Ką reiškia būti moterimi?
Lengvai suprantama kalba (čia paspausti)
Gidas moterims apie moterų teises.
Ką reiškia būti moterimi?
2023
 | Visi žmonės yra skirtingi. Visos moterys yra skirtingos. Tai, kokia yra moteris, priklauso ne tik nuo jos kūno. Tai, kokia yra moteris, priklauso ir nuo to, kokioje aplinkoje ji užaugo. Aplinka yra: • žmonės, su kuriais augote. • vieta, kurioje užaugote. |
 | Anksčiau žmonės galvojo, kad tai, koks tu esi, priklauso nuo tavo prigimties. Tai reiškia, kad žmogus jau gimsta turėdamas kažkokias savybes. |
 | Pavyzdžiui, anksčiau moterys negalėjo mokytis universitetuose. Žmonės galvojo, jeigu moteris daug mokysis, ji negalės turėti vaikų. |
 | Tačiau buvo atlikta daug tyrimų. Tyrimuose rašo, kad tai, koks žmogus yra, priklauso nuo: • prigimties, • aplinkos. |
 | Moterys dažnai būna jautrios. Taip pat moterys dažnai nori padėti kitiems. Taip yra ne todėl, kad jos tokios gimė. Taip yra todėl, kad jos to išmoko iš mamų. Tai reiškia, jos to išmoko savo aplinkoje. |
 | Visuomenėje daug kas keičiasi. Pavyzdžiui, anksčiau buvo sakoma, kad ir vyrai gali verkti. Tai reiškia, kad vyrai turi rodyti savo jausmus kitiems. Tai buvo laikoma vyriška savybe. Tačiau dabar sakoma, kad vyrai turi būti griežti. Savo jausmus turi rodyti moterys. |
 | Anksčiau batus su aukštais kulnais nešiojo tik vyrai. Dabar juos nešioja ir moterys. |
| Tai reiškia, kad žmonės keičiasi. Tai reiškia, kad visi žmonės gali dirbti skirtingus darbus. Tai reiškia, kad visi žmonės, gali elgtis taip, kaip nori elgtis. |
 | Tačiau ne visiems žmonėms tai patinka. Kai kurie žmonės sako, kad moterys, turi elgtis pagal taisykles. Tačiau tai nėra tiesa. Tie kurie taip sako, nenori, kad moterys elgtųsi taip, kaip jos nori. |
 | Žmonės sako, kad tai, ką moteris jaučia priklauso nuo jos kūno. Pavyzdžiui, jeigu moteris pikta, gali būti, kad jai yra mėnesinės. Arba jeigu moteris laukiasi, ji gali daug verkti. Tai yra tiesa. Tačiau moteris gali būti pikta ne tik todėl, kad jai mėnesinės. Ji taip pat gali būti pikta, nes ji ant kažko supyko. |
 | Dažnai moterys, kurios kovoja už savo teises, yra nuvertinamos. Žmonės sako, kad jos jaučiasi blogai dėl to, kad kažkas vyksta su jų kūnais. Tačiau vyrams žmonės taip nesako. Ju priimami sprendimai nėra siejami su jų kūnų. |
 | Prancūzų filosofė Simone de Beauvoir pasakė: „moterimi ne gimstama, o tampama“. Taip yra todėl, kad mes daug ko išmokstame iš savo aplinkos. |
Tekstą į lengvai suprantamą kalbą vertė Miglė Baltrūnaitė.
Tekstas išbandytas Pal. J. Matulaičio socialinio centro „Atviros
bendruomenės“ dienos darbinio užimtumo centre.
Paveikslėlių šaltinis:
Piktogramų autorius: Sergio Palao. ARASAAC (https://arasaac.org/).
Licencija: CC (BY-NC-SA). Priklauso: Aragono vyriausybė (Ispanija).
Vaikystėje žavėjausi XIX a. romanų ekranizacijomis. Ten buvo daug krinolinais pasipuošusių moterų, kurios nuolat alpo ir buvo pagaunamos tvirtų vyriškų rankų. „Kaip gražu, – galvodavau, – ir aš taip norėčiau.“ Nepavyko. Buvau geros sveikatos, todėl gyvenime nesu nualpusi.
