Izraelio įstatymams ribojant palestiniečių Izraelio piliečių teisę į šeimą, santuoką ir šeimos gyvenimą kartu, meilė apartheido* sąlygomis įrodo esanti sudėtinga, bet įmanoma.
Tą vakarą Tanjai Keilani vakarieniaujant su artima drauge, ši išsipasakojo apie santykių su sužadėtiniu sunkumus. Ne kasdienius ginčus, o valstybiniu lygiu vykdomą politiką, kuri draudžia įsimylėjėliams būti kartu. „Būtent tada pilnai suvokiau, kaip plačiai Izraelio apartheidinė sistema veikia individus, ribodama pačią asmeniškiausią teisę: teisę mylėti”, – rašo Tanja, Niujorke gyvenanti žmogaus teisių aktyvistė. Jos video projektas „Meilė aperheido sąlygomis” gimė po ano pokalbio su drauge. Jame pristatomos palestiniečių šeimų istorijos, kurias sieja bendras faktorius: teisinė Izraelio bazė, ribojanti laisvą pasirinkimą, kur gyventi ir su kuo.
Palestiniečiai sudaro maždaug penktadalį Izraelio piliečių (apie 1.5 mln. žmonių). Dauguma jų gyvena Nazarete, Galilėjos kaimeliuose, taip pat pajūrio miestų Akos, Jafos ir Haifos senamiesčiuose, klajokliai beduinai apsistoję Nakabo dykumoje, kuri driekiasi ligi pat Egipto ir Raudonosios jūros. Tačiau Pilietyvės ir įvažiavimo į Izraelį įstatymas draudžia Izraelio piliečių sutuoktiniams iš Gazos ar Vakarų Kranto pilnavertiškai gyventi Izraelyje kartu su savo šeima. „Šis įstatymas yra rasistinis, paremtas diskriminacija dėl etninės kilmės”, – teigia Izraelio žmogaus teisių organizacija „Hamoked”. Pirmąkart įvestas 2003 m. kaip laikina metus turėjusi trukti priemonė antrosios palestiniečių Intifados (sukilimo prieš okupaciją) metu, šis įstatymas kasmet pratęsiamas. Abi teisinio centro „Adalah” skundai Aukščiausiajam Teismui dėl diskriminacinio įstatymo pobūdžio buvo atmestos, tiesa, vos vienu teisėjo balsu: 6 prieš, 5 už.
Taisyras yra iš Akos, jo žmona Lana – iš Dženino miesto Vakarų Krante. Po judviejų vestuvių 2006 m. Lana gavo laikiną leidimą gyventi Izraelyje, kurį kiekvienais metais privalo atnaujinti. Izraelio pilietybė jai nebuvo suteikta, o leidimas gyventi neužtikrina socialinės apsaugos. Tad turinti aukštąjį išsilavinimą Lana negali legaliai dirbti, jos Vakarų Kranto vairuotojo pažymėjimas negalioja. Poros vaikai auga nebūdami tikri, jog jų mama nebus deportuota. Tiesa, šeima galėtų kraustytis į Lanos gimtąjį Dženiną, tačiau atbaido okupacinės sąlygos bei nedarbas. Be to, oficialiai Izraelio piliečiams – taigi ir Taisyrui – draudžiama įvažiuoti į Palestinos savivaldos žinioje esančias Vakarų Kranto teritorijas, įskaitant ir Dženino miestą.
Izraelio sukurta hierarchinė sistema, pasireiškianti asmens dokumentų spalva ir jų suteikiamomis (arba atimamomis) galiomis, kontroliuoja 1.8 mln. Gazos gyventojų, 2.8 mln. Vakarų Kranto palestiniečių, 300 tūkst. Jeruzalės palestiniečių bei pusantro milijono Izraelio piliečių asmeninius gyvenimus, judėjimą bei geografinę vietovę, kurioje jiems leista apsistoti. Daugiausia privilegijų šioje sistemoje turi tamsiai mėlynas Izraelio pasas, išduodamas teritorijoje gimusiems asmenims bei tiems, kurie imigruodami į Izraelį iš JAV, Europos, Australijos bei kitų kraštų sugeba įrodyti esą žydų tikėjimo. Šis pasas leidžia laisvai keliauti, suteikia visas valstybės garantuojamas teises ir apsaugas. Po jo šioje sistemoje atsiduria taipogi tamsiai mėlyna identifikacijos kortelė (ID), išduodama Jeruzalėje gimusiems palestiniečiams. Po Jeruzalės okupacijos 1967 m. miesto palestiniečiai buvo įvardyti kaip „nuolatiniai rezidentai”: toks statusas yra žemesnis nei pilietybė (pvz., nesuteikia teisės balsuoti parlamento rinkimuose) ir gali „baigti galioti”, tačiau leidžia laisvai kirsti Jeruzalę nuo Vakarų Kranto skiriančius patikros punktus. Ant žemiausio laiptelio asmens dokumentų hierarchijos sistemoje yra žalia identifikacijos kortelė, Izraelio išduodama Vakarų Kranto ir Gazos palestiniečiams. Jiems reikalingas leidimas įvažiuoti į Jeruzalę bei dabartinę Izraelio teritoriją, o leidimą gyventi kartu su Izraelio pasą turinčiais sutuoktiniais gauti labai sudėtinga.
„Nesam blogesni nei bet kurie kiti žmonės, pasirenkantys, ką myli, kaip ar kur”, – sako Taisyras viename „Meilė aperheido sąlygomis” video. „Izraelis okupavo mūsų žemę, tačiau jis negali okupuoti mūsų širdžių, – sako Lana. – Aš laisva mylėti, ką noriu, kaip ir kiekvienas žmogus laisvas mylėti. Joks rasistinis ar fašistinis įstatymas, jokia siena negali atskirti dviejų mylinčių žmonių.”
* Apartheidas – rasinės diskriminacijos ir segregacijos politika.
Taisyras ir Lana (šeimos albumo nuotr.)
Autorė Giedrė Steikūnaitė
Giedrė Steikūnaitė yra žurnalistė, rašanti socialinėmis ir kultūrinėmis temomis. Ją ypač domina moterų teisės ir visuomenės pažanga. Šiame straipsnyje pateikiama moterų padėtis Vakarų Krante judėjimo laisvės atžvilgiu. Tekstas parengtas vykdant Užsienio reikalų ministerijos finansuojamą Vystomojo bendradarbiavimo projektą „Įgalinimas per dalijimąsi: moterys (po)konfliktinėse situacijose”. Projektą Lietuvoje vykdo Lygių galimybių plėtros centras.
