Kas devintas policijos iškvietimas Lietuvoje susijęs su smurtu artimoje aplinkoje. Piktnaudžiavimas jėga šeimoje yra plačiai paplitusi ir giliai įsišaknijusi problema – kas antras mūsų šalies gyventojas pažįsta nuo smurto nukentėjusią moterį savo giminių ir artimiausių draugų rate, tačiau bent truputį nuosekliau pradėta ją spręsti tik prieš ketvertą metų. Priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą pasikeitė smurtinės veikos šeimoje vertinimas – iš privataus, kultūros stokos nulemto nesusipratimo ji buvo perkvalifikuota į visuomeninę reikšmę turintį nusikaltimą. Nepaisant to, mažai pasikeitė tiek požiūris į nukentėjusiąsias, tiek ir paties reiškinio suvokimas.
Kas devintas policijos iškvietimas Lietuvoje susijęs su smurtu artimoje aplinkoje. Piktnaudžiavimas jėga šeimoje yra plačiai paplitusi ir giliai įsišaknijusi problema – kas antras mūsų šalies gyventojas pažįsta nuo smurto nukentėjusią moterį savo giminių ir artimiausių draugų rate, tačiau bent truputį nuosekliau pradėta ją spręsti tik prieš ketvertą metų. Priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą pasikeitė smurtinės veikos šeimoje vertinimas – iš privataus, kultūros stokos nulemto nesusipratimo ji buvo perkvalifikuota į visuomeninę reikšmę turintį nusikaltimą. Nepaisant to, mažai pasikeitė tiek požiūris į nukentėjusiąsias, tiek ir paties reiškinio suvokimas.
Vien mintis apie tai, kad smurtas gali užtemdyti artimais, intymiais ryšiais susaistytų žmonių santykius, verčia išgyventi emocinį diskomfortą, o tai skatina vengti tapatinimosi su nekentėjusiąja, sustiprina psichologinę distanciją ir trukdo pajusti užuojautą. Užuot palaikę silpnesniąją pusę, esame greiti kaltinti sutuoktinių, partnerių, „draugų” agresijos žlugdomas moteris, neva tai jos (jų neryžtingumas) kaltos, kad turime prastai pasijausti, girdėdami apie nesiliaujančius smurto proveržius.
Kai tokia logika vadovaujasi eilinis Lietuvos gyventojas, galime kalbėti apie nepakankamą jautrumą, stereotipinį mąstymą ar informacijos stoką. Tačiau kai teisingumą užtikrinti įpareigotos institucijos leidžia smurtautojams piktnaudžiauti sistema, nes teisingumą vykdantys asmenys nesuvokia smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų specifikos, nesupranta įbaugintos nukentėjusiosios elgesio motyvų ir nusikaltėlio manipuliacijos strategijų, prarandamos žmonių gyvybės.
Viena iš Visagino gyventojų šiandien vis dar būtų gyva, jei ne fatališka Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos šių metų pradžioje padaryta klaida, panaikinant Visagino miesto apylinkės teismo sprendimą.
Šiuo sprendimu sūnus buvo nuteistas už tai, kad gulinčią ant lovos motiną be priežasties, tyčia kumščiavo ir spardė koja į įvairias kūno vietas. Moteriai buvo sukrėstos galvos smegenys, kūnas nusėtas daugybinėmis kraujosruvomis veido, krūtinės ląstos, rankų, kojų, kryžmens srityse. Jos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Šis vyras buvo nuteistas taip pat ir už tai, jog nevykdė teismo nurodymo laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su nukentėjusiąja iki bylos, kurioje jis įtariamas (kaltinamas) tyrimo ir nagrinėjimo pabaigos. Tačiau tyčia artinosi prie nukentėjusiosios Visagino ligoninėje, bendravo su ja, tyčia neišsikėlė iš gyvenamosios vietos, taip nevykdydamas Visagino miesto apylinkės teismo nutarties.
Žinant šias detales net teisės giliai neišmanančiam žmogui kiltų įtarimų, kad teismo nurodymų nevykdymas byloja apie asmens polinkį nusikalsti. Keista, jog Panevėžio apygardos teismui tai nepasirodė svarbu. Užuot sugriežtinus bausmę, motiną žiauriai sumušęs sūnus buvo išteisintas, motyvuojant (tradiciškai) tuo, kad nukentėjusioji provokavo. O praeitą savaitę, nepraėjus nei mėnesiui po teismo nutarties, moteris buvo nužudyta.
Kokia praktika formuojama aukštesnės instancijos teismuose Lietuvoje, kai susiduriama su smurtu prieš moteris šeimoje? Kokia žinutė siunčiama visuomenei ir smurtautojams?
Pateikiant statistiką, kad Lietuvoje nuo smurto nukenčia kas 3-4 moteris, pabrėžiama, jog tai – tik ledkalnio viršūnė. Didžioji dalis nukentėjusiųjų nesikreipia, nes nepasitiki sistema, nesitiki sulaukti pagalbos. Matant, tokį teismų darbą, nesunku suprasti kodėl. Smurto artimoje aplinkoje pažabojimas yra kompleksiška problema. Sprendžiant ją įtraukiama daugybė institucijų – policija, prokuratūra, moterų krizių centrai, medicinos įstaigos, vaikų teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai, nuo kurių darbo kokybės priklauso pagrindinio tikslo – nukentėjusių asmenų saugumas – įgyvendinimo sėkmė. Teismams šioje sistemoje tenka ypač svarbus vaidmuo, nes jų sprendimai siejasi ne tik su teisingumu, bet ir prevenciniu poveikiu tiek taikant atgrasančias bausmes, tiek pasiunčiant žinią, kad nė vienas nusikaltėlis neliks nenubaustas.
Lietuvoje, tuo tarpu, teismai, vis dar išlieka silpniausia grandis kovoje su smurtu prieš moteris artimoje aplinkoje. Kai nusikaltėliai išteisinami aukštesnės instancijos sprendimu, perniek nueina ne tik policijos, prokurorų, socialių ar moterų pagalbos centrų darbuotojų pastangos kovoti su šia piktžaizde. Tokie sprendimai nusikaltėliui leidžia pasijausti nebaudžiamam ir tyčiotis, smurtauti, prievartauti tol, kol nebus atimta aukos gyvybė.
Mes žinome, kad teismai turi priimti nešališkus sprendimus. Tačiau nešališkumas ir neišmanymas nėra tapatūs dalykai. Specializuoti teismai ar bent jau teisėjų specializacija smurto prieš moteris klausimais, fatališkų klaidų padėtų išvengti. Profesionalesnis požiūris į smurtą artimoje aplinkoje padėtų sumažinti ir smurto kaštus, kurie Lietuvos yra didesni nei švietimo, sporto ir kultūros biudžetai kartu sudėjus.
