Ginklų lobistai Lietuvoje gali švęsti pergalę – Seimo nutarimu nuo šiol šauliai ir savanoriai pusiau automatinius ginklus galės laikyti namuose, nes tai, neva, būtina užtikrinant nacionalinį saugumą. Nuvalkiotas, nors magiško poveikio nepraradęs argumentas. Sunku prieštarauti, kai nuolat eskaluojama tautos nesaugumo tema. Bet ar tikrai esant šiuolaikinėms technologijoms namuose laikomas šautuvas apsaugos nuo agresoriaus? Blaivi logika sako – ne. O Seimo narių fantazija piešia Holivudo vertus scenarijus, kur vieniši kovotojai stoja akistaton su atėjūnais ir gelbėja savo šeimą, bendruomenę ar net žmoniją, nes buvo laiku apsiginklavę iki dantų.
Tačiau kas yra ta „tauta“, kurią taip ryžtingai kviečiama ginti? Stereotipiškai atsakymas skambėtų: vaikai-moterys-ir-seneliai. Vyrams šiame diskurse paliekamas gynėjų vaidmuo, kurie turėtų užtikrinti „silpnųjų” saugumą, todėl ir ginklai, pasak įstatymo pataisos iniciatorių, skirti, suprask, šalies saugumui karo atveju užtikrinti.
Taigi, gynėjai turėtų ginti, bet kaip bus iš tiesų? Realybė kitokia. Tyrimai rodo, kad vaikams, moterims ir seneliams pati nesaugiausia vieta yra namai. Būtent čia jie žalojami ir nužudomi tų, kurie teoriškai turėtų globoti. Moterų rizika patirti seksualinę prievartą nuo intymaus partnerio yra 3-5 kartus didesnė nei nuo prašalaičio. Psichologinio ar fizinio smurto atveju šie skaičiai dar įspūdingesni. Lietuvoje smurto artimoje aplinkoje rizikos vertinimai vis dar nėra atliekami, tačiau Jungtinių Amerikos Valstijų ekspertai pabrėžia, kad moters tikimybė būti nužudyta, jeigu ji mėgina palikti smurtautoją, padidėja 5 kartus, o jei smurtaujantysis turi šaunamąjį ginklą – 20 kartų! Kaip tokios statistikos kontekste reikėtų vertinti Seimo palaimintą sprendimą?
Smurtas šeimoje neturi etninių ar socialinės klasės ribų, nes yra lyčių nelygybės visuomenėje išraiška. Šauliai ir savanoriai taip pat neturi smurto šeimoje imuniteto, tad galime tik įsivaizduoti, kiek beprasmiškų mirčių pareikalaus teisės namuose laikyti pusiau automatinius ginklus praplėtimas. Oficialiai fiksuojamo smurto šeimoje mastai Lietuvoje ženkliai viršija EU vidurkį. 2010 m. Eurostato duomenimis smurtautoją artimų draugų ar šeimos narių rate pažįsta 45 proc., nukentėjusiąją – 48 proc. Lietuvos respondentų (ES vidurkis – 20 proc.). 15 proc. visų policijos iškvietimų Lietuvoje yra susiję su smurtu artimoje aplinkoje. Kasmet dėl šių išpuolių buvo nužudoma apie 15 moterų. Ar esame pasirengę šiuos skaičius dauginti kartais?
Užsienio šalių patirtis rodo, kad šaunamųjų ginklų (ir dar pusiau automatinių) paplitimas civilinėje apyvartoje didina ginkluotų išpuolių tikimybę, todėl visuomenės saugumas tik mažėja. Panašu, kad atimtas moterų gyvybes ir našlaičiais likusius vaikus laikysime išraiškingiausiais nacionalinio saugumo indikatoriais. O tuo pačiu „išspręsime” ir smurto artimoje aplinkoje problemas, juk įbaugintos moterys retai kada išdrįsta kreiptis pagalbos.
Ginklų laikymas namuose stipriai apsunkina ir policijos pareigūnų darbą, sukeldamas bereikalingą riziką žūti tarnybos metu. Pavyzdžių, įrodančių, kad laisvas disponavimas ginklais nedidina žmonių (t.y., tautos) saugumo, toli ieškoti nereikia. Galime prisiminti dramatiškus pastarųjų savaičių įvykius Orlando mieste, ar ne tokias skaitlingas aukomis, bet ne mažiau skaudžias dramas mokyklose, biuruose ir namuose. Nėra noro mokytis iš užsienio valstybių patirties, kur ieškoma būdų, kaip įveikti lobistų įtaką ir užkirsti kelią ginklų sklaidai civilinėje aplinkoje, prisiminkime Kedžio bylą ar kitus atvejus, kai moterys buvo nušautos namuose, nes smurtaujantys vyrai turėjo teisę laikyti ginklą. Apie daugybę atvejų, kai grasinama ginklu, siekiant įbauginti, priversti paklusti ir užtildyti moteris, prieš kurias smurtaujama, nieko net nesužinome. Seimo valia Pandoros skrynia atverta. Kas sumokės už pasekmes?
