žilstančius plaukus ir nutylėdamos savo amžių. Kultūra ir aktyviai skatina tokį elgesį, ir tuo pačiu pašiepia. Beje, pastaruoju metu mus veikia ne tik tobulų kūnų atvaizdai žiniasklaidoje. Ramybėje nepalieka net ir pačių darytos asmenukės, kurioms nebeprilygstame be kosmetikos, filtrų ar gudriai pasirinkto apšvietimo.
Posėdžių metu, jei tik įmanoma, kėdę reikia pasirinkti taip, kad sėdėtum nugara į langą, – mažiau matysis veido raukšlelės. Šį pamokymą kadais gavau iš vyresnio amžiaus moterų. Nepastebimai atėjo laikas jį taikyti.
Siekdamos apmaldyti gėdą dėl kūno moterys griebiasi savipagalbos vadovų, įvairių kursų, bando pamilti save. Tą padaryti dar sunkiau toms, kurių kūnas nenorminis, pavyzdžiui, su judėjimo ar kitokia matoma negalia, o gal tiesiog išvaizda nutolusi nuo vidurkio. Jos išvis neranda sektinų pavyzdžių – viešumoje maža savimi pasitikinčių atipiško kūno moterų.
Prabilusios šia tema su kitomis moterimis, greitai atpažįstame, kad mūsų visų patirtys mokantis priimti savo moteriškumą yra labai panašios. Pasidalijimas jausmais sustiprina, ištraukia iš vienatvės.
Berniukai ir vyrai mažiau linkę kalbėtis apie savo kūnus, nors irgi patiria gėdą dėl išvaizdos. Tiesa, dažniau nerimauja dėl kitų dalykų: žemo ūgio, nepakankamai raumeningo kūno, retos barzdos ar genitalijų dydžio. Tai – fizinę ir (arba) seksualinę galią simbolizuojantys kūno bruožai. Esam įpratę matyti jų stiprybės demonstracijas: kas padaro daugiau prisitraukimų, kokį svorį pakelia ar kas per vakarėlį išgeria didesnį alkoholio kiekį.
Visgi moterų išvaizdai kultūros keliami reikalavimai slegia kitaip. Nėra jokių objektyvių kriterijų, kuriais remiantis vertinama mūsų išvaizda. Jei pajėgumą galima įrodyti laimėjimais ir pasiekimais, apie grožį ar seksualumą sprendžia išorinis stebėtojas. Jo balsas apsigyvena ir mumyse, nuolat kritikuodamas dėl primestų standartų neatitikimo, nepaisydamas fakto, kad vertina realų, gyvenamą kūną, su kuriuo reikia judėti, nešioti, kraujuoti, gimdyti, mylėtis, sirgti ir senti.
Susitariu susitikti su drauge mieste vakarienės. Laukiu ir tikiuosi smagaus laiko. Pora valandų prieš tai pradedu ritualą rinktis, ką apsirengti. Traukiu rūbus iš spintos ir matuojuosi. Niekas netinka. Veidrodyje žiūriu į savo šlaunis ir mintyse keliauju per stalčius – kaip jas geriau paslėpus? Galiausiai randu aprangą, su kuria galiu žiūrėti į savo atspindį nesišlykštėdama, ir surūgusios nuotaikos keliauju į miestą. Deserto šiandien nebus.
Gėda (ir veidrodis) suryja mūsų laiką, maitina depresiją ir nerimą, įkalina priklausomybėse ir valgymo sutrikimuose. Neleidžia pranešti ir kreiptis pagalbos patyrus seksualinę prievartą ar smurtą artimoje aplinkoje. Trukdo pažinti savo kaip lytiškos būtybės kūniškumą – suprasti, kokie prisilietimai kelia malonumą. Orgazmus heteroseksualios moterys patiria kur kas rečiau nei vyrai, o tai, pripažinkime, – jau šiek tiek didesnė problema nei pažastų skutimas.
Gėda apgaubia viską, kas mūsų kūnuose moteriška, ypač tai, kas siejasi su lytiškai brandžios, pastoti galinčios moters kūnu. Kultūroje jis neretai siejamas su monstriškumu, pateikiamas kaip nevaldomas, gaivališkas, nešvarus.
