Lygių galimybių plėtros centras

Maratonas per kliūtis: Palestinos moterys ir jų judėjimo (ne)laisvė

Fizinės, administracinės bei socialinės kliūtys vienai prigimtinių žmogaus teisių – teisei laisvai judėti – ypač skaudžiai atsiliepia Palestinos moterims.

Prancūzų kalbą universitete studijuojanti Dima tėvų gimtąjį miestą Jafą prie Viduržemio jūros pirmąkart gyvenime aplankė tik įpusėjusi studijas. „Jafa labai graži”, – sako Dima; graži, ir vos už keliasdešimt kilometrų nuo Balatos pabėgėlių stovyklos Izraelio okupuotame Palestinos Vakarų Krante, kur Dima gyvena. Tačiau tarp jūros ir Dimos bei tūkstančių kitų Palestinos moterų – varginantis biurokratinis maratonas leidimams keliauti gauti be garantijos, kad pasiseks.

„Pamenu, kaip Izraelio kariuomenė įsteigdavo laikinus karinius patikros punktus prieš pat pasninko pabaigą Ramadano metu, kad nespėtume grįžti namo. Valgydavome susėdę ant asfalto”, – pasakoja Hakima iš kaimelio prie romėnų įkurto Nabluso miesto. „Beje, jie taip daro ir dabar.

Nahilės kūdikis, gimęs Huvaros kariniame patikros poste, ten ir mirė. Septintą mėnesį nėščiai moteriai pradėjus kraujuoti, ji su vyru bandė pasiekti netoliese esančią ligoninę, tačiau Izraelio kareiviai šeimos nepraleido. Kitame patikros poste taip pat liepta apsisukti. Iškviestam palestiniečių greitosios pagalbos automobiliui privažiuoti prie gimdančios moters leista nebuvo – medikai buvo priversti jąstebėti iš tolo.

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimta 1948 m., įtvirtino žmogaus teisę į judėjimo laisvę. Deklaracijos 13-as straipsnis nurodo, jog „Kiekvienas turi teisę laisvai judėti”. Kartu susitarta ir, jog žmogaus teisės taikomos visiems: Deklaracija užtikrina, jog „Neturi būti daroma jokio skirtumo dėl šalies ar teritorijos, kuriai priklauso asmuo, politinio, teisinio ar tarptautinio statuso, nesvarbu, ar ji būtų nepriklausoma, globojama, nesavavaldi arba jos suverenitetas būtų kaip nors kitaip apribotas.”

Dimos, Hakimos ir Nahilės gyvenimuose šios nuostatos lieka tik popieriuje. Fizinės kliūtys, administraciniai metodai bei socialinės normos sukuria laisvę judėti ribojančią sistemą, kurioje individo teisės nuolat pažeidinėjamos.

Fizinės kliūtys

Cementinė Izraelio Siena yra viena didžiausių fizinių kliūčių laisvam asmenų judėjimui okupuotoje Palestinoje; teisindamasis saugumu, Izraelis nepaiso Tarptautinio Teisingumo Teismo 2004 m. sprendimo nelegaliai renčiamą Sieną nugriauti. Prieš Sienai atsirandant palestiniečiai galėjo pajūrį pasiekti tiesiog važiuodami keliu; dabar reikia gauti leidimą. Palestiniečiams draudžiama važinėti ir tik izraeliečiams skirtais keliais, išraizgiusiais Vakarų Krantą; važiuojant aplinkkeliais gaištamas laikas ir kuras. Baltai žali palestiniečių automobilių numeriai važiuoti leidžia tik Vakarų Krante; geltoni, Izraelio registruoti numeriai apribojimų neturi ir yra rečiau stabdomi patikros punktuose.

Vakarų Krante JT skaičiuoja daugiau nei 500 Izraelio užkardų bei karinių punktų. Be nuolatinių, kasdien atsiranda ir laikinų, kuomet grupelė kareivių kariniu džipu sustabdo eismą. Tokių patikrų numatyti – ir bent apytiksliai nuspėti, kiek jose užtruksi – neįmanoma. Jų sukelta nuolatinė psichologinė įtampa ir neužtikrintumas atsiliepia ir darbo rinkoje, kurioje ypač pralaimi moterys. Pasak ekonomikos profesorės Samios al-Botmeh, Izraelio naudojami judėjimo kontrolės mechanizmai „moterims apsunkina darbo paieškas už savo bendruomenės ribų ir taip sumažina jų įsidarbinimo galimybes, lyginant su vyrais.”

