Pasaulyje nepaprastai daug moterų ir mergaičių patiria smurtą, absoliuti dauguma smurtautojų būna vyrai. Smurtaujama dažniau tose šalyse, kur daugiau lyčių stereotipų ir tikima, esą vyrai yra „stiprioji“ (dominuojanti) , o moterys – „silpnoji“ (pavaldžioji) lytis.

Tarptautinėje teisėje smurtas prieš moteris arba smurtas lyties pagrindu vertinamas kaip atskiras reiškinys, nes tai – ne atsitiktiniai nusikaltimai, o kultūroje įsišaknijusios lyčių nelygybės pasekmė. Ten, kur smurtas prieš moteris paplitęs, mėlynės paprastai slepiamos, viešai apie tai gėdijamasi kalbėti, o atsakomybė dėl to, kas įvyko, suverčiama nukentėjusiajai.

Smurtas prieš moteris gali reikštis labai įvairiai: nuo menkinančių komentarų internete iki nužudymo; nuo draudimo išeiti vienai pasivaikščioti iki lyties organų žalojimo. Nusikaltėliu gali tapti bet kas: kolega, klasiokas, bičiulis, viršininkas, tačiau dažniausiai smurtauja intymūs partneriai.

Posakis „mano namai – mano tvirtovė“ moterims netaikytinas, nes statistiškai namai ir ypač virtuvė joms yra pati nesaugiausia vieta – būtent čia moterį dažniausiai fiziškai sužaloja partneris.

Ir vis dėlto, kai kalbame apie intymaus partnerio smurtą, mėlynės tėra ledkalnio viršūnė. Daug dažniau moterys patiria kitas prievartos rūšis, ypač psichologinį ujimą. Tai gali pasireikšti gąsdinimu palikti, susirasti kitų moterų ar ką nors pasidaryti sau, jei partnerė nepaklus, daiktų laužymu, grasinančiais gestais ar veiksmais, moteriai brangios nuosavybės niokojimu ar augintinių skriaudimu.

Skriaudėjas žemina ir skatina galvoti, kad „esi niekam tikusi“, „kvaila“, pravardžiuoja, suverčia kaltę ir neigia smurtavęs. Toks vyras su partnere elgiasi kaip su tarnaite, tik jis priima sprendimus. Vaikus auginančiose porose smurtautojas grasina moterį apskųsti tarnyboms, atimti vaikų globą, verčia jausti kaltę dėl žalos vaikams.

Moteriai itin sunku rasti atsvarą, nes yra izoliuojama – vyras kontroliuoja, su kuo ji susitinka ir kalbasi, ką skaito ir kur eina. Tai dažnai slepiama po pavydo ir tariamos meilės šydu. Gali prisidėti ir ekonominis smurtas – draudimai dirbti, pinigų atėmimas ir vertimas jų prašyti menkiausioms išlaidoms. Iš esmės moterys susiduria su namų tironu, kurio veikimo metodai niekuo nesiskiria nuo naudojamų prieš politinius kalinius ar religinių sektų narius.

Tokio elgesio visuma vadinama prievartine kontrole. Dažnai ji prasideda vienu kitu pavydo pliūpsniu, nurodymu, kaip turi rengtis ar spaudimu mylėtis, net jei nesi nusiteikusi. Moterys pasakoja, kad vėliau ėmę smurtauti partneriai santykių pradžioje buvo ypač atidūs ir romantiški. Smurto ratas įsisuka iš lėto – tai viena priežasčių, kodėl jo ištakas taip sunku pastebėti ir ištrūkti iš santykių, kol situacija netapo itin sunki ir pavojinga.

Kai moteris pasipriešina nesibaigiančiam psichologiniam ujimui, išdrįsta pasakyti „ne“ ar nusprendžia išeiti, smurtautojas pasitelkia lytinę prievartą ar fizinę agresiją. Tai jo priemonė grąžinti auką į stropiai pinamą prievartinės kontrolės voratinklį. Bandančių ištrūkti iš smurtinių santykių moterų rizika būti sunkiai sužalotomis ar nužudytomis padidėja 80 procentų.

Iš moterų tikimasi nuolankumo, o tai apsunkina vadavimosi iš prievartinės kontrolės procesą – gali kilti abejonių, ar nereaguoju per stipriai, galbūt „tereikia būti kantresnei“, „neprovokuoti pykčio“. Labai svarbu atsiriboti nuo to, kaip kiti įsivaizduoja santykius, ir gebėti atpažinti, kada aktyviai ribojama pasirinkimo laisvė ir pasitelkiamas smurtas.

Atgal vilioja ir amžinieji „tai daugiau nepasikartos“, „aš tave myliu“. Gali būti be galo sunku finansiškai atsistoti ant kojų, neramu dėl vaikų. Todėl moterims ypač svarbi ir institucijų, ir artimųjų pagalba, emocinė parama. Visos turime žinoti ir padėti suprasti, kad už smurtą atsakingas tik smurtautojas – tai, ką jis daro, yra nusikaltimas.

Intymaus partnerio smurto rizika skatina rimtai apsvarstyti, ar leisime porose ir toliau tarpti nelygiaverčiams santykiams. Sakysime, kad tikras vyras turi uždirbti daugiau, nesvarbu, kad dėl to partnerė gali tapti finansiškai priklausoma. Skatinsime dukrą manyti, kad pavydas yra meilės išraiška, nors prisidengdamas juo vyras gali kontroliuoti jos gyvenimą. Nemėginsime suabejoti, kodėl tik vyras vairuoja šeimos automobilį ir moteris dėl to tampa kur kas mažiau mobili.

Mes norime ryšio, grindžiamo tarpusavio pasitikėjimu, atvirumu ir santarvės paieškomis. Santykių, kuriuose niekas nėra menkinamas, nejaučia baimės ar spaudimo. Bendro buvimo, kuris leidžia džiaugtis vienas kito pasiekimais ir skirti laiko sau. Tokio, kuriame gerbiamos lytinio gyvenimo ribos ir abu partneriai vienodai stengiasi rūpintis buitimi, vaikais, artimaisiais.

Ar taip atrodė mūsų tėvų ir senelių santykiai? Jeigu ne – metas keisti tradicijas.

O gal senos problemos išsispręs laikui bėgant? Kokia padėtis Lietuvoje? 2020 m. keliose savivaldybėse atlikta apklausa atskleidė, jog kas antras vyras (46 proc.) iš esmės pritaria teiginiui „Mylėtis su vyru yra žmonos pareiga“. Tais pačiais metais pasiteiravus gimnazistų paaiškėjo, kad keturi iš dešimties (43 proc.) pritaria teiginiui „Kartais merginos pačios išprovokuoja priekabiavimą savo išvaizda ir (arba) elgesiu“.

Geroji žinia – taip manančiųjų gretos gerokai sumenko (iki 27 proc.) moksleiviams sudalyvavus programoje, kuri skatino kritiškai peržvelgti lyčių stereotipus. Lygybė ir saugumas nenukrenta iš dangaus. Juos kuriame mes patys, savo pastangomis.