Šį vaizdinį sukūrė istoriniai vyrai, kurie turėjo galią, buvo apimti geismo, tačiau nieko neišmanė apie moterų kūnus ir protus. O moterų kūnų kaip nuodėmingų, nepadorių vaizdavimas iki šiol naudojamas moterų aktyvumui slopinti.
Buvau vienuolikos, kai prasidėjo mėnesinės. Mama instruktavo laikytis higienos, nes „pasaulyje nėra nieko bjauresnio už įsisenėjusio vyrų prakaito ir moterų mėnesinių kvapą“. Nenorėjau šito kūno. Kaip būtų klostęsis santykis su juo, jei anuomet būčiau sužinojusi, kad senovės mituose likimo deivių verpiami ir nukerpami siūlai buvo tąsaus menstruacinio kraujo gijos, kurias ausdamos (kryžmindamos) jos kūrė gyvybę.
Gera naujiena ta, kad neprivalome žaisti pagal primestas taisykles. Galime susigrąžinti kūną. Ir netgi pirmykštėje istorijoje rasti vieną kitą vaizdinį, kurį sukūrė pačios moterys, pripažindamos ir gerbdamos savo patirtis.
Ką daryti?
- Pirmas žingsnis išsivaduojant iš gėdos korsetų – tai suvokimas, jog gėda dėl kūno išvaizdos nėra mūsų. Ji primesta.
- Drąsiai kalbėkimės apie savo kūnus tarpusavyje – kaip tvarkomės su menstruacijomis ar gimdymo metu atsirandančiais kūno pokyčiais. Šios temos negali būti tabu.
- Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie teigiamą žvilgsnį į savo kūną (angl. body positivity) ir skatinama savo kūnu, kad ir koks jis būtų, džiaugtis ir grožėtis. Tačiau siekis pamilti save gali atsimušti rikošetu. Laikas priešais veidrodį ar asmenukės režimu įjungta telefono kamera anksčiau ar vėliau sukelia kartėlį. Neutralus žvilgsnis į savo kūną (angl. body neutrality) gali padėti nurimti. Vadovaujantis šiuo požiūriu, daug svarbiau tai, ką veikiame su savo kūnu ir kaip jį jaučiame iš vidaus, o ne kaip jis atrodo iš išorės.
- Ieškok veiklų ir situacijų, kuriose galėtum saugiai jaustis savo kūne tokiame, koks jis yra. Galbūt tai santykiai, kuriuose partneris ar partnerė reiškia priėmimą, tad galime nesivaržydamos mėgautis intymumu. O gal apsilankymas moterų pirtyje ir masažai. Arba bet kokia fizinė, atsipalaidavimo veikla, kurios metu jaučiamės gerai visu kūnu ir siela.
- Susilaikyk nuo kritiškų komentarų apie kito žmogaus išvaizdą, suvalgomo maisto kiekį, amžių, plaukų spalvą ar rūbus. Mergaites ir moteris savo aplinkoje girkime ne tik dėl naujų drabužių ar makiažo, bet ir dėl pasiekimų, asmeninių savybių.
- Pačios rinkimės, kiek, kada ir kokius kūno plaukelius šalinti. Primink sau, kad plaukeliai, kokioje kūno vietoje beaugtų, nėra apsileidimo ar higienos stokos požymis.
Šio teksto autorės – Lygių galimybių plėtros centro komandos narės, savanorės ir bičiulės.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
Projektas vykdomas kartu su asociacija „Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras“ ir asociacija „SOS vaikai, Lietuvos agentūra, Panevėžio skyrius“.
Daugiau tekstų
Moterys – socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia – ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais. Kas nors turi apskritai tas šventes atsiminti, pasiskaičiuoti jubiliejus ir sukaktuves, o laikui atėjus susiruošti į svečius arba tuos svečius pasikviesti.
Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė.
Jei autobusų stotelėje užkalbintum būrelį nepažįstamų žmonių – ką jie pastebėtų pirmiausia? Kad esi moteris? Aprangos stilių? Amžių? Jei turi matomą negalią – didelė tikimybė, kad būtent ji atsidurs pirmame plane. Nepažįstamųjų reakciją staiga paveiks visokios baimės bei stereotipai.