Ir Jeruzalė, ir Europa palestinietėms yra vienodai toli. Kelių kilometrų ruožas saulės išdegintame smėlyje prie seniausio pasaulyje Jericho miesto skiria vakarinį ir rytinį Jordano upės krantus, o kartu ir – palestiniečius nuo pasaulio. Žinomas kaip Karaliaus Huseino arba Alenbio tiltas, šis pasienio postas yra vienintelis, per kurį Vakarų Kranto palestiniečiai gali keliauti į užsienį. Skristi iš ar į Tel Avivo oro uostą jiems draudžiama; vienintelis prieinamas yra Jordanijos sostinės Amano oro uostas.

Administraciniai metodai

Izraeliui kontroliuojant visus teritorijos uostus bei pasienio punktus, palestiniečiai judėti gali tik gavę jo leidimą. Šio reikia norint aplankyti Jeruzalę ar istorinės Palestinos miestus Jafą, Haifą ar Nazaretą (dabartinėje Izraelio teritorijoje). Leidimai, jei išduodami, tai tik vienai dienai (paprastai nuo 7 val. ryto iki 7 val. vakaro). Šiemet per Islamo šventę Yd al-Fitr vyresnėms nei 40 m. palestinietėms buvo leista be specialaus leidimo įvažiuoti į Jeruzalę, tačiau kai kurias atbaido ilgas ir žeminantis kontrolės procesas. „Nežinau, ar dar vyksiumelstis Al-Aksoje [trečioje pagal svarbą Islamo mečetėje], – sako vyresnio amžiaus moteris Kalandijos kariniame punkte, skiriančiame Vakarų Krantą nuo Jeruzalės. – Nebegaliu tverti kareivių rėkimo.” Kita moteris su kūdikiu ant rankų iš Kalandijos išeina šypsodamasi: šiandien ji pamatys Jeruzalę, ir net ir pusvalandį trukusi jos leidimo patikra nuotaikos nesugadino.

Kišenėje kiekviena Vakarų Kranto palestinietė visad nešiojasi žalią identifikacijos kortelę, kurią reikia rodyti patikros punkte. Jeruzalės palestiniečiai turi mėlyną, kuri šioje biurokratinėje hierarchijoje yra aukščiau. Iš paso naudos nedaug: Palestinos savivaldos pasas Pasų Indekse, kuriame dokumento galingumas reitinguojamas pagal užsienyje privalomų vizų skaičių, yra ketvirtas nuo galo. Palyginimui, Lietuvos pasas laikomas galingu – indekse puikuojasi su 132 taškais, laimėtojui Britanijos pasui surinkus 147.

Socialinis ribojimas

Universitetą baigusi 28-erių Neda dirba nevyriausybinėje organizacijoje ir išlaiko save, mamą bei seserį. „Mama rūpinsis, kur esu, jei iki tamsos negrįšiu. Kaimynai pradės apkalbinėti, – sako ji. – Kaip man atsibodo šitas konservatyvus miestas!” Vakarų Krante, ypač kaimo vietovėse, patriarchalinės nuostatos diktuoja priimtinu laikomą moterų elgesį, o vakariniai pasivaikščiojimai be vaikų ar kitų šeimos narių į jį neįeina. Tai grindžiama moters garbe: po saulėlydžio viešoji erdvė priklauso vyrams. „Priklauso ir man”, – sako architektė Fenan, atsikrausčiusi gyventi į Ramalą, de facto Palestinos savivaldos sostinę. Į gimtąjį miestą negrįšianti: „Ten visi žino, kur eini ir ką veiki.”

Moters judėjimo laisvės įgyvendinimą, be šeimos konservatyvumo laipsnio, lemiair visuomeninė klasė. Štai Aida, pasiturinčio Jeruzalės menininko dukra pirmakursė, turi automobilį. Su draugėmis taurei vyno išeina į vietinius barus. Jai lengviau ir išskristi atostogų į Maltą ar Turkiją – su Jeruzalės dokumentais ji gali naudotis Tel Avivo oro uosto paslaugomis.