Žmonės nėra vienodi – vieni aukšto, kiti žemesnio ūgio. Skiriasi jų kūnai ir vaizduotės. Nustembu pamačiusi bičiulės kojų pirštus – jie atrodo kitaip nei mano. Skiriasi visų mūsų odos spalva, charakteriai, pomėgiai. Dalis žmonių turi gimdas. Dalies genome nerasime Y chromosomos. Tačiau kuriame gene įrašyta informacija apie alpimą, sukneles ir visą puokštę kitų dalykų, kuriuos siejame su moteriškumu?
Tokio nėra. O tai reiškia, kad moters samprata apima kur kas daugiau nei paprastas biologinis faktas, genetika, reprodukciniai organai.
Daugumai mūsų intuityviai aišku, ar esame moteris, ar vyras. Dalis savęs negali priskirti nė vienai iš šių kategorijų. Tai – mūsų lyties tapatybė. Ją formuoja ne tik biologinė duotybė, bet ir mūsų patirtys, pavyzdžiui, tai, ką apie moteriškus darbus ir bruožus, reakcijas ir išvaizdą girdėjome iš aplinkinių.
Mintis, kad žmogaus lytis susijusi ne tik su prigimtimi, – gana revoliucinga. Ji pakeitė plačiai paplitusį požiūrį – mokslininkų vadinamą esencializmu, kuris nurodo į žmogaus elgesio aiškinimą vien biologiniais veiksniais.
Pavyzdžiui, ne taip seniai buvo matuojama, kokie kaukolės parametrai leistų nuspėti polinkį į nusikaltimus. Arba teigta, kad užsiimant intensyvia intelektualine veikla, energijos kiekis, reikalingas moters lyties organų vystymuisi, bus nukreiptas į smegenis ir jos taps nevaisingos!
Argumentai skamba moksliškai? Galbūt. Tačiau tikro mokslo juose nedaug. Tokie paaiškinimai buvo sukurti tam, kad pateisintų diskriminaciją, pavyzdžiui, draudimą moterims studijuoti.
Esencialistinis požiūris gyvas ir šiomis dienomis. Jį galima atpažinti tuomet, kai sudėtingas žmonių socialinis elgesys aiškinamas labai supaprastintai. Jau nebekalbama apie kaukolės dydį, bet remiamasi plačiomis išvadomis apie genus ir smegenų funkcionavimą, sureikšminama hormoninė veikla.
Visgi dabartinis mokslas esencialistinį požiūrį paneigia. Žinome, kad apskritai paveldimumas tereiškia didesnę tikimybę pasireikšti vienam ar kitam genetiniam požymiui. Dar reikia ir palankių sąlygų.
Neseniai kalbėdama su drauge išsitariau, kad man vis dar lengviau pasakyti „aš esu feministė“ negu „aš esu moteris“. Visą gyvenimą buvau mokoma tam tikro moteriškumo standarto ir visada jo bent šiek tiek neatitikau: tai plaukai per trumpi, tai nuomonių per daug. Todėl ir mano buvimas moterimi man atrodė kvestionuotinas reikalas. Tik artėjant trisdešimtmečiui pradėjau jausti, kad mano pačios moteriškumo samprata išsiplėtė tiek, kad dabar joje yra vietos ir man pačiai.
Tai kas gi tas moteriškumas ir vyriškumas, jei biologija ne tokia svarbi, kaip manyta? Panagrinėkime pavyzdį.
Visiems žinomas faktas – moterys dažniau nei vyrai rūpinasi namais ir artimaisiais. Tokią tendenciją galime pastebėti savo aplinkoje, ją užčiuopia ir tyrimai. Kaip šios savybės formuojasi?
