Rinkiminių agitacijų šurmulyje į tauragiškius iš didžiulio stendo pažvelgė ir Eglė Laurinaitytė. Ši reklama nekviečia nei pirkti, nei balsuoti. Ji ragina drąsiai kalbėti apie skirtingas patirtis žmonių, kuriuos sutinki gatvėje, einančius tiltu ar parduotuvėje.
Eglė šiame žmonių sraute išsiskiria tuo, kad dėl pažeisto stuburo didesnius atstumus įveikia naudodamasi ne įprastu elektriniu paspirtuku ar dviračiu, o daugeliui mažiau pažįstamomis techninėmis priemonėmis – skuteriu ar elektriniu varytuvu.
Klausiama, ar tenka išgirsti mitų apie negalią, mergina pripažįsta: „Vis dar pasitaiko požiūris, kad jei turi negalią – esi vargšė, nieko gyvenime nematai, nenuveiki, nieko tau ir nereikia“.
Daug stereotipų ir apie moterų su negalia motinystę. „Sakoma – tai per sunku, neįmanoma, nesuderinama, tačiau daug moterų sėkmingai susilaukia vaikų ir juos augina, pačios įvertinusios savo galimybes“, – atkreipia dėmesį Eglė. Moteris atvirauja, jog vaikystėje ir pati manė, kad negalia yra pasaulio pabaiga, didžiulė neteisybė. Mokykloje patyčių, nepriėmimo tikrai netrūko ir tai labai slėgė.
Visgi Eglės požiūris gerokai pasikeitė, kai baigusi mokyklą iš kaimiškosios vietovės persikėlė į Tauragę. Pradėjo plėstis akiratis. Stiprų poveikį padarė bendravimas su įvairias negalias turinčiais žmonėmis, gyvenančiais įdomiai, aktyviai, visavertiškai.
„Prieš keletą metų lankydamasi Klaipėdoje susitikau su pažįstamu, kuris yra aklas. Spėkite, kas kuriam kelią rodė? Aš važiuoju vežimėliu, o jis man sako – atsargiai, čia duobelė, o ten šaligatvio bortas“, – pasakoja Eglė.
Ką iš tikrųjų reiškia viena ar kita negalia? Juk visi kažko negalime, sulaukiame pagalbos, prisitaikome prie sąlygų. Eglė pabrėžia: „Galbūt fiziškai aš kažko negaliu, pavyzdžiui, nubėgti kroso, betgi daug kas negali. Ar nuo to gyvenimas prastesnis?“ Sunku tuomet, kai nepritaikyta aplinka, kai negali, pavyzdžiui, įvažiuoti į kavinę ar į kokią įstaigą susitvarkyti reikalų.
Klausiama, kaip jos gyvenimas būtų atrodęs, nepatyrus negalios, Eglė juokauja: „Gal dirbčiau kokiam nors ceche“. Ji nemano, kad būtinai būtų laimingesnė. Juk laimę sudaro visai kiti ingredientai. Moteriai tai pasitikėjimas savimi, kurį sutvirtina aplinkinių palaikymas, šypsena, atvirumas naujoms patirtims, kurios gali pakeisti senus įsitikinimus. „Šiaip reikia įdėti labai daug darbo, kad jaustumeisi laiminga. Atsibudai, dar kojos neiškėlei ir jau reikia dėti pastangas“, – sako ji.
Dabartinė Eglės svajonė – ne tik šeimos kūrimas, bet ir siekis su platesne žmonių bendruomene dalytis savo patirtimi, turėti galimybę padrąsinti kitus. Jos žinia – „niekas kitas už tave geriau nežino, ką sugebėsi. Vadovaukis savo galva ir žmonėmis, kurie ne smukdo, o kelia“.
Moteris, kurios turi negalią, Eglė skatina drąsiai rodytis viešumoje. Jos turi labiau būti matomos visur, nes tik tuomet žmonės pamatys, kas mūsų aplinkoje nepritaikyta. Gal pašalins vieną kitą slenkstį, pašnekins ar pradės suprasti, kad nesame tokie jau skirtingi.
O artimuosius, kurių vaikai su negalia užaugo, Eglė ragina: „Paleiskite, jie turi kurti savo gyvenimą“. Nuo kiekvieno mūsų priklauso, ar bus Tauragė tokia jauki visiems, kaip joje jaučiasi Eglė.
Straipsnį parengė Aurelija Auškalnytė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.
Fotografas – Joe Wood.
Straipsnis originaliai publikuotas „Tauragės Kurjeryje“.
Parengtas vykdant projektą „Lyties ir negalios sankirtoje: prabilti, įkvėpti, įveikti“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