Teisė kitoms teisėms

Judėjimo laisvės ribojimas atsiliepia ir kitoms prigimtinėms žmogaus teisėms, kurios, nesant laisvei judėti, taip pat negali būti realizuotos. Tarp jų – teisė į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą (3 str.), minties, sąžinės ir religijos laisvę (18 str.); teisė laisvai burtis į taikius susirinkimus ir asociacijas (20 str.); teisė į darbą, laisvą darbo pasirinkimą, teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo (23 str.); į mokslą (26 str.), sveikatos apsaugą (25 str.), santuoką (16 str.), nuosavybę (17 str.); teisė į poilsį ir laisvalaikį (24 str.); teisė gėrėtis menu (26 str.). Kaip realizuoti teisę į mokslą, jei nuo universiteto skiria cementinė Siena?

Kai šių metų kovą daugiau nei 3 tūkst. žmonių ratais Betliejuje bėgo maratoną, jų maršrutas driekėsi palei Izraelio Sieną, atkertančią Betliejų nuo Jeruzalės. „Teisė į laisvą judėjimą yra vienintelė žmogaus teisė, kurią galima pačiam fiziškai įgyvendinti: tiesiog apsiauni sportbačius ir įgyvendini”, – žiniasklaidai sakė viena Palestinos maratono organizatorių Signe Fischer. Renginio tikslas – išreikšti prigimtinę žmogaus teisę į judėjimą bei kelti iššūkį tos teisės ribojimui – bėgimo dieną buvo pasiektas. Tačiau kasdiena Palestinoje yra ne sportinis bėgimas, o varginantis šokinėjimas per nuolat besidauginančias kliūtis.

Autorė Giedrė Steikūnaitė

Giedrė Steikūnaitė yra žurnalistė, rašanti socialinėmis ir kultūrinėmis temomis. Ją ypač domina moterų teisės ir visuomenės pažanga. Šiame straipsnyje pateikiama moterų padėtis Vakarų Krante judėjimo laisvės atžvilgiu. Tekstas parengtas vykdant Užsienio reikalų ministerijos finansuojamą Vystomojo bendradarbiavimo projektą „Įgalinimas per dalijimąsi: moterys (po)konfliktinėse situacijose”. Projektą Lietuvoje vykdo Lygių galimybių plėtros centras.

Nuot. – „Qalandiya by Anna” – Kalandijos karinis patikros punktas, skiriantis Vakarų Krantą nuo Jeruzalės. Foto: Anna Lund Bjornsen pagal CC licenziją.

Daugiau naujienų
Untitled-design-10
VEIKIAM! Smurto lyties pagrindu prevencijos programa

Stiprinti mažų ir regioninių NVO gebėjimus, vykdant prevenciją prieš smurtą lyties pagrindu. Palaikyti NVO, veikiančias Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, tokiose srityse kaip smurto prevencija, nukentėjusiųjų apsauga ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

LSK nuotrauka
Feminizmas lengvai suprantama kalba

Pristatome pirmąjį leidinį Lietuvoje, kuris skleidžia feminizmą žmonėms su intelekto negalia!

Asociatyvi iliustracija
Smurtas artimoje aplinkoje: ko trūksta, kad moterys su negalia gautų tinkamą pagalbą

Pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenis teikiančios įstaigos nėra tinkamai pasirengusios padėti moterims su negalia.

Irma-025073
Irma Zabulionytė: Noriu būti matoma ne dėl negalios

Panevėžyje, Nemuno ir Parko gatvių sankryžoje, jau mėnesį didelis plakatas skatina palaikyti moterų teises. Iš jo žvelgia Irma Zabulionytė – Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ vadovė.

Tinklalapyje yra naudojami slapukai. Slapukai padeda užtikrinti tinkamą jo veikimą bei tobulinimą, todėl būtinieji slapukai (techniniai, funkciniai bei analitiniai) yra naudojami automatiškai. Siekiant individualizuoti Jūsų naršymo patirtį bei pateikti pasiūlymus, kurie būtų aktualūs būtent Jums, naudojami ir tiksliniai slapukai. Paspaudę „Sutinku“ Jūs sutinkate su tikslinių slapukų naudojimu. Savo sutikimą galite atšaukti bet kuriuo metu savo interneto naršyklės nustatymuose, ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos - Privatumo politikoje. View more
Sutinku