Mergaitės auga stebėdamos, kaip mamos, močiutės ir tetos rūpinasi namų ruoša. Jos pagiriamos, kai susitvarko kaladėles ar padeda atlikti buities darbus, ravėti daržus, prižiūrėti mažesnius vaikus. Dovanų gauna žaislines skalbimo mašinas, veidrodėlius ir vaikų vežimėlius. Elgesį formuoja ir drabužiai, pavyzdžiui, su princesių suknelėmis nelengva karstytis po medžius, reikia vaikščioti grakščiai, nesuvelti plaukų į kaltūną (daug dažniau mergaičių plaukai auginami ilgi ir nešiojami palaidi – irgi nieko bendra su genetika). Informacijos apie tipišką mergaičių ir berniukų elgesį apstu filmukuose ir kasdienėse situacijose. Tokiu būdu įtvirtinamos socialinės normos, kaip turi elgtis ir atrodyti moteris.
Kai kurios iš mūsų prisimename daugybę situacijų, kai visgi karstėmės po medžius, nepaisydamos pamokymų, kas dera ar nedera mergaitėms. Kai kurių iš mūsų tėvai buvo demokratiški – savo dukroms ir sūnums skirdavo tiek pat užduočių virtuvėje ar tvarkant kambarius.
Tačiau su lyčių stereotipais vienaip ar kitaip vis tiek susipažinome ir jie formavo mūsų asmenybes. Jei nebūtų formavę, mokytojais ir darželių pedagogais lygiai taip pat dažnai taptų vyrai, o inžinerines studijas ar darbą IT sektoriuje panašia proporcija rinktųsi moterys.
Žinoma, tai, ko tikimės iš vyrų ir moterų, gali kisti. Esate girdėjusios, kad vyrai neverkia? O štai Romantizmo epochoje, Europoje XIX a. pradžioje, jausmingumas buvo laikomas genialumo požymiu ir vyriškos tapatybės dalimi. Nepraėjus nė šimtui metų, vis labiau įsitvirtinant kapitalistinėms vertybėms, ši savybė buvo susieta su moteriškumu, o iš vyrų pareikalauta racionalumo ir emocijų kontrolės.
Šiuos pokyčius žmonijos istorijos mastais galime laikyti žaibiškais. Ką jau kalbėti apie milijonus metų trunkančias, evoliucijos nulemtas permainas! Atidžiau apsižvalgiusios matome, kad lyčių vaidmenys keičiasi ir mūsų pačių artimoje aplinkoje.
Kai močiutė komentuodavo šeiminius, kaimynystėje kilusius konfliktus, girdėdavau sakant: „Kas per moteris, vyrui barščių neįpila!“ Mama panašiomis aplinkybėmis tarsteldavo: „Bet sriubą pasišildyti galėtų ir pats.“ Aš sūnų auklėjau kartodama mantrą: „Jei nori gražių santykių, kiekvienas vyras turi mokėti skalbti, susitvarkyti ir gaminti maistą, nes šiuolaikinės merginos nenori būti tarnaitėmis.“
Galėtume ilgai vardyti įdomius faktus apie besikeičiančias lyčių normas. Štai aukštakulniai buvo išrasti kaip vyriška avalynė, siekiant pakylėti nuo žemės nediduką Liudviką XIV – karalių Saulę. Profesijos, kurios vienoje epochoje buvo laikomos moteriškomis, kitoje tapdavo vyriškomis, ir atvirkščiai (pavyzdžiui, medicina Vakarų Europoje).
Tačiau, nepaisant akivaizdžių faktų, dalis žmonių vis dar atkakliai tvirtina, kad lytis yra prigimtinė, nekintama, o moterys turi būti moteriškos tik vienu, jiems priimtinu būdu. Socialinių tinklų sraute akis rėžia aiškinimai, ką reiškia būti tikra moterimi: šypsotis, mokėti puikiai naudoti makiažą, elgtis kukliai, eiti viliojančiu žingsniu, nesišlaistyti, segėti sijonus, pasitikėti savim, nebūti įžūliai… Šie vieni kitiems prieštaraujantys tauškalai tebūtų akustinis triukšmas, jeigu jų pagrindu nebūtų siekiama riboti mūsų laisvių!
2020 metais Jungtinių Tautų Vystymo programa paskelbė: 75 šalyse, kurių gyventojai sudaro 80 proc. pasaulio populiacijos, surinkti duomenys atskleidė, kad 9 iš 10 apklaustųjų – moterų ir vyrų – turi kokių nors išankstinių įsitikinimų moterų atžvilgiu. Jų esama net lyčių lygybės pasiekimais garsėjančioje Švedijoje.
Ką reiškia išankstiniai įsitikinimai? Ogi išankstinius lūkesčius. Tai, kad susitikusi su žmogumi, kurį laikai esant moterimi, tikiesi kitokio elgesio arba kitaip jį aiškini, nei sutikusi vyrą. Tai lemia stiprų tendencingą šališkumą.
Pavyzdžiui, itin paplitęs įsitikinimas, kad moterų emocijas ar elgesį lemia jų fiziologija – menstruacijų ciklai, nėštumas, gimdymas, žindymas, menopauzė. Žinoma, šie fiziologiniai procesai, lygiai kaip tai, kas vyksta žarnyne ar skydliaukėje, daro poveikį, tačiau vyrų vertybinės nuostatos ir pasisakymai nėra siejami su prostatos funkcijos ypatumais. O štai moterys, kovojančios už savo teises, dažnai vadinamos PMS’inėmis ar dar kitaip akcentuojama jų fiziologija.
Buvau jauna, tik pradedanti karjerą dėstytoja. Stovėjau prieš 150 studentų auditoriją, norėdama paskatinti diskusiją lyčių diskriminacijos tema. Paprašiau rankas pakelti tuos, kurie nesutiktų turėti moters vadovės. Buvo įdomu išgirsti argumentus. „Visi žino, kad tomis dienomis moterys tampa neadekvačios“, – prabilo vienas vyrukas. „Esate įsitikinęs, kad menstruacijos moterų elgesį veikia taip stipriai? Vien pasižiūrėjęs galėtumėte nustatyti jas esant? Pavyzdžiui, kada man būna mėnesinės skaitant paskaitas?“ (Tą dieną kaip tik plūdau krauju.) „Na, mes per retai matomės“, – kiek koketuodamas atsakė pašnekovas.
Daug kam girdėta Simone de Beauvoir, garsios XX a. prancūzų filosofės frazė „moterimi ne gimstama, o tampama“. Ji norėjo atkreipti dėmesį būtent į tai, kokį poveikį mūsų lyties tapatybei padaro socialiniai veiksniai.
Ką daryti?
- Pati nuspręsk, ką tau reiškia būti moterimi. Tikėtina, kad šis suvokimas per gyvenimą keisis dėl įvairių patirčių. Nėra universalių moteriškumo apibrėžimų. Nei ūgis ar fizinė jėga, nei charakteris ar emocionalumas, nei gimda ar hormonai, nei sijonas ar kelnės neapibrėžia moteriškumo.
- Nėra moterų, kurios mažiau moterys ar labiau moterys. Moterimis vadink visas, kurios laiko save moterimis.
- Venk moterų (ir savo!) elgesio aiškinimo remiantis fiziologija. Visi žmonės yra labai sudėtingos biologinės būtybės, kurių elgesį lemia biologijos ir socialinių patirčių sąveika. Biologiniai veiksniai (net ir PMS!) niekada tiesmukai neveikia mūsų elgesio – nebent kai reikia atitraukti ranką nuo karštos ugnies.
Šio teksto autorės – Lygių galimybių plėtros centro komandos narės, savanorės ir bičiulės.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Projektas vykdomas kartu su asociacija „Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras“ ir asociacija „SOS vaikai, Lietuvos agentūra, Panevėžio skyrius“.
Daugiau tekstų
Moterys – socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia – ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais. Kas nors turi apskritai tas šventes atsiminti, pasiskaičiuoti jubiliejus ir sukaktuves, o laikui atėjus susiruošti į svečius arba tuos svečius pasikviesti.
Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė.
Jei autobusų stotelėje užkalbintum būrelį nepažįstamų žmonių – ką jie pastebėtų pirmiausia? Kad esi moteris? Aprangos stilių? Amžių? Jei turi matomą negalią – didelė tikimybė, kad būtent ji atsidurs pirmame plane. Nepažįstamųjų reakciją staiga paveiks visokios baimės bei stereotipai.